Pratęskime nefutbolo temą. Futbole dabar viskas aišku – bus žaidžiama tol, kol viena komanda pralaimės. Tai žiauru, bet juk tai – tik žaidimas!
*
O nefutbole? Du mylintys vienas kitą žmonės barasi tol, kol vienas iš jų pralaimi. Tada kitas pamato, kad karti jo pergalė, labai karti… Gerai, jei jis moka atšaukti tą pergalę atsiprašydamas. (Pagalvokite: olandas pelnė labai abejotiną 11 metrų baudinį; jo komanda laimėjo, bet olandai atsiprašė ir atšaukė savo pergalę…; kažkokia nesąmonė, tiesa?)
*
Tikros pergalės gyvenime visai nėra! Visi mes galų gale pralaimime. Posakis „jis mirė nepralaimėjęs“ tinka tik nekrologui. Vadinasi, mums reikia mokytis ne laimėti, o gražiai pralaimėti. Pralaimėti taip, kad bent šiek tiek pradžiugintume, bet tuo metu pradžiugintume mylinčius mus žmones, pralaimėti taip, kad būtų kuo mažiau liūdesio ir skausmo tame pralaimėjime, pralaimėti taip, kad visų gyvenimas – pralaimėjusio ir laimėjusių – tęstųsi link begalybių begalybės…
*
Dabar mokau „pralaimėti“ savo jauniausią saulutę Emelie. O, kokia ji panaši į mane vaikystėje! Ir aš vaikystėje visai nemokėdavau atsitraukti, nusileisti… Ir ne tik vaikystėje. Tas užsispyrimas yra kažkoks įgimtas gėris, už kurį mes mokame brangiai. Mokau Emelie nusileisti, bet nenoriu, kad ji visai prarastų užsispyrimo gėrį.
*
Gyvenimo esmė – žaidimas, kurio prasmė – meilė, o tikslas – laimė.
Atsakymai
Burgis, 2014-07-01 09:16:36
Įvertinkite…
Giedrius, 2014-07-01 14:54:45
Tikros pergalės turbūt gyvenime nėra, galėčiau jau su tuo sutikti ir aš. Bet visai atsisakyti užsispyrimo irgi nereikėtų, nes juk pasiduosi be kovos. Be to, ten kur baigiasi užsispyrimas, prasideda atkaklumas. Kur užsispyrimui tiesiog būtina laimėti, atkaklumui svarbu yra kovoti, nestovėti vietoje. Juk žaisti galima ir taip.
Giedrius, 2014-07-01 22:18:25
Parašiau, bet dar nepatikėjau tuo, ką pasakiau. Manau šis įrašas nebuvo visai nuoširdus, ir aš pats neteisus. Gėda, bet bent pripažinsiu.
Ema, 2014-07-01 23:17:46
Pergalės ir pralaimėjimai – tai reliatyvu. Gal tai tik emocija? Neretai, praėjus tam tikram laikui, pasirodo, kad yra atvirkščiai. Nuoširdžiai: turėjau (nemažai) pralaimėjimų, o vėliau supratau, kad per juos ,,išlošiau” daugiau, nei būčiau turėjusi pergalės atveju. Dabar gan ramiai priimu pralaimėjimus. O pergalėmis būtinai pasimėgauju (ne prieš kitus, savyje).
Bet aš už tai, kad reikia mokytis ir laimėti, ir pralaimėti. Išmintingai.
Giedrius, 2014-07-02 05:53:35
Galvojau vakar vakare ir netyčia mintyse sutapatinau pergalę su laisve. Pradėjau galvoti, kodėl B.Burgis prieštarauja laisvei, o juk neprieštarauja… Visiška mano paties klaida. Atsiprašau. 🙂
Rasa, 2014-07-02 08:41:36
Kažkodėl prisiminiau:
“Даже если ты тысячу раз прав,какой в этом толк,если ЖЕНЩИНА ТВОЯ плачет????” В.Высоцкий
Giedrius, 2014-07-02 09:04:50
Klaidingai supratęs padariau tokią keistą interpretaciją, kad net nenoriu pasakoti…
Ema, 2014-07-02 10:41:10
Giedriau, nustokit kalti save prie kryžiaus. O gal čia irgi toks žaidimas? Kaip ten bebūtų, žmogui svarbiausia kovoti su savim ir nugalėti save. Mes puikiai matom, kad Jūs laimėjimų kelyje. Palankaus Jums vėjo:)
Giedrius, 2014-07-02 11:07:33
Na dėkui, Ema 🙂 Kartais nerimauju, kad ne taip supras.
Ema, 2014-07-02 11:40:14
Ramybė – išminčių prabanga 🙂 (:
Viktoras, 2014-07-02 16:52:22
“What we fight with is so small, and when we win, it makes us small. What we want is to be defeated, decisively, by successively greater things.”
– Rainer Maria Rilke “The Man Watching”