Užvakar maestro Gediminui Maciulevičiui gimė trečioji anūkė. Vakar Maestro linksmino Kauno Valstybinio muzikinio teatro publiką Imrės Kalmano operetės “Monmartro žibuoklė” premjeroje. Žmonės atėjo žinodami: I. Kalmanas – reikės juoktis ir verkti. Bet kad tiek…
Kai puikus dirigentas V. Visockis mostelėjo batuta, artistai (visi – dainininkai, šokėjai, statistai…) giliai įkvėpė ir … nėrė! Į siautulingą vaizdo ir garso jūrą, kurioje išsigelbėti gali tik būdamas geresnis, greitesnis, ryškesnis už kitus. Ir jie visi buvo tokie. Keturias valandas. Ir Kaunas turi žinoti, ir Lietuva turi žinoti, ir Europa turi žinoti – tai ne koks “žvaigždžių fabrikas”, tai tikra.
Taip tikra, kad imi tikėti, jog aukštesnioji nuostabiai dainuojanti Raminta Vaicekauskaitė tikrai rengiasi nuskriausti mažesniąją lakštingalėlę Gitaną Pečkytę. Ypač kai jos aukščiausios natos pianissimo sklendžia virš apstulbusių žiūrovų.
Bet čia išeina choreografas, šokėjas Dainius Bervingis ir vėl tu džiūgauji – niekas nieko neskriaudžia, žiūrėk, kaip puikiai visi vaidina! Tu nematai scenoje režisieriaus Kęstučio Jakšto, bet tu jį matai!
O per pertrauką pasisveikini su Aktore, kuri visada yra dvigubai jaunesnė už save, išgeri tikro šampano su tėvais, kurių dukra, buvusi mūsų gimnazistė, ištekėjo už buvosio mūsų gimnazisto. Ir supranti, kodėl visos operetės yra apie meilę: todėl, kad visas gyvenimas yra apie meilę.
Atsakymai
inesa, 2008-11-16 14:22:38
aciu uz puikia recenzija. as eisiu i sia operete treciadieni.