Gavau ilgą ir prasmingą laišką. Autorei leidus, šį tą pateikiu jums. Manau, kad visiems, ypač jauniems žmonėms, tas laiškas yra kaip geros paskaitos konspektas. Atkreipkite dėmesį į rašto kultūrą, laišką be klaidų. Po tiek metų Škotijoje…
*****
Gyvenu greitai, kartais gal net pernelyg greitai. Vis dar Škotijoje.
*
Kai kalbėjome paskutinį kartą, ką tik buvau pradėjusi viceprezidentės darbą savo universiteto studentų atstovybėje (SA). Metai prabėgo nepastebimai. Išmokau labai daug – nuo didelių renginių organizavimo iki derybų pačioje SA ir universitete, prisidėjau priimant svarbius sprendimus studentų gyvenime. Nebuvo lengvos pareigos, daug kartų norėjosi viską mesti. Buvo momentų, kai gailėjausi nepriėmusi pasiūlymų dirbti finansų sferoje, bet pozityvūs dalykai užgoždavo šiuos jausmas. Iki tokio lygio, kad vasario mėnesį nusprendžiau dar kartą kandidatuoti į vieną iš postų. Po įdomiai susiklosčiusių įvykių viskas baigėsi tuo, kad manimi patikėjo studentai ir buvau išrinkta universiteto studentų atstovybės prezidente (po 11 metų pertraukos prezidente buvo išrinkta mergina!) ir liepą pradėjau savo vienerių metų kadenciją. Komanda beveik visiškai nauja, o ir aš labai skiriuosi nuo prieš tai buvusio prezidento – jis buvo labai ekstravertiškas, tuo tarpu aš labiau intravertė, labiau mėgstu tiesiog padaryti darbą nei apie jį kalbėti kelias dienas. Gana sunku sekti jo pėdomis. Bet turbūt ir nereikia..? Reikia įminti savo pėdas?
*
Studentų atstovybės UK veikia visai kitaip nei Lietuvoje. Čia jos – nuo universiteto beveik nepriklausomos labdaringos organizacijos (mes esame viena didžiausių Škotijoje), dažnai šalia vykdančios ir komercinę veiklą (barai, naktiniai klubai, kavinės ir pan). Tad aš, su dar 7 išrinktais kolegomis, valdome šią organizaciją, esame valdybos nariai, gilinamės į studentų problemas (finansines, akademines, rūpinamės bendra gerove – tiek fizine, tiek psichologine) bei ieškome būdų su universitetu jas spręsti, kažkiek prisidedame prie mūsų komercinių departamentų veiklos.
*
Kaip prezidentė, esu ir universiteto valdybos narė, esu komitetų sudėtyje ir turiu galimybę prisidėti tiek prie strateginių, tiek prie operacinių sprendimų. Mes turime gana unikalų ryšį su universitetu, ir studentai yra reprezentuojami kiekviename lygyje – drąsiai galima užeiti į rektoriaus, prorektorių kabinetus. Turime galimybę efektyviai kažką pakeisti ir pagerinti studentų gyvenimuose.
Taip pat esu atsakinga už savo komandos darbą bei geriausios studentų atstovybės Škotijoje (daugiau nei 5 metus, pagal įvairiausius reitingus) bendrą veiklą. Spaudimas yra tikrai didelis, darbas labai intensyvus. Gali atrodyti, kad čia kaip žaidimas ir tiesiog laisvi metai po studijų. Taip tikrai nėra. Na, jei nori ką nors nuveikti ir šį tą po savęs palikti. Darbe yra daug analizės, finansinių sprendimų, reikia įvertinti, kaip skirtingi nuo mūsų priklausomi ir nepriklausomi dalykai veikia atstovybę, universitetą ir studentus. Nuo „Brexit“ iki minimalios algos pakėlimo, iki vyriausybės finansavimo mažėjimo ar naujų programų kūrimo. Tai nemažas iššūkis, bet labai įdomus; turiu galimybę bendrauti su tikrais aukšto skrydžio žmonėmis, tiek akademikais, tiek universiteto bei SA kviestiniais valdybų nariais.
*
Būnant 23 metų, tai šiek tiek „kerta“ per psichologiją. Na, bent man turėjo efektą. Turi turėti atsakymus į visus klausimas, nuomonę apie viską. Tiek geri, tiek (dažniau) blogi dalykai, visada nusileidžia ant tavo stalo ir tau reikia žinoti, kaip spręsti problemas. Komanda ieško krypties tavyje. Tai bus jau penkti mano metai studentų atstovybėje (studijuodama dirbau fotografe kelis metus), maniau, kad tikrai žinau viską apie organizaciją, tačiau ir šiemet jau teko išmokti labai daug naujų dalykų, supratau, kur reikia smarkiai tobulėti, vis mokausi, su kokiais žmonėmis dirbu.
