Prasidėjo brandos egzaminų sesija. Pasipylė komentarai, kaip buvo sunku, kaip buvo lengva. Nekenčiantieji abiturientų (o gal ir vaikų apskritai…) kerta, kad tik verksniai, tik lepūnėliai gali skųstis. Žinovai aiškina, kad gyvenimas „kietas“, nuo mokyklos suolo reikia prie to priprasti…
***
Tai va – aš ir galvoju: kaip priprasti? Kaip išmokti gyventi?
Pirmas variantas. Patekęs į kalėjimą būsi duchas arba vierchas. Na, yra ir kitų kategorijų: nuskriaustasis, arklys ir pan. Svarbiausia žinoti, kad toje „mokykloje“ teks mokytis kitaip nei gimnazijoje. Bet ar tu nori mokytis taip, kaip kalėjime? Panašu, kad yra daug aiškintojų, įskaitant kai kuriuos abiturientų tėvus, kad reikia pratintis prie kalėjimo mokyklos. Tokia, anot aiškintojų, yra valstybė…
***
Antras variantas. Prisitaikyk. Tam nusilenk, tam įkąsk. Nustumk silpnesnį. Būk labiau gudrus nei protingas. Nelipk į kalną, apeik jį. Visur save pateik kaip laimėtoją. Kalbėk taip, kad nereikėtų sunkiai dirbti. Tegu arklys galvoja, jo galva didesnė…
***
Trečias variantas. Būk jautrus. Matyk, girdėk, suprask ir jausk. Nepasiduok metų, dešimtmečių „pamokoms“, mokykis iš tūkstantmečių. Nesusitaikyk su niekšybėmis, neprisidėk prie menkystų. Iškęsk. Dirbk sunkiai. Mėgaukis tuo, kad esi.
*****
Aš dabar dažnai galvoju apie jus, abiturientai. Ką pasirinksite? Iš ko mokysitės? Žinau, kad iš geriausiųjų vėl bus pasityčiota, o nemokšoms bus pasistengta įtikti. Bet aš su tais, kurie geriausieji. Guodžiu tuos, kurie verks, nusimins dėl kelių balų, pritrūkusių iki 100. Ir prašau jus – vis tiek visada gyvenime siekite, norėkite 100, dirbkite, stenkitės iš visų jėgų, kad būtų 100.
Iš matematikos, kalbų, istorijos, doros, moralės, teisingumo, jautrumo, meilės…
Atsakymai
Sokolovas, 2016-05-23 13:49:01
“Arklys”- ne kalinių kategorija.
“Arkliai”,- tai įkalinimo įstaigų darbuotojai, perduodantys įkalintiems asmenims uždraustus daiktus….
Burgis, 2016-05-23 16:03:07
Sokolovui: Teisingai! Bet juk tai vis tiek kalėjimas, tiesa?
Darius, 2016-05-23 17:06:44
Man atrodo, jog įkalinimo įstaigų darbuotojus, perduodančius įkalintiems asmenims uždraustus daiktus, vadina ne “Arkliais”, o “Mulais”…
Rasa, 2016-05-23 18:33:22
Kažko tik ne visai į temą pagalvojau- kad galėtum leisti sau būti jautriu, pirmiau gerai būtų išmokti būti stipriu.
Liūdna, 2016-05-23 20:56:38
Manau, kad kažkas yra klaidu.
Pirmas variantas, nėra pirmas, nes žmogaus gyvenimo pradžia prasideda tikrai ne nuo kalėjimo.
Prisitaikymas ir jautrumas?
Meskit į mane akmenį tas, kuris N I E K A D A neprisitaikėt ir nebuvot jautrus./
Giedrius, 2016-05-24 16:26:50
Didžiausias kalėjimas yra paties žmogaus sąmonė. Viskas priklauso tik nuo to, kaip mes vertiname ir priimame tai kas vyksta aplink mus. Ir didžiąją dalį problemų, 99% problemų, žmogus susikuria sau pats, niekaip nesugebėdamas ištrūkti iš jo sąmonėje glūdinčių šabloninio mąstymo rėmų.
