Ant upės kranto tupi beždžionė (prisimenate, buvau sukėlęs diskusiją: „beždžionė“ ar „bezdžionė“? – B.B.) ir skalauja apelsino žievelę.
Priplaukia krokodilas ir klausia:
– Beždžione, ką čia darai?
– Duok du eurus – pasakysiu.
Krokodilas mosteli uodega ir neria tolyn. Bet smalsumas jį graužia, todėl jis grįžta ir prašo:
– Na, beždžionėle, būk gera – pasakyk, ką čia darai…
– Duok du eurus – pasakysiu, – vėl pakartoja beždžionė.
Krokodilas vėl nuplaukia. Ir vėl grįžta…
Pagaliau neiškentęs užmoka du eurus, ir beždžionė pasako:
– Skalauju apelsino žievelę.
– Na, ir kvaila tu, beždžione! – įniršęs sako krokodilas.
„Gal ir kvaila, – tyliai galvoja beždžionė, – bet 20-30 eurų per dieną susirenku…“
*****
Kadaise šioje svetainėje buvau užrašęs šį pokštą, bet pagalvojau, kad vėl verta priminti. Nes įvairiuose „tarptautinio“ stiliaus seminaruose, konferencijose moko ir moko – pasitikėkite savimi! Atrodo, kad „self-confidence“ turi būti svarbiausia žmogaus savybė.
***
Ir ką tu pasakysi – ne tik beždžionė užsidirba! Būrėjos užsidirba. „Koučingo“ treneriai, šeimų planuotojai, astrologai, pseudovadybininkai, edukologijos „mokslininkai“ ir didžiulė minia kitų savimi pasitikinčių žmogelių užsidirba, susikuria įvaizdį, įgyja populiarumo…
***
Šiandien „Ozo“ centre buvo surengta šventė šeimoms. Dainavo „X faktoriaus“ laureatė Monika, vaikus linksmino pasakų personažai, humoristas Cololo. Kaip tik jis ir paklausė: „Iš kurio miesto buvo atsiųsta daugiausia piešinių konkursui?“
Mildutė bematant pakėlė ranką ir pasakė: „Iš Vilniaus!“
– Kodėl iš Vilniaus? – paklausė Cololo.
– Todėl, kad Vilnius – didžiausias Lietuvos miestas, – logiškai paaiškino Mildutė ir gavo prizą.
Aš labai apsidžiaugiau! Mildutei kartais to „self-confidence“ pritrūksta, bet ji teisingai eina nedrąsos įveikimo keliu.
***
Kita vertus, mane dažnokai nuvilia tie „self-confidence“ žmonės… Pavyzdžiui, šiomis dienomis feisbuke „užpuolė“ matematikai, neva aš neišmanau, kaip integruojama sandauga, kokia yra 1/ln(x) pirmykštė funkcija ir kt. O jie, žinoma, išmano, kaip tai reikia paaiškinti moksleiviams. O aš manau, kad neišmano! O aš manau, kad jie pernelyg pasitiki savo išmanymu. Bet su tokiais „self-confidence“ žmonėmis diskutuoti beviltiška. Kaip ir su būrėjomis, aiškiaregiais…
***
Išvada: pasitikėk savimi, bet saiką žinok. Sunku bus gauti darbo, jei visai nepasitikėsi savimi, bet sunku bus gauti ir tuo atveju, jei pernelyg demonstruosi savo „self-confidence“. Tokiu atveju jei ir gausi darbo, greitai jo neteksi.