*
Čia ir norėjau su jumis pasikalbėti. Nesu gimusi lyderė, man to reikia daug mokytis, ypač vedant komandą bei drąsiai reiškiant savo nuomonę. Gal turite patarimų, kaip motyvuoti komandą? Sunku, kai reikia būti vadove žmonių, kurie yra +/- mano amžiaus, daugumai tai pirmas rimtas darbas, bet kokia kritika yra priimama gana jautriai, darbo etikos ugdymas turėtų būti svarbus dalykas. Bet kaip tai išreikšti? Kaip sugebėti vienu metu parodyti ir palaikymą, ir tvirtą ranką? Esu labiausiai patyrusi komandos narė, bet tikrai nesijaučiu turinti pakankamai jėgų ir profesionalumo visada vesti komandą teisinga kryptimi.
*
Kitas dalykas – aplinka, kurioje dirbu. SA vadovybės nariai (generalinis direktorius ir jo komanda) jau įstaigoje yra po daugiau nei 15-20 metų. Jie čia yra nes… vieta patogi. Ugnelės dėl studentų ar organizacijos nelabai pamatysi. Į bet kokias naujas idėjas žiūrima skeptiškai, nes jie galvoja, kad viską žino dėl patirties, o mes nepatyrę, ką tik pabaigę… Labai jaučiasi tas požiūris kaip į vaikus. Kaip surasti tos tvirtybės profesionaliai mesti iššūkį tokiam užsistovėjusiam požiūriui ir organizacijos kultūrai? Kitaip su besikeičiančia studentų kultūra nugarmės ir mūsų reputacija bei gebėjimas padėti. Jūs visada sugebėdavote be problemų diskutuoti tiek su rektoriumi, tiek su ministru, tiek su moksleiviais. Mes su praėjusių metų komanda liūdnai juokaudavome, kad turime daugiau įtakos universiteto sprendimams, nei mūsų pačių organizacijoje. Gal dėl to, kad Gimnazijoje visų nuomonė buvo gerbiama, kažkaip man tai jaučiasi labai keistai, neteisingai. Teoriškai tai neteisinga ir čia. Teoriškai.
*
Nesupraskite klaidingai, tikrai myliu šitą organizaciją ir idėją, kokia ta organizacija gali būti.
Esu labai dėkinga gyvenimui už šią galimybę, nes jaučiu, kad mokausi kasdien, nė viena diena nėra tokia pati. Na, ir CV įrašas ne pats blogiausias.
*
Ką žada ateitis? Po metų tikrai reikės kraustytis iš studentų atstovybės. Gana nesunkiai gaučiau darbą švietimo sektoriuje/aukštajame moksle, tik nesu tikra, ar to noriu. Turbūt idealus planas vis dėlto būtų tapti konsultante (strategijos, vadybos), bet tvirtai dar nesu apsisprendusi.
*
Na, o gyvenime, uždarius darbo duris, gana ramu. Taurę vyno po sunkios dienos pakeitė treniruotė sporto salėje, dėl to labai džiaugiuosi, ir pamąstymai apie ateitį.
*
Baigdama norėjau palinkėti ir toliau laikytis! Aš žinau, kad Jus nelengva įveikti, ir esu tikra, kad viskas bus gerai, tik žinokite, kad Jus palaiko visame pasaulyje, nors galimybės kažką apčiuopiamo nuveikti ir ribotos. Jūsų bei Gimnazijos įskiepytos vertybės (ir net praktiniai dalykai – visada savo kabinete svečiams turiu saldainių „Vilnius“ dubenėlį!) yra skleidžiamos labai aktyviai.
*****
Ačiū Tau, mieloji mano Gimnaziste!
Būk laiminga!
Atsakymai
Rūta, 2016-08-07 10:11:59
Gražus jauno žmogaus laiškas. Iš tiesų, būtina palinkėti sėkmės 🙂
O apie kolektyvo motyvaciją… 25-ių aš buvau struktūrinio padalinio vadove, 26-ių – padalinio, su keliais vidiniais padaliniais. Mano kolegos buvo ne tik +/- bendraamžiai, bet kartais ir gerokai vyresni, žilo plauko, savo laiku užėmę labai aukštas pareigas. Ką dariau – pirmiausiai stengiausi pažinti žmones. Ne, ne į dūšią lendant, tiesiog… kaip žaisliuką numesdavau IQ testą, kad žinočiau, ko galima tikėtis, ir stebėdavau – kas jis – “krapštukas”, sėkmingai dirbantis pagal instrukciją, ar idėjų generatorius…
Pirmieji būna itin nelaimingi, jeigu patenka į nežinomas aplinkybes ir gauna atlikti tai, ko kiti nėra darę, antrieji – niršta iš nuobodulio pasodinti prie monotoniško darbo… Kitas dalykas – mažiau reikės kritikos, jeigu bus aiškiai suformuluota užduotis (kai pats žinai, ko nori, kvieskis tą, kuris gerai dirba pagal instrukciją, kai pats nežinai, ko nori – idėjų generatorių, geriau kelis :)) Jeigu pataikai, kad žmogus gali dirbti ne strese ir daryti, tai, kas patinka ir tinka, jis jaučiasi laimingas ir dirba daug našiau…
Nežinau, gal aš klydau, nes galimai neskatinau tobulėti :)… Bet… žinau, kad kolektyvas buvo patenkintas (kai išeidinėjau iš darbo, teko guosti kampuose verkiančias bendradarbes – sakė, tokios vadovės mes jau niekada nebeturėsim).
