Jaunystėje, kai buvau karštas ir ne visada teisus, kartais susipykdavau, kvailys, su artimiausiais savo žmonėmis. Susipykęs išvykdavau į vidinę emigraciją. Tai tokia būsena, lyg būtum susirietęs į kamuolį, kad sąlytis su aplinka būtų kuo mažesnis. Tai toks jausmas, lyg pasaulis tapo priešiškas, todėl tu pats, tik vienas pats turi ištverti, iškęsti…
*
Dabar – kitaip. Dabar jau nesu karštas ir visada esu teisus, todėl su artimiausiais žmonėmis nesipykstu (beveik…). Bet dabar užpuola nuovargis, ligos, skausmai. Dabar jautriau reaguoju į negerų žmonių negerumą. Todėl retkarčiais, ir ne taip jau retai, tenka išvykti į vidinę emigraciją. Kitokią…
*
Ką tik grįžome iš Vilniaus. Atšventėme Laurutės sukaktį. Pasekiau Mildutei mažiausiai penkiolika pasakų. Nes ji prašė. Suvalgiau keturis didžkukulius ir nemažą gabalą torto, nes taip reikia. Paragavau lašelį vyno „Amarone“ ir lašelį „Primityvo“ (gal „Primitivo“?), nes kitaip negaliu… Nustebau, kad „Primityvo“ dar skanesnis už mano mėgstamą „Amarone“. Pykau, kad išgerti galiu tik lašelį – reikės vairuoti. Džiaugiausi, kad išgėręs lašelį turiu priežastį eiti su Mildute pakalbėti ir pamiegoti…
*
Viską sudėjus gavosi kelionė į vidinę emigraciją. Jaučiuosi taip, lyg išorinis pasaulis niekaip nebegali manęs sužeisti, įžeisti, nuliūdinti, o tik džiugina, džiugina, džiugina! Jaučiuosi taip, lyg dabar kalbėčiau kita kalba, kurioje nėra jokių piktų, skaudžių žodžių. Jaučiuosi taip, lyg vėl būčiau atkūręs savo devynias gyvybes. Jaučiuosi taip, lyg nebeliko nieko, ko neįstengčiau padaryti.
*
Man patinka būti tokiu emigrantu! Ir jūs pabandykite…
P.S. Čia mudu šokame šokį lapu-tapu:
Atsakymai
Burgis, 2012-03-10 20:19:10
Pasidžiaukime…
Arvydas, 2012-03-10 21:23:56
– Na, parūkome?
– Aš nerūkau!
– Tai gal po šimtą gramų?
– Ir negeriu!
– Tuomet „ratų“?
– Na jau ne! Aš, šiaip, joga užsiimu, medituoju..
– Aaa, suprantu! Reiškia, nuosavų kvailysčių galvoje pakanka..
:)) Gero vakaro!
Rasa, 2012-03-10 21:51:26
Smagu, kad jums smagu 🙂
Vladas, 2012-03-10 22:02:06
Išmintis ateina su metais, bet kartais metai ateina vieni…
Kažkodėl dažniau tai nutinka tiems kurie “visada yra teisūs”:)
Rimvydas, 2012-03-10 22:25:36
…ir visada esu teisus…
Čia jau stipriai 😉
Burgis, 2012-03-11 08:13:44
Na, man tikrai nesmagu, kad mano pokštų niekas nesupranta… :-(((
Žydrūnas, 2012-03-11 08:57:51
labai pažįstama būsena 🙂
NiekurNeiva, 2012-03-11 09:25:06
Gražus tas “grindų pasaulis” ar “pasek pasaką”…
O kaip anūkai-berniukai – į DELFI žaidimų ieškoti dar neina? Ar čia senelis taip užburia, kad nė nepasigenda – nei kompiuterių, nei babyTV, loloTV?
“SENELIŲ MEILĖ”, Sju Džonson:
„Buvimas seneliais mums primena, kad mūsų vertė šioj žemėj matuojama ne tuo, ką mes turime ar siekiame, o tuo, kiek kartų ištiesėme anūkui ranką, siūlydami pagalbą, paramą ir besąlygišką meilę, kuriai nebaisus nei laikas, nei atstumas“ …
ET, 2012-03-11 09:27:55
Sugavau Jūsų būseną, nes taikliai ją aprašėte. Džiaugiuosi, sveikinu su mūsų Kovo 11-ąją.
Labai lauksime Jūsų kovo 16-ąją Dialogo vakare.
Burgis, 2012-03-11 10:06:18
ET: keista, vis dar žadu atvažiuoti…
Burgis, 2012-03-11 10:07:08
NiekurNeiva: berniukai ne mūsų… Vienas berniukas vardu Lukas, bet mūsų Lukas – už jūros…
Žydrūnas, 2012-03-11 15:41:10
Aš tą būseną vadinu savęs surinkimu, kai išsimėtai visur.
Arvydas, 2012-03-11 15:45:03
Hm, tikiuosi, kad gerb. šeimininkas mano anekdoto nepriėmė kaip ironijos? Tiesiog man patinka anekdotai, humoras, linksmybės, o vakar dar ir nuotaika buvo gera, todėl ir parašiau savo anekdotą – norėjau, jog ir daugiau žmonių užsikrėstų gera nuotaika.. Pats turiu mažylį, todėl puikia suprantu, apie ką Jūs kalbėjote ir labai gerbiu Jūsų poziciją. Vaikui nepasakysi – “palauk, šiandien man buvo sunki diena!”. Grįžęs po darbų, turi su juo pažaisti, padūkti, pasekti pasakėlę prieš miegą, pamyluoti. O po tokios “terapijos” ir dienos problemos pasitraukia į šoną, ir dalykai, kurie buvo labai svarbūs, tampa nebe tokie jau ir svarbūs 🙂
Akstė, 2012-03-11 16:23:42
Gražios nuotraukos!