Prieš porą savaičių Vištyčio respublikoje po mano pranešimo (paskaitos? seminaro? vaidinimo? pamokos?) viena mokytoja (o gal mama?) paklausė:
„Ką manote apie rekomendacijas, kad mokytojas, lektorius neturi būti matomas? Čia jūs deklamavote, šokote ir buvote labai matomas…“
*
Užuominą supratau – aš jai nepatikau… Ji norėjo išgirsti, pamatyti, sužinoti ką nors prasmingo, reikalingo, svarbaus, o turėjo valandą kankintis matydama ir girdėdama mane – nieko vertą personą…
*
Dabar turiu valandą laisvo laiko, pakalbėkime apie tai išsamiau. Manau, kad tai labai svarbi tema mokytojams ir dėstytojams, lektoriams ir vadovams.
*
Pirmiausia, Vištytyje aš buvau vasaros stovykloje. Tai nebuvo paskaita universitete, pamoka klasėje ar pranešimas ES tribūnoje. Vasarą, stovykloje, vakarėlyje reikia, būtina pateikti ką nors kito, kitaip. Vasara gi!
Antra, jei valandai važiuoji 120 km pirmyn ir tiek pat atgal, tai tikrai turi teisę daryti ne vien tai, ko laukia, tikisi klausytojai, bet ir tai, ko nori, ką mėgsti pats.
Trečia, nepavyks tau jokia pamoka, jokia paskaita, joks pranešimas, jei bandysi tai pateikti „kaip visi“, „kaip kiti“, „kaip reikia“. Tu – ne kiti. Ir niekas nežino, kaip reikia. Taip, taip, niekas nežino! Tie, kurie aiškina, kaip reikia, pelnosi iš to duoną (na, gal prestižą, gal patiria malonumą…), bet varge, varge, jei visi imtų daryti taip, kaip jie moko… Mirtumėte iš nuobodulio, nes kančia klausyti, matyti skirtingus žmones, darančius vienodai.
*
Dabar – iš esmės. Taip, yra situacijų, kai pageidaujama, kad kalbėtojas nebūtų matomas. Palyginkite TV pramoginių laidų vedėjus ir žinių diktorius. Keistai atrodytų žinios, kurias diktorius pateiktų emocingai, savaip. Žinoma, yra ir tokių TV žinių laidų, bet jos kitaip įvardijamos.
Būna, kad dėstytojas paskaitos metu tam tikrą laiką turi tapti nematomas, kad labiau būtų matoma tai, ką jis dėsto. Bet tik tam tikrą laiką!
*
O bendriausia nuostata yra tokia – dėstytojas, mokytojas, lektorius turi būti matomas! Labai matomas! Visi, kurie propaguoja priešingą nuostatą, paprastai patys slepiasi už projektoriumi rodomų vaizdų, už įrašų, už citatų, už rašyto teksto… Daugelis noriai priimančių priešingą nuostatą yra tuštoki, bailoki, nepasirengę, todėl džiaugiasi pasislėpę už siūlomos schemos.
Gyvas žmogus auditorijoje, salėje, klasėje tam ir reikalingas, kad būtų „gyvas“ mokymas, pateikimas, o ne vien retransliuojami vaizdai, garsai, žodžiai. Pastebėjote, kad net patobulėjus technologijoms nuotolinis mokymas, nuotolinis bendravimas niekaip nepakeičia „gyvo kontakto“. Ko vertas, pavyzdžiui, Pitagoro teoremos įrodymas, jei aš jį pateiksiu be savo emocijų, be savo mimikos, be savo pauzių ir pan.?
*
Mokykloje geriausiai išmokau tai, ilgiausiai prisimenu tai, ką mokytojai pateikė visa širdimi, visu savimi. Ar gali būti didesnė įtaiga kaip tada, kai pamatai ašaras mokytojos akyse, jai baigus skaityti „Brisiaus galą“?
*
Mokytojai, būkite matomi! Tai rizikinga, iš to kartais šaipomasi, kartais dėl to tenka gailėtis, bet kitaip negalima – jūs Mokytojai.
Atsakymai
Burgis, 2012-07-20 09:32:34
Pritariate?…
Mokytojas, 2012-07-20 10:01:34
Taip!
sonata, 2012-07-20 12:53:57
Gal oponentė paklausiusi irgi panoro “būti matoma” – pavyzdys užkrečia:) O kad Jūsų stiliukas nepakartojamas, žinau nuo pirmojo atžalos MLT: “Mam, aš apakęs, direktorius prieš matematikos egzaminą eilėraščius deklamavo”. Užtat šią vasarą jam dirbant su rusakalbiais klientais, kai pritrūksta žodyno, padeklamuoja “U Lukamorja dub zielionyj…” ir viskas būna labai gerai:))))
Vladas, 2012-07-22 23:50:28
Pritariu tam, kad mokytojas turi būti matomas ir dėstomą dalyką perteikti širdimi, tačiau suabejojau ar tikrai Vištyčio mokytojos klausimas reiškė, jog Jūs jai nepatikote. Bent jau skaitydamas tikrai taip nepagalvojau, bet gal būt dalyvaujant vietoje gavote ir nežodinės informacijos (klausimo tonas, veido išraiška ir t.t.).
Burgis, 2012-07-23 09:20:45
Vladui: pritariu, gal ji ir nepykdama pasakė…
Vladas, 2012-07-28 09:50:08
Manau kiek į temą:). Skaitant Carlo Rodžerso knygą “Apie tapimą asmeniu”, kelios frazės priminė šį įrašą tinklaraštyje:
“Baigiantis šiems metams Viskonsino valstijos studentų sąjungos suvažiavimo komitetas pateikė man pasiūlymą papasakoti apie save “Paskutinės paskaitos” cikle, kuriame vadovaujamasi prielaida, kad dėl tam tikrų priežasčių profesorius skaito savo paskutinę paskaitą, todėl gali būti gana asmeniškas. (Tai įdomus pastebėjimas apie mūsų švietimo sistemą, jeigu manoma, kad tik pačiomis negailestingiausiomis aplinkybėmis profesorius kaip nors asmeniškai atsiskleis)”
Tai buvo rašoma berods 1961- aisiais. Tačiau ir šiandien kažkas įkyriai rekomenduoja mokytojams būti nematomais.
Gerb. BB man neteko matyti jūsų šokančio ar deklamuojančio eiles, tačiau man labai imponuoja tai, kad savo tinklaraštį rašote asmeniškai t.y. pirmuoju asmeniu. Kalbate tai ką JŪS galvojate ir prisiimate atsakomybę už savo žodžius. Priešingybė būtų ir šiais laikais plačiai paplitę:”kaip jau žinoma”, “mokslininkai nustatė” ar sovietinių partkomo posėdžių kultinė frazę: “Est takoe mnenije”.
Tikiuosi, jog šią savybę “paveldės” ir Jūsų gimnazistai. Mano nuomone, tai netgi svarbiau už šimtukus brandos egzaminuose.
Burgis, 2012-07-28 09:58:55
Ačiū, Vladai, labai tikslus komentaras!