Po to gyvenime kaip tik teko turėti vadovą, kuris atrodė tyčia stengiasi parinkti užduotis taip, kad žmogus sugaištų kuo daugiau laiko ir kaip reikiant pasikankintų – pvz. parengti kokių 5 metų sektoriaus analizę prieš 2 savaites priimtam žmogui, kai įstaigoje apstu žmonių, dirbančių 10 ir daugiau metų – jie tai padarytų ir greičiau, ir geriau… Kai papriekaištavau tokiam sprendimui, gavau atsakymą, kad čia kaip tik gerai, susipažins su žmonėmis ir veikla, tegu eina per kabinetus ir klausinėja, paskui viską suderina… O kad trukdo kitiems, o žmogus verkia ir sako, kad iš jo tyčiojasi – niekam nė į galvą…
šiaip… į šalį… jeigu kiekvienas dirbtų sau tinkamą darbą, Lietuvoje nebūtų tokios siaubynės su valdžios aparatu, procesai vyktų greičiau, efektyviau ir paprasčiau… Bet labai gi daug ne tais sėdmenimis užsėstų kėdžių. Jau nekalbant apie tai, kad kai kuriems atsistojus, kėdes būtų galima išnešti ir niekas net nepastebėtų, kad jų nėra.
Virėjas, 2016-08-07 15:20:54
Na kokie būtų atsakymai į gimnazistės pateiktus klausimus, kokie sprendimo būdai? labai įdomu būtu sužinoti P.Burgi. 🙂
Burgis, 2016-08-07 15:50:33
Virėjui: tokiomis temomis aš kalbu seminaruose vadovams, dabar atsakysiu tik trumpai:
-
Būk atviras, neslėpk savo požiūrio į žmones, į jų darbą. Klastingų bijo, atvirus gerbia.
-
Savo pavyzdžiu rodyk, ko norėtum iš kitų.
-
Būk laisvas, nebijok prarasti posto. Toks būsi tik tada, jei turėsi aiškių atsitraukimo variantų. Tai matydami ir oponentai vengs atakuoti…
-
Idealo nebūna. Reikia ramiai susitaikyti su žmonių ydomis, trūkumais, bet stengtis optimizuoti komandą, ryšius, užduočių paskirstymą, paskatinimų paskirstymą.
-
Talentas turi būti alkanas. Sotūs dirba blogai.
-
Stebėk, kurie ruošiasi išeiti. Jie jau nedirba, tik yra…
-
Ne tik dirbk, bet ir gyvenk. Praradęs gyvenimo džiaugsmą, gerai tikrai nedirbsi. Ir kitiems būsi našta…
skaitytojas, 2016-08-07 16:10:41
P.Burgiui: jei buvęs bendradarbis publikuoja svetimas idėjas ir sprendimus kaip savo, patarkite,ką tokiu atveju geriau daryti?
Virėjas, 2016-08-07 19:46:36
Dėkui už atsakymus.
Juozas P., 2016-08-07 20:28:49
”5. Talentas turi būti alkanas. Sotūs dirba blogai.”
Tada “aišku”, kodėl LT darbuotojas sukurdamas 75% ES BVP vidurkio, uždirba gi tik 25% vidurkio.
Burgis, 2016-08-07 21:12:45
skaitytojui: buvusi bendradarbė surinko visų rezultatus ir apgynė disertaciją. Užjauskime ją, ji pademonstravo akivaizdų neįgalumą.
*
Ne, visų dorais ir teisingais nepadarysime. Bet tai nereiškia, kad ir mes turime pasidaryti nedori ir neteisingi.
skaitytojas, 2016-08-07 22:49:49
Ačiū ,apmąstysiu Jūsų atsakymą.
Jovita, 2016-08-08 19:15:12
Nuostabus laiskas! Labai primena mane pirmais vadovavimo metais:) Kaip “persilauzti” per savo ta introvertiskuma? Kaip ikvepti kolektyva? Kaip buti ryztinga? Kaip islikti savimi? Jau seniai radau atsakymus i savo klausimus (o svarbiausia supratau kad kai kurie klausimai neesminiai), bet ta vingiuota kelione buvo nuostabi! Sekmes!