Kaip tik dabar šia išvadą tikrinu savimi…
Atsakymai
Virėjas, 2016-05-29 23:24:06
Man trūksta to self confidence ir darbo pokalbiuose ne kartą tai yra pasakę:/
skaitytojas, 2016-05-30 13:16:53
Praeitoje temoje komentavote,kad ,baigęs KPI,buvote ” self-confident”. Kas išugdė šią savybę-tėvai,mokytojai,dėstytojai,o gal ji įgimta,paveldėta ? Kartais perdėta tėvų kontrolė ir kritika trukdo augančiam žmogui įgyti pasitikėjimo savo jėgomis.Gal klystu,bet ,”konkurencijos” sąlygomis,be pasitikėjimo savimi ,tik su kompetencija -nė iš vietos.Manau,kitaip būsi laikomas silpnu ir nemokančiu “savęs parduoti”, “netinkamu rinkai”nesugebančiu įtikinti klientą atsisveikinti su pinigais…
Burgis, 2016-05-30 14:46:50
skaitytojui: na, verčiate mane pasigirti… Mokyklą buvau baigęs aukso medaliu, universitete visus egzaminus išlaikęs penketais, turėjau nemažai visuomeninio darbo patirties, todėl buvau „self-confident“.
Vėl pakartosiu: pasitikėjimas ir kompetencija turi būti subalansuoti.
skaitytojas, 2016-05-30 14:58:38
P.Burgiui: manau,tai faktai,o ne pasigyrimai. Bet visgi-kodėl taip puikiai mokėtės -ar tėvai jus pagirdavo už pasiekimus moksluose,ar skaitydavosi su Jūsų nuomone ,kai dar buvote moksleivis?
skaitytojas, 2016-05-30 15:05:19
Atsiprašau,jei mano klausimas Jums pasirodė pernelyg asmeniškas ir netaktiškas.
Burgis, 2016-05-30 15:17:22
skaitytojui: labai geras Jūsų klausimas! Aš dažnai seminaruose mokytojams pasakau, kas buvo mano mokymosi motyvacija.
Baimė.
Sibire pradėjau eiti į mokyklą. Grįžus tais pačiais metais teko pabaigti pirmąją klasę. Buvome labai neturtingi. Buvau nedidelio ūgio, nedrąsus. Bijojau mokytojų. Pradinių klasių mokytoja buvo griežta vokietė. Kokia laimė!
*
O paskui jau buvo gėda net ir nedaug pralaimėti per egzaminus, kontrolinius darbus.
O paskui jau atsirado ir sportinis interesas – visada laimėti.
O paskui jau atsirado ir smalsumas…
*
Dabar nenoriu, kad mano anūkėlių motyvacinis variklis būtų baimė. Noriu, kad tai būtų smalsumas.
Rasa, 2016-05-31 23:21:07
Galvoju apie pasakymą: “Vėl pakartosiu: pasitikėjimas ir kompetencija turi būti subalansuoti.”
Ar tai turėtų reikšti, kad savimi pasitikėti turėtų tik kompetentingi žmonės? Iš vienos pusės pritarčiau, kad taip. Bet pažiūrėkim iš kitos pusės. Dažnoje srityje kompetencijai ribų nėra, tobulėti galima iki begalybės. Ir, jei žmogus šiek tiek perfekcionistas, jis kad ir koks tobulas bebūtų, jis matys tiek daug savo trūkumų, kad tai nuolat maišys jam pasitikėti savimi. Ir tai anaiptol nėra labai gerai. Mano manymu.
Ar ne tai maišo pav. virėjui tinkamai kalbėtis su darbdaviais? 🙂 Juk tikrai tikiu, kad jis geras profesionalus darbuotojas. Va aš tai buvau prasta virėja. Kai buvau 😛
Kita vertus kartais galvoju, kad prieglušiai labiausiai pasitiki savimi, nes jie nesuvokia savo ribotumo 😀 Čia aš apie save pagalvojau jeigu ką, neįsižeiskit niekas 😀
Nes prisiminiau mūsų su kolegėmis eilinę kelionę į mokymus, kur mus nuolat egzaminuoja pati aukščiausia mūsų valdžia. Kelionė ilgoka, trunka kelias valandas. Taigi būna proga pasikalbėti apie daug ką su kolegėmis. Viena kolegė, kuri dirba šitoj srity seniau už mane ir laiko save labai profesionalia darbuotoja (tokia ir yra, neprieštarauju) važiuoja tyli, neišsimiegojusi ir labai nervinasi. Visos šiek tiek gal nervinasi, bet kai kurios ypatingai. Klausiu:
– Bijai?
