Mes taip negalėtume… Mes nebedrįstame net atsigulti pievoje (“…kas tam seneliui pasidarė, gal protelis suminkštėjo?…”, “… čia gal koks paukščiukas ar žvėriukas priteršė?…”), mes saugome drabužius, nes žmonės gėrisi drabužiais labiau nei tuo, kas juose…
***
Žmonės kalba, kai reikia tik liesti… Žmonės įveikia drovumą, o reikia juo mėgautis… Žmonės slepia norus, ligas, nuovargį, susierzinimą ir pyksta, kai tai daro kiti… Vaikutis taip nesielgia.
****
Moteris su moterimi gali pakalbėti valandą, vyras su moterimi – pusvalandį, vyras su vyru – dešimt minučių, vaikas su katinu – pusę dienos.
***
Tu tik retkarčiais pasižiūri, kaip ji atrodo, kaip ji guli, kaip ji lepinasi… Vaikas tuo domisi visada, domisi nuoširdžiai, mėgaujasi tuo, ką mato.
***
Ruduo… Visi susigūžę, skuba užsidaryti, apsigaubti, užsikloti. O reikia skubėti pasivolioti!
Tuoj judu nugriūsite parke į čežančių lapų krūvą ir būsite laimingi! O jei katinas bus šalia – jo nesidrovėkite, jis visko matęs…
Atsakymai
mama R, 2009-10-11 15:28:10
Turbūt mamytė nematė…
Ar Lukas tikrai nečiumpa katino ar tik nuotraukose taip atrodo? Kaip suprantu jis žaidžia “katiną”, katino draugas, bet ne šeimininkas.
Dainora, 2009-10-11 16:05:06
Atsargiai: mano dvimečiam sūnėnui glostomas naminis katinas netikėtai dėjo naguota letena per veidą – randai liko iki šiol, dabar paauglys – jam nepatinka, bet randai niekis – akytę teko operuoti, laimė, mato, tik liko vos vos žvaira. Patariu – labai atsargiai su naminiais gyvūnėliais…
Aurelija, 2009-10-11 21:28:27
Ačiū! Tai sušildo.
sonata, 2009-10-11 22:12:11
o man nuotraukos priminė multiko pagal Kiplingo “Džiunglių knygą” herojų Mauglį : “mudu esam vieno kraujo”. Kai vaikai apauga daiktais, nuomonėmis, nuogąstavimais, rūpesčiais ir panašias civilizacijos atributais, jie tampa suaugusiais žmonėmis. Iki tol jie dar “vieno kraujo” ir susikalba su katinukais. Ir žodžiai tam visai nereikalingi.
Saulius, 2009-10-12 08:49:17
Suaugusiems tik mokytis ir mokytis iš mažų vaikų – susitelkimo, neskubėjimo, naivumo, ramybės, neveidmainiavimo. Pas vaikus viskas taip tikra. O vaikai gi – geriausi suaugusiųjų mokytojai. Ir kuo daugiau turi vaikų, tuo daugiau yra tavo mokytojų.
petras, 2009-10-12 14:29:23
Gerai, kad aš dar kaip vaikas :DD galit man pavydėt 😛
Burgis, 2009-10-12 14:39:57
Čia tas katinas – tik tarp kitko, kad galėčiau pasakyti mintį apie dirbtinumą… Katinas – eilinis Stokholmo katinas, kažkurioje aikštėje, jokio ryšio su mūsų vaikais ir anūkėliais, bet ačiū mamoms už perspėjimus. Apskritai, aš nepasitikiu jokiais gyvūnais, įskaitant žmones. :-)))
Rasa, 2009-10-18 14:49:54
Nuostabu, kad vaikų jausmai dar dideli ir tikri. Prisiminiau keistuolių dainą:
Keistuolių teatras – Maži jausmai
Maži jausmai prašo
Valgyti, gerti, miegoti
Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais
O didelis jausmas
Toli pievose gano karves
Draugauja su lauko našlaitėmis
Vakarais pavargęs pareina
Atsigeria pieno
Krenta ant šieno
Nubraukia veidu ropojantį vabalą
Ir jam nė motais, kad kažkas jo
Visą gyvenimą ieško…
O dar pagalvojau, kodėl išsilavinimas, protas ir “kultūra” vietoj išminties ir išlaisvinimo dažnai žmogui duoda kažkokį iškreiptą supratimą, ko reikia gėdytis, ko saugotis, kaip elgtis t.t.
Atsiranda svarbios sąvokos: “nedera”, “nekultūringa”, “padėtis neleidžia”, “negaliu sau to leisti”…
Iš vienos pusės galima pagalvoti, kad tai tipo atsakomybė, kurią uždeda kokios nors pareigos, tipo turim būti pavyzdžiu… Bet kai tampama pavyzdiniu viską teisingai darančiu žmogumi, kuris jau pats nebeatrenka, kur jo kaukė, o kur jis pats, tampa liūdna.
Su šypsena ir geru jausmu prisimenu savo anglų mokytoją, kuriai neatlaikė nervai, ji pasikėlė savo siaurą sijoną (buvo su dalykiniu kostiumėliu) ir įspyrė mano grupiokui į subinę. Ji buvo tikrai tokia žmogiška ir nereali, kad ir po 20-ies m. ją pamenam 🙂
Reikėtų pasistengti mums neuždusinti tų vaikų, kurie dar lindi mūsų širdies kampeliuose… Nepribaigti jų loginiu mąstymu, žodeliais “reikia” ir kultūros supratimu… 🙂