Vakar vienoje Vilniaus mokykloje netikėtai gavau teisę (užgrobiau teisę…) surengti tris pamokas: rusų kalbos, matematikos ir anglų kalbos. Kiekviena pamoka truko po 2-3 minutes. Gėris! Man pasirodė, kad ir moksleiviams patiko…
*
Šiandien gavau teisę pusvalandį pakalbėti mokytojams, mokyklų vadovams, švietimo tarnybų vadovams. Gėris! Tik nežinau, ar jiems patiko…
*
Lietuvos mokykla išgyvena nerimo laikus… Neduokime jai sumenkti!
Kaip?
Mano versija padvigubinti mokytojų atlyginimus sąskaita tų, kurie nemokytojai, – balsas tyruose…
Mano versija atlikti visuotinį objektyvų mokinių, studentų, mokytojų, dėstytojų įvertinimą (po jų įsivertinimo ir teisingo arba klaidingo pasirinkimo) – balsas tyruose…
Mano versija pirmenybę prieš įrangą, „technologijas“ (kiek kartų šiandien girdėjau tą žodį? kalbininkai, padėkite!) teikti Mokytojams, jų išprusimui, jų orumui – balsas tyruose…
*
Ir tada aš atsigręžiu į moksleivius! Jie – mūsų viltis. Jie jau tikrai „technologijose“, dabar jiems reikia tik parodyti teisingą pasaulį, teisingą kryptį jame.
*
Todėl poryt kalbėsiu su studentais. Su būsimaisiais medikais. Jie man labai svarbūs!
Atsakymai
Andrius-2, 2016-09-22 21:12:41
Kad taip iš Jūsų lūpų į Dievo ausį 🙂
Tik, manyčiau, reikėtų pradėti nuo to: į pedagogikos mokslus priimti TIK labai gerai baigusius mokyklą, iniciatyvius, kūrybingus, motyvuotus ir visokius IQ bei EQ testus praėjusius jaunus žmones.
O Jūs norite dvigubinti atlyginimus (slaugos darbuotojų, gydytojų, kultūrininkų sąskaita?) kam?
Gi pedagogikos studijų kontingentas, na, visi žinome koks.
Bet gaunasi užburtas ratas – be gero atlygio ir profesinės pagarbos perspektyvoje, nepriviliosi gabių studentų. Nebent vienas kitas šventasis įstoja…
Tarp kitko, mano pradinių klasių mokytojas buvo vyras. Ne Lietuvoje. Tobulas. Kažkokiu vidiniu cinkeliu į p. Rasą panašus 🙂 Mokykloje dėstė apie 60 proc. vyrų mokytojų.
Juozas P., 2016-09-23 07:12:39
Utopija tai, bet tikrai Lietuvėlę ištrauktų iš ten, kur esame. Per tokį pat laiką, kai vis buvo mokykla “reformuojama” – gal 30-40 metų.
“Smetonos laikais” – mokytoją priimdavo Prezidento dekretu. Užtat gal ir buvo Mokytojų.
Sokolovas, 2016-09-23 08:59:32
JEI TĖVAI ŽIŪRĖS SAVO VAIKUS, JIE IŠMOKS
Obuolys nuo obels….
Manau, jog yra dar vienas svarbus dalykas. Tėvų požiūris vaikų mokymąsi.
Jei tėvai skiria pakankamai dėmesio savo vaikams, tai jie tikrai suras būdų pasiekt, kad jų vaikai išmoktų, išlaikytų egzaminus, pasirinktų specialybę…
Tačiau, deja, daugelis tėvų įžūliai neskiria dėmesio savo vaikams. ‘Mes neturim laiko, mes pinigus dirbam…”. Tokie tėvai “protauja” taip: “atidaviau vaiką į mokyklą, ir mokykla privalo juos išmokyti”.
Ir tik tada, kai vaikelis neišlaiko egzamino, jie – vėl, įžūliai,- pradeda kaltinti mokytojus. Nors iš tikrųjų turėtų kaltinti save. Iš tikrųjų tai jie patys nemyli savo vaikų!
Beje, tokiems (savo vaikų nežiūrintiems) tėvams irgi patinka abstraktūs ( ir todėl beprasmiai) samprotavimai apie “Mokytojus ir mokytojus”.
Iniciatyva turi eit iš besimokančio žmogaus, iš jo veržlumo, žingeidumo, net iš dvasinės bei psichinės sveikatos, tik tai laiduoja sėkmę. Ir nuo ankstyvos kūdikystės už tai yra tiesiogiai atsakingi tėvai….
Tad irgi. Yra Tėvų, o yra tiesiog “gimdytojų”.
Yra besirūpinančių savo vaikais, bet yra ir jų….nemylinčių. Pastarieji vėliau ir lieja tulžį ant pedagogų.
Mokytojus, aišku, kritikuot galima ir reikia. Bet tai turi būti daroma konkrečiai, o ne abstrakcijų apvalkale.
Ir jau tuo labiau paradoksalu, kai žmonės , nei karto gyvenime neragavę mokytojo darbo, komentaruose pliekia bei smerkia abstrakčius mokytojus…
Gyvenime neviešpatauja tik dvi,- balta ir juoda,-spalvos.
Alma, 2016-09-23 11:47:13
Visiškai sutinku Sokolovu 🙂
Rūta, 2016-09-23 12:14:17
Būna visaip – būna blogų vaikų, blogų tėvų ir blogų mokytojų, būna gerų vaikų, gerų tėvų ir gerų mokytojų :))). Nekalbant jau apie visas galimas kombinacijas.
Įstojau į gimnaziją, nes turėjau tikrai gerus matematikos ir fizikos mokytojus kaimo mokykloje. Bet visiškai neturėjau chemijos nė menkiausių pagrindų. Aš net elementų pavadinimų nežinojau. Nes… aš chemijos mokiausi vieną trimestrą. Kol padori kvalifikuota mokytoja išėjo auginti vaikučio. Po to mokykla nebegalėjo rasti chemijos mokytojo. Pamokų arba nebuvo, arba jas vedė miškininkai, vėliau – lyg tai mokytojai, nesusitvarkantys su mokiniais (perrėkiami) ir kitokie cirkininkai – kaip jumoro laidas. Ar aš kalta dėl to buvau? Ar mano tėvai?
Prisimenu, tėvuką išsikvietė gimnazijoje ir pasakė, ką jam reikia daryti, nes kitaip bus… Aš turbūt kokių 10-15 pamokų turėjau pas gerą chemijos dėstytoją. Man tiek užteko. Kad iš gimnazijos neišmestų, suprasčiau, kas ta chemija, galėčiau toliau mokytis ir kad egzaminą išlaikyčiau… Bet ieškoti kaltų… Na taip, aš jos nesimokiau, nes niekas nemokė ir niekas dėl to pretenzijų nekėlė – nesiskundė… Jeigu ne gimnazija, kur greitai paaiškėjo “lygis” – būčiau ir tą kaimo vidurinę baigus, ko gero su 5 atestate (penkiabalėje) ir tik aukštojoje nustebusi, kad aš iš viso nemoku chemijos :))).
Sokolovas, 2016-09-23 13:33:48
Rūtai:
Tai va būtent,- Jūsų Tėvai Jumis rūpinosi. Jie neieškojo kaltų, o sudarė Jums sąlygas išmokt. Todėl ir turėjote pamokų pas gerą chemijos dėstytoją, todėl ir neliko didelių problemų.
Tėvai rūpinosi Jumis.