– Taip. Pusę nakties nemiegojau.
– Bet juk tu viską žinai. Ko bijai?
– Jie užduoda painiojančius klausimus, nenoriu nusikalbėti. Jie nuolat “suvartinėja”… O dar kai tiek žmonių stebi… O tu rami?
– Kaip ir taip.
– Kodėl?
– Nes aš nebijau nusikalbėti. Toks mano gyvenimo būdas. Nusikalbėti…
Esu pakankamai profesionali savo darbe. Bet nesu tobulybė. Ir, žinot, kaip bebūtų keista, aš atsakinėju geriau negu daugelis. Kodėl? Nes aš pasidarau iš to pramogą! Žaidimą. Kurį žaisti gali būti ir visai linksma 🙂 Pastebėjau, kad ir klausinėti mane pastaraisiais metais ėmė beveik paskutinę ir dar klausimus sunkiausius parenka, kad kaip nors sumaišyti mintis galėtų 🙂 Bet, manau, kad palieka mane galui tam, kad mokymai pasibaigtų su mažiau įtampos ir daugiau sveiko juoko 🙂 Nes aš į visus klausimus ir sudėtingas situacijas atsakymus pradedu puikiu požiūriu: Jokių problemų, ponia (-e)… Ir su šypsena paaiškinu, kodėl iš tiesų taip yra- jokių problemų 😉
O paskui ilgai važiuojam namo. Laukuose ganosi stirnaitės. Visos pavargę, nors jau šiek tiek atsipalaidavę.
– Žiūrėkit, stirniukai!- rodau.
Važiuojam toliau. Pamiškėj tolumoje vėl matosi banda.
– Žiūrėkit, elniukai!- sakau.
Jos sužiūra ir sako, kad tai tokie patys gyvūnai kaip pirmai. O aš sakau- tai juk stirniukus pirmai jau matėm, tegul šitie bus elniukai, juk nesimato labai ryškiai iš toli. O visada smagiau visko daugiau pamatyt…
Jos palinksi, juokiasi ir pritaria:
– Tegul šitie bus elniukai…
Va taip pasitikėjimas savimi kartais padeda ir kitiems pamatyti pasaulį taip, kaip matome mes. Geriau, kad gražesnį, žinoma. Ar linksmesnį. Ar įdomesnį… 😀
Manfredas, 2016-06-01 00:12:19
Dėl prieglušių self-confidence: https://en.wikipedia.org/wiki/Dunning%E2%80%93Kruger_effect
skaitytojas, 2016-06-01 08:31:40
Vėl prisiminiau jaunuosius “finansų”,”NT” analitikus,bandančius įpiršti sandorį, “politologus”,žiniasklaidoje skelbiančius prognozes- patirties,kompetencijos dažnokai trūksta,bet self confidence veržiasi per kraštus.
Rūta, 2016-06-01 09:10:28
IŠ gimnazijos istorijos – labai įstrigo atmint, kai psichologijos mokytoja (už daugybę dalykų gyvenime aš jai galiu pasakyti kuo nuoširdžiausią ačiū, nes jos pamokos buvo vienas pačių geriausių dalykų, ką man asmeniškai davė KTUG, o aš (kaip gėda pasakyti), jos net pavardės nebepamenu :(() davė atlikti testą, kuriuo nustatomas savęs vertinimas. Iš klasės TIK 2 mokiniai save vertino objektyviai. Nei per aukštai, nei per žemai. Žinoma, tai buvo dar nesugadinti 16mečiai. Ir tai buvo seniai. Bet iš to galima daryti išvadą, kad tarp specialiai netreniruotų žmonių minimalus kiekis turi normalų savęs vertinimą. Minimalus. Labai džiaugiuosi, kad tada buvau viena iš tų dviejų :).
