Skaitau indų apysakas. Pamokančios!
*
Vakar viena jauna moteris lyg tarp kitko man tarstelėjo: „Rytoj man chemija…“. O mane lyg žaibas trenkė – supratau, kokia tai chemija!
*
O šiandien aš vėl aplankiau savo mieliausią, protingiausią, darbščiausią kardiologę docentę Reginą Jonkaitienę. Jau dvylika metų mes kartu! Šiandien – tiesiog planinis patikrinimas. Žaibiškai patikrino „trombocitų agregaciją“ (negarantuoju, kad teisingai pasakiau…), parašė porą receptų… Pakalbėjome apie krepšinį, apie Stokholmą (ji ten dalyvavo konferencijoje). Pokalbį pertraukinėjo skambučiai: tai profesorius tariasi dėl kartu rašomos knygos, tai iš reanimacijos skambina… Ir aš Gydytojai pasakiau: jei žmonės suvoktų, kokį darbą ir kaip Jūs dirbate, minios susirinktų padėkoti kaip krepšininkams. Bet nesusirinks. Kokia čia pergalė – dvylika metų gyvenimo… Man, jam, šimtui, tūkstančiui…
*
Indų apysakose pabrėžiama, kad tai ne mano ir ne Gydytojos rezultatas – tai likimo upė taip teka. Ten niekas nekalba apie chemoterapiją. O aš sėdėjau, laukdamas tos trombocitų agregacijos rezultato ir galvojau apie tą moterį, kuri paminėjo chemiją. Galvojau apie mūsų marčios mamą mieląją Danutę, kurios prieš metus chemija neišgelbėjo. Galvojau, kaip mes turime išmokti neišsigąsti sužinoję, kad nematoma likimo upė atplukdė mus prie staigaus vingio. Jie džiūgauja, sveikina krepšininkus, o tu turi pripažinti, kad tai teisinga, nors jau ne tau…
*
Ką aš čia veikiu? Bandau suprasti Rasą, Sonatą, Nepri… ir kitus tik tam, kad labiau suprasčiau save. Aš jau gerai jaučiu, kad plaukiu likimo upe, bet dar ne vingis, dar ne vingis! Todėl rytoj vėl bus mintys apie buitį, o ne apie būtį, rytoj vėl bus konkretu (turiu jums recenzuoti vieną vadovėlį debilams, turiu pakomentuoti vieną įstatymą…). Turiu noro veikti ir veikiu!
*
Pusę gyvenimo mokaisi nebijoti. Kitą pusę gyvenimo lauki, kada išmoktų dalykų prireiks. Indai, ko gero, tai suprato anksčiau už mus.
Atsakymai
Rasa, 2010-09-14 23:56:46
O aš šiandien pavargus, kaip sabakėnas… Nors toks neteisingas posakis, na koks šuo šiais laikais pavargsta? Nebent Briedžio, kai pusę avies sudoroja 😉
“Bandau suprasti Rasą, Sonatą, Nepri… ir kitus tik tam, kad labiau suprasčiau save” – gal ir nereik mūsų suprast, ypač moterų, nes jos pačios savęs dažnai nesupranta 😀 Galvoju, kad teisingiau ir paprasčiau būtų žmones mylėt ir priimt tokius, kokie jie yra… 🙂 Tokius visokiausius- gražius, protingus ir gražiai juokingus 🙂 Kitokių juk ir nėra? 🙂
Viskas, šiandienai mano pirštai eina poilsiiuko… Kiti organai gal dar pabus, bet pirštams jau gana, sako… 🙂
D., 2010-09-15 00:17:23
Buitis ir būtis leidžia bent trumpam vienas kitą pamiršti.
Giedrius, 2010-09-15 09:25:47
“Pusę gyvenimo mokaisi nebijoti. Kitą pusę gyvenimo lauki, kada išmoktų dalykų prireiks. Indai, ko gero, tai suprato anksčiau už mus…” Gal indai suprato, jog tų dalykų neprireiks?:) Gal svarbiau…išmokti nebijoti?
Mindaugas, 2010-09-15 10:16:25
arba nebijoti priimto to kas atsitiks (atsitiko). Ir taip – visą gyvenimą.
sonata, 2010-09-15 12:53:30
Gyvenimas – pastovus rizikos faktorius numirti. Mano moto yra du, priklausomai nuo aplinkybių, kaip visada kiek sarkastiški: “Indėnas miršta tada, kai nori numirti” bei “Blogiau smerčiaus ir brangiau pinigų nebūna”. Dar vieną turiu, kai apskaičiuoja parduotuvėj ir per vėlai apsižiūriu :”Daugiau cinizmo, ponai, žmonėms tai patinka”. O jei rimčiau… apie gyvenimą rimčiau kalbėt man nesinori, nes tada labai “ptyčku žalko”:)
nele, 2010-09-15 13:54:30
kazkaip viskas padrika..
Burgis, 2010-09-15 14:21:31
Va, gerai parašė „nele“! Kažkaip viskas padrika tame gyvenime… Kartais taip norisi šaukti: sustokite, palaukite, leiskite viską ramiai apsvarstyti, susidėlioti, išsiaiškinti, o jau paskui – teisingai gyventi toliau. Deja, neleidžia. Geras pavyzdys – per TV kalbėjęs šokėjas Kandelis: paliko jau antrą žmoną ir niekaip negali suprasti, kuo jos blogos, kodėl visiems su juo sunku – nieko negali paaiškinti…
Martis, 2010-09-15 15:56:06
Viską apibūdina pavadinimas …LIKIMO…
Dėliokit jūs į tas lentynėles, nedėliokit, yra kas viską sudėlioja už jus, taip va ima ir sutvarko, o jums belieka tik gražiais posakiais apsiginklavus ropoti pirmyn.
Man labai patinka, patinka Burgio pastebėjimai ir ieškojimai, būna tiesiog žudančiai gerų komentarų.
Su krepšininkų pergale.
Patikėkit ji truputį skirta ir jums, ir man, nors aš dar tik 5 metus gyvenu kuriuos man dovanojo gydytojai.
GZ, 2010-09-23 02:04:53
Nu tai va pasakėt jau čia, “likimo” visom didžiosiom. Perskaičius įsivaizduoju tokias nusvirusias rankas. Bet tai gerai, kad jėgų užteko dar klavišus sumaigyt tais baisiai nusvirusiais pirštais 🙂
Krepšininkai laimėjo, nes jokiu ten likimu netikėjo ir į stalą nebarbeno. Arė su žaizdom ir be dūsavimų — iki šiol nenustoju didžiuotis. Kaip beje ir Burgis per savo gyvenimą. Krepšininkam gal aišku buvo kiek lengviau nei jam — kovojo tik prieš penkis vienu metu, ir tik vienu frontu 🙂
Kai liūdesys suima, gal reik poeziją paskaityt, ar ką. (Va man tai visada sportas ir alus padeda… ) Likimą susikalam patys, o sveikata ir įrašėliai pase yra iš kitos temos. Tik reik patiems palaikyt dvasią — kaip mūsiškiai šiemet — ir kalt.