Todėl žvelgti visada reikia iš ilgų laikmečių perspektyvos ir pasitikėti tuo, kas buvo patikrinta per ilgus amžius.
Visa kita – kaip dūminė uždanga, kuri išsisklaidys, kai tik papūs pirmas lengvas permainų vėjas.
Teisingas atsakymas – trečias variantas.
Ingrida, 2016-05-24 18:17:43
Patarlė: plaukiantys prieš sroveee į vandenynaaa neišteka
Virėjas, 2016-05-24 18:59:24
Stipriai čia prašyta.
Giedriau, mulai tai tie kurie užsidirba pinigus skraidindami narkotikus paslėptus savo išangėje….
Giedrius, 2016-05-24 20:09:48
Ingridai:
Deja, šiuo metu pagrindinė srovė neša į… kanalizaciją.
Vandenynas kitoje pusėje.
juristas, 2016-05-24 22:02:19
„iškęsk“ – o tokius kalėjime vadina terpila. Nors ko gero būtent terpilomis daugiau ar mažiau tenka pabūti visiems, nebent gimei princu ar šeichu. ir šiaip daug kentėjęs žmogus įdomesnis, kai skaitai didžiųjų rašytojų biografijas, ne vienas neturėjo laimingos jaunystės
Lina, 2016-05-24 22:45:59
Rasai: “stiprus” tai čia kuria prasme? Aš manau, kad stiprus žmogus tas, kuris emociškai “pasikaustęs” – t.y. atpažįsta savo emocijas, žino, kas ką jame sukelia, kaip sustoti…
————-
Lengviausiai plaukia juk š….s 😉 O akmenimi būti (tuo sunkiasvoriu, mąstančiu ir besisemiančiu iš tūkstantmečių, juk be galo sunku. O ir plaukiant upe jis nusėda ant dugno…
Renkamės patys, ką darom, kaip ir su kuo. Vieninteliai, kas nukenčia arba laimi, vis tiek esam mes – nuo savo minčių ir įžvalgų juk nepabėgsi 😉
Rasa, 2016-05-25 00:05:46
Linai: “stiprus” man reiškia mažiau pažeidžiamas iš aplinkos, turintis bent šiek tiek storesnę “skūrą” 🙂 Jei žmogus tik jautrus ir jis ims lieti savo jausmus atvira širdimi, tikrai atsiras kas jį ims ėsti, o paskui dar jis ir pats save pribaigs…
Taigi begalę pavyzdžių galėčiau papasakot 🙂 Štai kad ir imant fizinę jėgą. Ima vaikas ar jaunuolis mokytis kokių kovos menų ar tiesiog pasportuoja daugiau ir pasijaučia ereliu, kimba prie visų ir taikosi visus sumušti. Bet jei jis tampa tikru šiek tiek išminties ir daug stiprybės turinčiu kovotoju, jis nebebijo pasirodyti silpnu, nes jam nebereikia niekam nieko įrodinėti. Jis gali ramiai nusisukti nuo priekabiautojo ar net pabėgti, nes jis žino- jis turi tiek jėgos, kad galėtų vienu smūgiu užmušti tą priekabiaujantį aršųjį vietoje. Ir kova tampa beprasmė, nes stiprus žmogus žino ir be kovos kas yra kas, jam nereikia nieko įrodinėti. Ir jis gali sau leisti pasirodyti silpnu ir teisiog nusileisti, atsitraukti, tuo tapdamas laimėtoju 🙂
Tai taip ir su tuo jautrumu. Jei atversi širdį kol esi tik jautrus ir pažeidžiamas, visad atsiras kas tave tiesiog suės, o paskui dar ir pats save pribaigsi sugraužt… Kartojuos 🙂 Kažkaip prisiminiau ankstyvą vaikystę. 10-12 metų. Buvo tokia mergaitė, kurią klasėj vadindavo skarmalyne. Mėtydavo jos daiktus, skriausdavo. Daugelis iš jos pasityčiodavo. Jautri mergaitė. Ir sugalvojo ji atverti širdį, parašė pačiam šustriausiam klasės berniukui raštelį, kuriame išdėstė ką ji jam jaučia ir pasiūlė draugaut. Raštelis, žinoma, su pasimėgavimu buvo paviešintas visai klasei garsiai. Berniukas paviešino. Na, daug fantazijos nereikia, kad suprastumėt kaip sumautai viskas gavosi…
