Vaikystėje „prarijau“ daugybę knygų… Stebiuosi, kodėl iki šiol prisimenu iš rusų kalbos išverstas knygas „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Vėl iš aikštės vidurio“ (apie futbolą), „Prie Tisos“, „Kalnų pavasaris“ (apie karą), „Kaip gyvuoji, Semionai?“ ir daugybę kitų… Šį kartą temą priminė pastaroji knyga. Iš jos sužinojau, kad rusų vestuvėse yra tokia tradicija: jaunavedžio pusės svečiai turi girti jaunamartę, o jaunamartės pusės svečiai – jaunavedį.
*
Tai va, pagirsiu savo marčią ir žentą. Ir visai ne pagal rusišką tradiciją! Tiesiog mums labai pasisekė!
*
Jie ateina į mūsų šeimas visai kitokie, iš kitos aplinkos, su kitokia gyvenimo patirtimi, tradicijomis… Vienintelis ryšys su mumis – mūsų vaikų iš mūsų paveldėta meilė jiems, naujiems mūsų šeimos nariams. Galite vadinti tai chemija, galite vadinti likimu…
*
Iš pradžių, anytos ir uošviai, išmokite pagrindinių taisyklių:
-
Nepeik, nekritikuok marčios ar žento, pasakydamas tai jiems. Pasakyk tai sūnui ar dukrai – taip saugiau, teisingiau, švelniau.
-
Negyvenk jaunosios poros gyvenimo – tegu jiedu gyvena.
-
Savo draugams prie progos papasakok ką nors gero apie marčią, žentą. Pamatysi, kad pačiam kitaip, geriau tavo vaikų sutuoktiniai atrodys.
-
Suprask, kad net nežymiai kartindamas savo vaikų sutuoktinių gyvenimą, dukart labiau kartini savo vaikų gyvenimą.
-
Pripažink, kad esi kitos kartos gyventojas, kitos šeimos gyventojas, todėl gali tiesiog nesuprasti, kodėl vaikų sutuoktiniai tokie, o ne kitokie. Patikėk – jie geri! Negalėjo gi tavo vaikai apsirikti! Juk tai tavo vaikai…
*
Šiandien atvažiuos sūnus ir marti. Laukiu abiejų! (Marti labai linkusi viską papasakoti ir labai moka pasakoti. Ji labai gražiai dainuoja! Kai ji dainuoja dukrelėms, aš vos sulaikau ašaras…)
Kai atvažiuoja dukra – man smagu. Kai atvažiuoja dukra ir žentas – man dvigubai smagu! (Žentas labai gerai kepa šašlykus… Jis labai mėgsta ir moka fotografuoti. Žentas labai išprusęs. Jis labai gražiai žaidžia su mūsų anūkėliais.)
*
O dabar ištaisysiu klaidą temos pavadinime. Marti ir žentas yra mūsų kraujo giminės, yra, nes jų kraujas kartu su mūsų krauju yra mūsų anūkėlių gyvybė! Nėra ir nebus tvirtesnio giminystės ryšio kaip anūkėlių ryšys!
Atsakymai
Burgis, 2013-08-11 13:28:05
Saviems…
Rasa, 2013-08-11 14:43:18
Aš į tai žiūriu labai paprastai. Turėjau du vaikus, dabar turiu beveik keturis, nes sūnus nevedęs, jis draugę turi. Visi kalbamės apie viską. Ir santykiai paprasti. Tiesiog. Nes myliu visus kaip savus vaikus. Nuoširdžiai. Bus geri, girsiu, bus blogi- lupsiu… 😉 Bet jie visi geri. Kaip ir visi mūsų vaikai. Retkarčiais tik jų poelgiai būna netinkami, bet tai tik poelgiai, jie koreguojami. O vaikai geri… 🙂 Aš asmeniškai su jais visais ir po vieną bendrauju. Štai sūnus išvažiavęs, jo draugė važiuos tuoj pas jį ir paskui abu grįš iš Londono. Bet ji atvažiavo anądien viena pas mane su puse arbūzo, mes sėdėjom ir plepėjom iki nakties 🙂 O jei žentas būna laisvas, o dukra dirba, būna mes abu sau vieni varom į kaimą padirbėti 🙂
Žinoma, savo gyvenimus jie tvarkysis patys, jie labai skirtingi. Visi keturi. Bet tuo ir nuostabūs!
