Šiandien mes švęsime savo kolegos, Taikomosios matematikos katedros profesoriaus, buvusio katedros vedėjo Jono Rimo septyniasdešimtmetį. Sveikiname, sveikiname, sveikiname!
*
Pala, pala – kodėl sveikiname? Anoks čia laimėjimas – sulaukti 70… Gal tai padaryta nežmoniškomis pastangomis, gudrumu, sumanumu? Tiesiog atėjo ir tiek…
*
Vis tiek sveikinu! Todėl, kad esu dėkingas už neigiamus atsakymus į šiuos klausimus:
-
Ar Kolega kada nors man pakenkė? Ne!
-
Ar aš mačiau jį labai supykusį? Ne!
-
Ar jis kada nors demonstravo savo pranašumą prieš mane? Ne!
-
Ar jis kada nors akivaizdžiai vengė darbo? Ne!
-
Ar jis dažnai skundžiasi gyvenimu? Ne!
Todėl ir sveikinu!
***
Dabar apibendrinkime. Kiekvienas mes turime ne vieną vedėją. Mano vedėjai – tai ir katedros vedėjai, ir fakulteto dekanai, ir universiteto rektoriai, prorektoriai, ir ministrai… O, kiek daug aš jau jų turėjau! Ir visada jaučiu, kokie jie. Galiu mėnesių mėnesius neturėti jokio tiesioginio ryšio su savo vadovais, bet jų gerumą ar blogumą jaučiu kasdien. Gera, kai vadovai yra vedėjai tinkama kryptimi. Gera, kai vadovai yra patikimas užnugaris, kai imiesi sunkių darbų, naujovių. Gera, kai vadovai yra patikimi, perprantami.
*
Blogai, kai vadovai yra nemokšos, pasipūtėliai, klastūnai, savanaudžiai, žiopliai…
Laimi optimizmas: septyniasdešimtmečio (dar ne savo…) akivaizdoje supranti: ne vedėjai svarbiausia. Svarbiausia – gyventi!
Atsakymai
Burgis, 2014-09-26 08:47:56
Prisidėkite…
loreta, 2014-09-26 15:46:09
Labai gerai suformuluoti klausimai:)
Giedrius, 2014-09-27 13:10:23
Gyvenimas su vedėjais. Gera juos turėti gerus. Gera turėti juos gyvenime, atmintyje, širdyje. Jie įkvepia, kartais dėl jų nerimauji. Aš turiu tokių porą palikęs namie. 🙂 Duota mums nedaug, bet valia geležinė. Geri tie vedėjai, kai pasukus keliu, kuriuo pats nukreipi, sustojus, pagaliu ne susikerti, o pažvelgi viena kryptimi. Trys žodžiai!