Nebijok niūrumo šviesią dieną…

Bet žemėje tamsu, mielas drauge, karstas iš storų lentų, o drobulė nepersišviečia. Galima matyti sielos akimis, taip, žinoma, jei ta siela yra ir jei jinai turi akis! Deja, tuo nesi tikras, niekados nesi tikras. Antraip atsirastų kokia nors išeitis, pagaliau priverstum žmones rimtai į tave pažiūrėti. Juk įrodyti jiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai, gali tik savo mirtimi. Kol esi gyvas, jiems tu abejotinas atvejis ir neturi jokios teisės būti kitaip suprastas kaip tik skeptiškai.

Alberas Kamiu (Albert Camus). „Krytis“

***

Kadaise moksleiviams aiškinau: rašytojai, poetai, kompozitoriai jau seniai perprato, kad kūriniu, kuris skaitytojui sukelia teigiamas emocijas, paveikti žmogų žymiai sunkiau nei kūriniu, kuris sukelia liūdesį, ilgesį, baimę, gailestį, nerimą ir pan. Kas taip gėrėtųsi „Romeo ir Džiuljeta“, jei visa ta istorija būtų pasibaigusi tų jaunų žmonių linksmomis vestuvėmis?

*

Tik nereikia piktnaudžiauti nei kuriant, nei priimant kūrinius! Tragiškais, liūdnais kūriniais geriausia domėtis šiltą giedrą vasaros dieną arba malonų vasaros vakarą. Labai pageidautina, kad šalia būtų ta (tas), kuri (kuris) net debesis gali išsklaidyti…

*

Išklausęs „Requiem“, su ja (juo) išgerk po taurę raudono vyno (jei taisyklės jau leidžia), o išsiskirdami pasibučiuokite (jei manote, kad tai jau tikra).

***

Grįžkime prie A.Kamiu citatos. Joje slypi viena erzinanti mintis – kodėl kiekvienas žmogelis nori taip susireikšminti, lyg būtų pasaulio centras? Tas „Kryčio“ herojus, kuris čia kalba, man jokių simpatijų nesukėlė… Jis (ir herojus, ir autorius…) jau seniai mirė, bet pasaulis nėra nei labai liūdnas, nei labai neteisingas. Iš to pasimokęs ir aš stengiuosi gyventi taip, kad priešai pavydėtų. Man pavyksta!

Atsakymai

petras, 2015-07-16 13:01:48

Žmogus tikriausiai ir yra pasaulio centras jei žvelgtume iš žmogaus pozicijos ir pasaulį laikytume žmogų supančią aplinką.

mama R, 2015-07-17 00:16:46

Manau, kad toli gražu ne kiekvienas žmogelis nori susireikšminti. Pažįstu nemažai kuklių ir nedrąsių žmonių, o ir pati prieš 3 metus supratau, kad “parduoti” savęs nemoku (lyg ir kvaila girtis savo darbais, o kaip kitaip ištransliuoti tavo vertintojui).. Dabar jau suprantu, kad reikia kai ką ir pasipasakoti (kas tą uodegą pakels?..). Bet ne visi darbdaviai nori protingų darbuotojų. Ir vėl bėda 🙂 Gal su metais išmintis ateis ir rasiu aukso vidurį. Tikrai ne kiekvienas nori būti svarbus, studijų metais per psichologiją tai išaiškino. Kai kuriems žmonėms užtenka ramiai gyventi, jie neturi didelių ambicijų. Jie džiaugiasi savo kasdienybės džiaugsmais, skaniais pietumis, ramiu miegu, geru filmu, geru oru. Ir, manau, tai nėra blogai.

Andrius, 2015-07-17 07:55:22

mamai R: Aš matau bėdą tame, kad neambicingas žmogus gali suprasti perfekcionistą. Bet atvirkščias veiksmas, deja, neįmanomas.