Ir gal trečias pavyzdys- tai toks pasakojimas. Gyveno kartą labai gerbiamas išminčius. bet atsitiko tokia nelaimė, kad kaime ar visoje šayje, kur jis gyveno, buvo užnuodytas vanduo ir visi žmonės išprotėjo. Tik pas išminčių uoloje buvo mažas šaltinėlis ir jis liko toks pat išmintingas. Bet… Žmonės ėmė į jį skersuoti ir kalbėti: “išminčius išprotėjo, su juo neišeina susikalbėti…” Ir ėmė žmonės jį kvailiu vadinti, ėmė iš jo šaipytis ir jo visaip vengti. Gyveno jie taip gyveno. Ir išminčius neišlaikė… Atėjo jis vieną dieną į kaimą ir atsigėrė iš šaltinio. Apsidairė, prakalbo… O žmonės ėmė džiūgauti ir šlovinti jį: Valio! Išminčius atgavo protą! Ir vėl vis gyveno gražiai ir laimingai. Ir žmonės, ir jų “atgavęs protą” išminčius…
Tai va apie tai ir kalbu. Išmokim būti šiek tiek stipresni kad nebijotume būti savimi. Kad galėtume būti savimi. Kad galėtume leisti sau būti silpnais ir jautriais nebijodami kad būsim tiesiog “suėsti”- gyvenimo, žmonių ar savęs paties.
Rasa, 2016-05-25 00:10:07
Ups. Atsiprašau. Už klaidas ir tooookį ilgą komentarą 🙂 Nu “neduok Rasai pamiegot, duok pakalbėt”. Turbūt taip čia gavosi 🙂
Ingrida, 2016-05-25 19:24:52
Giedriui: subjuro nuotaika? Aplankė pesimistinis slogutis? Ar iš tikro žinote geresnius laikus?
Giedrius, 2016-05-25 22:49:42
Ingridai:
Ne. Tai ne slogutis. Tiesiog fakto konstatavimas. Atsiprašau. Nepaaiškinau plačiau, todėl gal susidarė toks minorinės nuotaikos įspūdis. Nors tiesą sakant sunku matyti kaip žmonės save naikina visom prasmėm. Bendra situacija pasaulyje kažkodėl primena puotą maro metu. Labai tiksliai Rasa parašė apie išprotėjusius kaimo žmones. Tik mūsų atveju susidaro įspūdis, kad išprotėjo visas pasaulis.
O geresni laikai išties buvo ir dar mūsų laukia, jau visai netrukus. Tam tikri šaltiniai teigia, kad Aukso amžius buvo maždaug prieš 40 tūkst. metų. Gyveno tokia civilizacija maždaug toje vietoje, kur dabar yra Vakarų Sibiras. Tik nepulkite ieškoti šios informacijos mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Ten jos nėra. Nedėkingas dalykas ta istorija. Bent kartą per šimtmetį ją vis kas nors perrašo pagal savo supratimą ir savanaudišką interesą. Todėl visada labiau mėgau matematiką ir geometriją. Pitagoro teorema, kiek žinau, nesikeitė bent jau paskutinius 2 tūkst. metų 🙂 O tas stebuklingas skaičius pi, kurį mėgsta paminėti gerb. Burgis iš viso yra visos Visatos pagrindas, aprašytas DZIAN archaiškame manuskripte. Taip pat nepradėkite jo ieškoti internete parsisiuntimui 🙂 Tai palmių lapų rinkinys, nežinomu mokslui būdu padarytas nepaveikiu nei vandeniui, nei ugniai, nei orui. Jo amžių būtų sunku net įvardinti. Jame yra aprašyta mūsų Žemės evoliucija, pateikta skyriais, arba taip vadinamomis stancomis.