Ir mes visko mokomės vieni iš kitų, nes aš anaiptol nemanau, kad tai aš turiu juos mokyti visko. Jie irgi mane visko išmoko 🙂
O ar galim negyventi savų vaikų gyvenimų… Nežinau, manau negalim. Nesikišti galim, pagaliau aš taip ir auginau juos nuo mažens, kad mokėtų patys sąmoningai spręsti, bet kai jiems skauda, skauda ir man. O kai jiems džiugu, ir man gera. Jei turi vaikų tai juk tai visam gyvenimui. Ryšys. Taigi- už juos gyventi negalima, bet jų gyvenimo jautimas neišvengiamas. Man būtų keista jei būtų kitaip. Mes tiesiog priimam vieni kitus. Tokiais, kokie esam. Ir tokius mylim 🙂
ne humanitaras, 2013-08-12 09:03:35
Nesutinku su pirmuoju punktu, kad geriau ne tiesiogiai kalbėtis su žmogumi o per tarpininką. Tai sukuria įtampą ir programuoja konfliktą. Mano supratimu, tai savo problemų perkėlimas sūnui ar dukrai. Mano močiutė praktikuodavo šitą dalyką, ir sakyčiau teigiamas rezultatas nulinis.
Tas pats galioja ne tik kritikai, bet ir prašymams. Vienas dalykas kai pats asmeniškai paprašai, o paskui pats asmeniškai dėkoji (tai stiprina ryšį, kuria santykius), ir visai kitas dalykas kai prašai per tarpininkus (“paprašyk kad..”) arba kai apskritai kiti žmonės prašo už tave.
Burgis, 2013-08-12 09:21:59
ne humanitarui: visiškai sutinku su antrąja dalimi (apie prašymus ir padėkas), bet tai visai kas kita! Žinote posakį: „Žmona – nakties gegutė…“? Man labai patinka to posakio prasmė! Naktį žmona gali ką nori išprašyti, gali priversti atleisti už jos didžiausias neteisybes, skriaudas, klaidas… Pats žinau!
O kur tuo metu uošviai, anytos? Ne, jie tame procese nedalyvauja…
Dalia, 2013-08-14 10:10:54
Sutinku,bet ne visai, as pati turiu du vaikus, ir sūnų,ir dukrą, abu jie jau turi savo gyvenimus, savo antrąsias puseles.Daviau sau žodį, kad VISADA skatinsiu ir girsiu savo vaikų antrąsias puseles, visada rasiu kažką gero juose, jau vien dėl to, kad jie ,kaip ir aš, myli mano vaikus, ir kad jiems tikrai reikia palaikymo. Aš tai labai gerai žinau iš savo praeities, mano anyta visada girdavo mane ir skatindavo, patikėkit, tai tikrai priduoda jėgų,taip kartais reikalingų…Taip jau susiklostė, kad mes isisiskyrėme su mano vaikų tėvu ir jau seniai gyvename atskirai, bet, aš visada primenu vaikams, kad reikia aplankyti močiutę, o ir pati vis dar bendrauju su anyta…Tokie ryšiai išsilaiko ilgai, jie padeda gyventi…Labai norėčiau ir aš ateityje būti tokia anyta, pas kurią ateitų pasidžiaugti kartu, ar paliūdėti…
Indrė, 2013-08-14 18:07:26
Paprašysiu patarimo vyresniųjų.. Esu būsima marti, gyvenu name su uošviais, buitis atskira, įėjimai atskiri, kiemas bendras. Nepatinku aš anytai ir nežinau, kaip elgtis. Mane kitiems vadina “kvaterante”, sūnui vis sako, kad netinkamą išsirinko. Man į akis to nesako, bendrauja kandžiai, išskyrus tada, kai ateina truputėlio pieno į kavą, šaukšto grietinės į sriubą (ateina patikrinti namų, kai mes dirbame arba pasidėti ką nors į šaldytuvą,kai netelpa). Ji stebi mane pro langą. Jaučiu įtampą. Tiesiog apsimetu, kad nieko nevyksta, nes nerandu sprendimo, kaip elgtis, juk laukia ilgas gyvenimas kartu, nesinori jo apkartinti, bet nesinori ir įtampos. Ar aš turiu teisę Jai ką nors pasakyti, gyvenant Jos namuose?
Burgis, 2013-08-14 19:16:17
Indrei: svarbiausias darbas – ne Jums, o Jūsų vyrui! Tai jis turi švelniai, bet ryžtingai pasakyti mamai: tu nenori mums laimės? tu nori sugriauti mano šeimą? ar tu nori, kad mes išsikeltume ir su tavimi nebebendrautume?
*
O Jums padės tik kantrybė… Stenkitės atprasti nuo įtampos – nesuės gi. Tiesiog gyvenkite. Švariai, tvarkingai, ramiai, teisingai gyvenkite. negražu taip sakyti, bet Jums svarbu tai žinoti: anyta pasens greičiau nei Jūs.