Beje, pakartojus panašų testą po kokių 20 metų tobulo rezultato nebegavau – persivertinau :). Žinau ir kodėl – mane taip mokė. Pvz. taip: egzamino klausimas. Mano atsakymas. Dėstytojo atsakymas – NE. Aš žinau, kad taip, puslapį galiu pasakyti, tekstą prieš akis matau. Bet nesiginčiju. Pasimetu. Pagalvoju, kad prisiskaičiau kokių senų literatūrų, gal kas pasikeitė. Žodžiu, neišdrįstu prieštarauti kompetetingam asmeniui. Kitas klausimas. Vėl atsakymas – NE. Ir labai greita išvada – ateikite kitą kartą, neišlaikėte. Tada jau pradedu ginčytis. Ir rodyti kodeksą, straipsnį, vardint panašias bylas. Dėstytojo atsakymas – po laiko, tai kas, kad žinote. BET JŪS NEGYNĖTE SAVO NUOMONĖS kai ją reikėjo ginti. O teisininkui tai yra nuosprendis… Ir pamoka. Labiau savimi pasitikėti, kitaip prapulsi.
Kaip ten bebūtų, manau, kad lengviau gyventi tiems, kurie persivertina, nei tiems, kurie savimi nepasitiki. Bet gyventi su savimi super pasitikinčiais prieglušiais yra neapsakomai sunku :))).
Virėjas, 2016-06-01 11:05:16
Biški copy-paste padarysiu tekstuko šia tema iš Rolf Dobeli knygos apie mastymą.:)
1918 metais, gavęs Nobelio fizikos premiją, Maxas Planckas lankėsi įvairiuose Vokietijos miestuose. Kad ir kur buvo kviečiamas, visur skaitė pranešimą apie savo atradimą – kvantinę mechaniką. Ilgainiui jo vairuotojas įsiminė šį pranešimą pažodžiui. „Jums, profesoriau Planckai, veikiausiai pabodo skaityti vis tą patį pranešimą. Miunchene galėčiau pavaduoti jus, o jūs, užsidėjęs vairuotojo kepurę, galėtumėte ramiai pasėdėti pirmoje eilėje. Ir jums, ir man būtų ne pro šalį šiokia tokia įvairovė.” Plancką pralinksmino toks sumanymas. Jis sutiko. Taigi, vairuotojas per-
skaitė didžiai gerbiamai publikai pranešimą apie kvantinę mechaniką. Po jo vienas fizikos profesorius pateikė klausimą.
Vairuotojas tarė: „Nė nemaniau, kad tokiame
pažangiame mieste kaip Miunchenas manęs gali klausti
tokių paprastų dalykų. Paprašysiu į šį klausimą atsakyti
savo vairuotoją.” Pasak vieno garsiausių pasaulio investuotojų Charlieo
Mungero žinojimas gali būti dvejopas. Tikras žinojimas, pasiekiamas ilgai ir kantriai dirbant protinį darbą, ir vairuotojo žinojimas. Kaip rodo Mungero pasakojimas apie Plancką, vairuotojai – tai tokie žmonės, kurie tik dedasi ką nors išmaną. Jie įgunda rengti šou. Dažnas jų turi puikų balsą, atrodo pasitikintis savimi. Bet jų skelbiamos žinios yra
nieko vertos. Jie tiesiog gražbyliauja ir tuščiažodžiauja.
Burgis, 2016-06-01 11:58:14
Virėjui: 100 balų! Įsidėmėjau Jūsų precizišką paaiškinimą. Ačiū!
Virėjas, 2016-06-01 12:52:48
Vyyy!!! Pagaliau ir aš gavau iš Burgio 100balų!!!Vieną iš savo gyvenimo užduočių įvykdžiau:))
Sokolovas, 2016-06-01 13:36:32
PASITIKĖJIMAS SAVIMI- KAS TAI?
Tai yra:
-
Gebėjimas “orientuotis vietovėje” plačiąja šio žodžio prasme, t.y. gebėjimas lanksčiai, tuo tarpu adekvačiai, reaguoti į aplinką bei jos trikdžius.
-
Nepasiduoti įtakai.