Taigi 4-oje stancoje yra tokie žodžiai. Atsiprašau, parašysiu rusiškai, nes net ir gerai mokėdamas šią kalbą, vis dėl to nesugebėčiau tiksliai išversti:
“Из лучезарности света – луча вечной тьмы – устремились в пространство энергии, вновь пробужденные; единый из яйца, шесть и пять. Затем три, один, четыре, один пять – дважды семь, сумма всего. И эти суть естества, пламена, начала, строители, числа, арупа, рупа и сила или же божественный человек – сумма всего, и от божественного человека произошли формы, искры, священные животные и вестники сокровенных отцов, заключенных в пресвятой четверице”.
Atkreipkite dėmesį į skaičius 3 1 4 1 5. Juk tai skaičius pi. J.P. Blavatskajos “Slaptojoje Doktrinoje yra komentaras, jog tai mūsų išreikštojo – fizikinio pasaulio skaičius, kuris yra visur. Jis yra ir kosminiuose cikluose, kurie skaičiuojami beproootiškai dideliais skaičiais. Šių skaičių suma yra dukart septyni, t.y. 14, apie ką taip pat paminėta Stancoje. Šiame skaičiuje taip pat užšifruotos sakralinės geometrijos figūros: linija (1), trikampis (3), pentagrama (5), antra linija (1), ir kvadratas (4).
Na, bet perdaug išsiplėčiau 🙂
O laukia mūsų tikrai puikūs laikai. Jie jau visai čia pat. Ir visai ne politinės partijos ar jų idėjos bus šių pokyčių priežastis. Tiesiog pasikeitė kosminiai ciklai. Tik prieš tai turėsime išmokti tam tikras pamokas.
Pvz. kaip rašė Rasa: “užsiauginti skūrą” ne visai tikslus terminas. Tiksliau būtų – reikės atrasti atramos tašką ne išoriniame pasaulyje, o savo viduje ir vėl sugrįžti prie Amžinųjų Tiesų, tik jau aukštesniame suvokimo lygyje.
Tai kol kas tiek. Atsiprašau, kad gal šiek tiek padrikai surašiau. Bandžiau per daug sutalpinti į vieną komentarą 🙂
Auras, 2016-05-25 23:38:14
Giedriui:
viskas gerai, tik būtų daug geriau, jei tai sutalpintumėte į daug trumpesnį komentarą.
Lina, 2016-05-27 10:49:28
Rasai:
aš po jautrumu neturiu omeny silpnumo – niekada negali atverti savęs TAVĘS NEVERTAM ŽMOGUI 😀 (kaip atsitiko Jūsų klasiokei – ji neįvertino situacijos, nes dar buvo vaikas). Suaugusiojo asmens jautrumas man yra supratimas savęs ir kito, bet ne atviravimas ir savęs apnuoginimas BET KAM 😀
Rasa, 2016-05-27 13:55:11
Linai: 🙂 Na, manau, kad tai ką įvardinot, yra empatija gal? Taip, pritariu, kad tai irgi jautrumas. Bet aš apie tai, kad (beje, Giedrius teisingai pataisė “reikės atrasti atramos tašką ne išoriniame pasaulyje, o savo viduje ir vėl sugrįžti prie Amžinųjų Tiesų, tik jau aukštesniame suvokimo lygyje.”) kai esi jautrus, bet dar ir stiprus, tu GALI nebijodamas apsinuoginti (pasak jūsų), priklausomai nuo savo noro, o ne nuo to, kaip reaguos tie BET KAS kaip sakėt 😉 Nes kitų reakcija tada nebeįtakoja mūsų savivertės. Jei tai būtų supratęs tas išminčius, jis nebūtų gėręs iš to šulinio, o būtų pasilikęs savimi, nors žmonių akyse ir būtų buvęs kvailiu 🙂