*
Dar vienas sėkmės garantas gali būti anūkėliai. Gali būti, bet ne visada būna…
Rasa, 2013-08-14 22:04:59
Burgiui: tai kad kaip supratau, anyta ir nenori tos šeimos 🙂
Indrei 🙂 anytos kalbos ne apie tave pasako, apie ją, nekreipk tu dėmesio. Tai svarbiausia. Nepykti. Ir, žinoma, būtinai užsirakinti duris, kai einat į darbą, kad nešmirinėtų. Žinoma, sunku patarti, nes visi labai skirtingi 🙂 Kai mane parsivežė kažkada, mano anyta tiesiai apibūdino, kad ku..vą iš Kauno parsivežė. Mat ji norėjo kaimo mergaitės, (žiūrinėjo ką pripiršti), o ne drąsios, savarankiškos, iššaukiančios jos akimis miesto merginos, kuri ramia sąžine nueina vakare miegoti kartu su jos sūnumi, tais laikais vos neįvarydama infarkto tėvų silpniems nervams… Sunku daugumai mamų, kai akivaizdžiai “vagia” sūnelį iš panosės ir padaryt blyn nieko negali, kontrolė slysta iš rankų- žinai kokia panika?! 😀
Na, su laiku aš vis tik likau geriausia marčia. Žinoma, dabar jau buvusia 🙂
***
Sunku patarti. Bet pirmas patarimas- neprarask humoro jausmo. Na, jei anyta nesupras, bent pačiai linksmiau bus 🙂
Ir… būk savimi. Būk gera žmona. O anytą tiesiog priimk, kad ji tokia ir daryk savo tvarką. Turi teisę būti ir apsikuitus ir susitvarkius ir nuoga ir apsirengus. Savo namuose. O tie namai ir bus ir tavo, neturi jaustis “nuomininke”. Tiesiog būk savimi. Nes visiems neįtiksi. Tiesiog būk gera. Bet ne per prievartą, iš savęs būk. 🙂 Sėkmės.
jelena, 2013-08-15 13:39:15
Indrei:neliudėk,nes kiekvieną rudenį prasideda grybų sezonas 🙂
Aušrius, 2013-08-16 17:37:48
Ne, Indre. Gyvendama jos namuose jūs turite nedaug teisių. Save ginti jūs galit. O savo nepriklausomo gyvenimo – negalit. Šeima turi turėti savo pastogę.
genute, 2013-08-17 08:48:42
Gaudavau įkyrių”pamokymų” iš anytos beveik kasdien. Girdėdavau, kad sūnus yra geras, o aš, atėjusi į naują šeimą turiu taikytis prie jos tvarkos. Sekmadieniais pvz. negalima įjungti dulkių siurblio..
Nepaisant to, kad buvau iš aukštesnio socialinio sluoksnio ir labiau mokyta 😀
Pamokslai baigėsi tuomet, kai nebereikėjo gyventi po vienu stogu. Kartų konfliktai, o ir motinos meilė sūneliui – begaliniai.
Bet su šešuru ir moša sutardavau gerai 🙂
Rasa, 2013-08-17 10:32:30
Kad jau čia p. Burgis ėmė patarinėti, tai smalsu ir aktualu kitas klausimas dar. Su vaikais man jokių problemų, su jais man paprasta. Bet va kaip su tų ateinančių į mano šeimą vaikų tėvais gerai sutarti? 😀 Jie dažnai kur kas kvaišesni už tuos gerus vaikus, kuriuos per stebuklą man (t.y. mano vaikams) užaugino :)))))))
Aušrius, 2013-08-17 12:31:31
Nieko nepadarysi, Rasa. Tokie mūsų visuomenės principai. Kiekviena moteris turi:
– savo teises;
– idiotą vyrą;
– pačius protingiausius vaikus.
Ju, 2013-08-17 19:50:36
Zmona vyrui:
– Atejus i tavo seima jauciuosi Pelene: kasdien skalbiu, lyginu, verdu, valau, o dar tavo mama mane amzinai uja…
– Brangioji, gi sakiau, kad gyvensi kaip pasakoj.
Burgis, 2013-08-19 09:11:45
Rasai: tie į šeimą ateinančių vaikų tėvai yra visai svetimi žmonės. Na, tiesiog svetimi. Bet mes juk nesipykstame su visais svetimais, tiesa? Pobūvyje tenka bendrauti su visais svečiais, kuriuos pasikviečia šeimininkai, o kai kurie tų svečių tikrai keisti, kad tik nepasakyčiau daugiau… Bet pobūvis tuo ir įdomus, kad tu bendrauji, laviruoji, domiesi, ignoruoji, prisitaikai, džiugini net tuos, kurie to nenusipelno… Va, ir parašiau bendravimo su ateinančiųjų į šeimą vaikų tėvais algoritmą!
aldona, 2015-11-10 05:04:03
marti yra ne gimine,svetima,ju gali but daug.