Kai viso to stokojama, tai “pasitikėjimas savimi” kaipmat virsta tuščiu pagyrūniškumu. Ir “objektas” tampa potencialiu bet kokios įtakos taikiniu…
Liūdna, 2016-06-01 13:42:06
O kas čia blogo?
petras, 2016-06-01 16:32:27
tai Dobelis keistas, rašo, kad taksistas atrodo pasitikintis savimi, bet jis ne tik atrodo, o ir yra pasitikintis savimi. jis tiki, kad gali stot prieš krūvą išsimokslinusių žmonių ir gerai papokštaut. ir jam tai pavyko.
Rasa, 2016-06-02 00:24:27
Manfredui: 🙂 Dėkui už nuorodą 🙂 Ir, žinoma, malonu tave vėl čia “pamatyti” 🙂
Va šitas tai jau super duper proto bokštas. Kad jis “teisėtai” savimi pasitiki, tai neabejoju. Tikiu ir kad jis nėra labai susireikšminęs, nes tada visas pasitikėjimas virsta š… vietoj gero daikto 🙂 – taip pasikalbėjo su savimi Rasa ir eina miegot 🙂
Nes ji šiandien kaime laistė avietes. Ne viena, žinoma. Bet… Beveik 1000 daigų po beveik litrą vandens. Abejoju ar be Sokolovo kas nors suskaičiuos, kiek daug vandens reikėjo sunešioti kibirais 🙂 Bet vis vien ji nusidirbo 🙂 Ir dar ne savo. Ir dar už dyką… Ir kodėl vis vien jai taip smagu… Keistas dalykas tas gyvenimas… 🙂 Arba ji (Rasa) dievaži kvaiša 🙂
Labanakt visiems 😀
Simona, 2016-06-02 11:16:36
Kokia netikėta ir baisi motyvacija mokytis – baimė! Net negalėčiau pagalvoti, kad taip gali būti. O kokios tada lieka pasekmės? Ir ar visam gyvenimui?
petras, 2016-06-02 11:48:49
Simona, “vergo sindromas” pasireiškia 🙂 bet kažin ar baimės jausmas apskritai gali žmogų motyvuoti. versti kažką daryti tai gali, bet ar tai motyvacija ? gal tik jausmai oreantuoti į kažkokį tikslą gali motyvuoti.
Rasa, 2016-06-02 12:34:21
Petriukui: Drąsus ne tas kuris nebijo, nebijoti drąsos nereikia. Drąsus tas, kuris nugali savo baimes, kuris bijo, bet vis vien daro (ar kažko siekia) 🙂
Baimė nėra malonus jausmas, bet pergalė, kai ją nugali, būna puiki 😉 Taigi p. Burgis šiaip ar taip kur kas drąsesnis už begalę mūsų.
Ir tik nereikia sakyti, kad kiti nieko nebijom 🙂 Ar visi šokot su parašiutu ar virve nuo skardžio? O mokėtės vairuoti, nors labai bijojot? Ar užtarėt kažką būdamas silpnesnis ir labai bijodamas ir stojot prieš kelis? Ar išvažiavot į nežinią nemokėdamas svetimos kalbos, bet labai norėdamas pakeisti gyvenimą? Ar pagaliau padavėt pareiškimą skyryboms, kai ant rankų lieka maži vaikai ir ateitis be proto gąsdina, bet su dabartimi susitaikyti nepriimtina? Ar leidot sau laimingai gyventi, nors jau sužinojot savo mirties nuosprendį, tarkim tai, kad jums beliko mažai? Mes beveik visi turim begales baimių. Jei bent kažką pabandėt, tada puikiai suprantat ir tai, kad savo baimių nugalėjimas yra nuostabus jausmas 🙂 Tai jausmas, kuris suteikia labai daug jėgų ir pasitenkinimo 🙂 Ir taip, tai kelia pasitikėjimą savimi, nes tas puikus jausmas- “aš tai galiu!”
Man taip atrodo.
Violeta, 2016-06-02 13:25:00
Virėjui,
Jūsų istorija ir puiki, ir bingo “į temą”.
Labai smagiai nusijuokiau.
Ačiū 🙂