***
O dar jei apie jautrumą… Gal tai yra šiek tiek daugiau nei tik savęs ir kito žmogaus supratimas, gal tai dar ir pavyzdžiui tai? “Kad pilnai suprastume visą gyvenimo pilnatvę, nepakanka gilintis vien į save ir artimuosius. Tai tarsi grojimas viena ar dviem natom. Kad išgirstum pilną simfoniją, turi kažkada suprasti, kad gama- visa Visata. Muzika sklinda iš skruzdėlės ir žvaigždės, iš tavęs, manęs ir obels. Pavirsk nata ir prisijunk prie Visatos muzikos- štai tada ir išgirsi, pajusi, kas yra pilnatvė… “
Rasa, 2016-05-27 14:53:38
Ir dar šiek tiek Linai, kol turiu minutę laiko 🙂 Apie jautrumą ir stiprybę. Yra žmonės intravertai, kurie gali semtis stiprybės iš vidaus. Yra ekstravertai, kuriems stiprybės teikia išorės veiksniai, jiems reikia gražaus dėmesio, kad jie geriau jaustųsi. Jiems reikia kitų žmonių pripažinimo kaip gėlei reikia saulės, kad ji galėtų žydėti ir kvepėti 🙂
Bet, mano manymu, vis tik didžiausias jautrumas, kai jautrumo ir stiprybės semiesi iš Pasaulio (Dievo, Absoliuto, kosmoso, gamtos- kaip norit vadinkit 🙂 ir atiduodi ją (meilę, nes tai iš ten gauni) žmonėms. Tai geriausias pasirinkimas. Štai todėl tikinčiu būti gera. Mano manymu tai teisinga 🙂 Kiekvienas renkasi kaip jam patinka, pagal savo supratimą 🙂
Virėjas, 2016-05-27 21:06:26
Labai gražiai parašė Rasa, liuks.:)
Sokolovas, 2016-05-27 23:53:18
PASKUTINIS SKAMBUTIS
‘Suteikite man dar nors
vieną akimirką, ir aš baigsiu
tai, ko….nespėjau pradėt…”
Ir mes, individualiai dirbantys pedagogai, minime paskutinį skambutį…Jau JŲ nematysime. JŲ, prie kurių taip pripratome…Aišku, dalis sugrįžta, būdami studentai, bet toli gražu ne visi..Matyt, vėl ir vėl teks taikytis su nuostata- “sveikink ateisiantį Žmogų, ir neliūdėk išeinančio…”
Ir…Begalinis noras palinkėti:
Skriskit, varnėnai, į platų Pasaulį,
Savo žinias panaudokit visur,
Skriskite drąsiai, prieš nuožmųjį vėją,,
Orą sudrebinkit savo sparnais…
Ir geriausiems, būtent geriausiems mūsų Mokiniams, reformų vanagų ignoruojamiems, nūdien atrodo, jog….”Dar nespėjau, dar nors truputį, dar….ir suspėsiu…”. O žinote, netrukus pakilsiantys Paukščiai, ir…aš dar neišmokau skraidyti…Tik mokausi to. Ir…BŪTENT JŪS MAN PADĖJOTE ! Ir todėl…
Vėl inkvizicija laužą kūrena,
Upė pilna Galilėjaus kančių,
Skriskit, apginkit lakštingalos giesmę,
Ginkit idėjas Šviesiųjų širdžių….
Sveikinsim ateisiančius pas mus, linkime išeinantiems visko, ko tik jie patys geba sau palinkėti…Ir…
Kiekvienam iš mūsų- savo Paskutinioji. Ji išauš…Ir kiekvienas iš mūsų, sulaukęs PASKUTINIOSIOS, pratrūks vis ta pačia mintimi- “Duokite man bent truputį laiko, ir aš baigsiu tai, ko….nesuspėjau pradėt !”
Bet dabar- Paskutinis skambutis Jiems, – mūsų abiturientams…Linkiu……..
Skriskit, Varnėnai!
Ateitis- JŪSŲ BEI JUMS ! …