Aš žinojau, kad moteris, verslas ir laimė – sunkiai suderinami dalykai, bet kad tiek… Žinojau, kad moteris kvailiojantys jaunuoliai (šaunuoliai!) linksmina, o seniai – erzina, bet kad tiek…
Grižau iš Druskininkuose vykusios konferencijos, kur verslininkėms bandžiau lyriškiau pateikti tik vieną Dalai Lamos mintį. Štai ji, ant mūsų šaldytuvo magnetuko: “The purpose of our lives is to be happy”. Deja…
Gal jos per jaunos ir nežino, kad tokio tipo seminaruose, konferencijose VISI šneka niekus su savireklamos priemaiša, o visų klausytojų tikslas – pabendrauti, pailsėti, pasimėgauti, kaip “sudirbamas” nevykęs lektorius. Nieko tokiuose renginiuose nesimokoma! Išskyrus, žinoma, bendravimo, pokštavimo. O tai labai naudinga! Laukiau pokštų, pašaipų, net ironijos ir sarkazmo (nes juk tikrai šnekėjau niekus su savireklamos priemaiša!), bet jūs nubaudėte skaudžiau – abejingumu. Koks jau ten “verslas ir laimė”…
Paklausiau, ar teisingas mano teiginys: nėra pasaulyje pavojingesnio gyvūno už nelaimingą moterį. Jūs kontratakavote taip, kad iškart supratau – pataikiau į skaudžią vietą… O juk galėjote nusišypsoti ir pripažinti teiginio teisingumą. Taip būtumėte bematant įrodžiusios, kad jūs laimingos ir teiginys jums niekada nebus pritaikytas.
Žinoma, nelaimingas vyras irgi pavojingas, bet jis keršija kumščiu, dantimis, o moterys – nuodais. Tai pavojingiau!
Kodėl jūs tokios prislėgtos, nelinksmos? Kam jūs konspektuojate konspektus (“ta prasme”), kurie jums duoti? Kam jums toks pranešimų tempas, kai saviraiškai niekas laiko neduoda? Tokie seminarai labai naudingi tik tinkamai psichologiškai jiems pasiruošusiems. Atsiprašau, aš nežinojau, kur pateksiu, todėl “nepataikiau į toną”. Kitą kartą būsiu atsargesnis… O jūs bent dabar nusišypsokite!
Vilkas pilkas nebaisus,
Nebaisus, nebaisus!
Namas tvirtas ir saugus,
Ir saugus, ir saugus!
Atsakymai
Saula, 2008-04-29 23:35:30
Na, Jūs, kolega, „pavarėt”: sulyginti moterį su gyvūnu! Mūsuose gajūs palyginimai su vargšais asilais, žąsinais, na, dar gyvatėm… 🙂 Iš karto asociajos… O dar kur kova už visą moterų gildiją.
O dėl pirmojo teiginio nesutikčiau: moteris žavi kvailiojantys seniokai.
Na, o verslininkai (tiek vyrai, tiek moterys) truputį kitokie. Darbas uždeda savo rėmus, tempus, stilių.
Nenusiminkit!
Aurelija, 2008-04-30 10:59:30
hmm…na taip…nepavyko jums ir joms taip pat, bet ką daryt moteriai jei į ją žiūri kaip gyvūną…tai paprastai įsispoksai į “žmogų” priekyje “romiom akim” ir galvoji ką gi tas žmogus gali apie buvimo gyvūnu civilizuotoje visuomenėje laimę, jei pats niekada nėra buvęs “karve”, “Kiaule”, “Pllyta”, “šuns žmona” ir taip toliau…
Bet nepergyvenkit 🙂
kitą kartą pasiseks geriau…gal 🙂
Žydrūnas, 2008-04-30 11:45:54
O kiškuti, zuikuti jums kažkodėl patinka 🙂
nematoma, 2008-04-30 13:51:49
Tik ketvirta pavasario naktis –
Snieguota lyg prisiminimas apie šaltį,
Sugrubę rankos, tolima lemtis,
Iš kur jėgų pakilti ir gyventi?
Slenki gatve lyg vieniša tyla
Pro spindulius, pabėgančius per stiklą,
Jeigu naktis yra tokia akla,
Sakyk, kodėl joje taip viskas tikra?
Aš būsiu trupučiu beviltiškos sėkmės,
Aš būsiu prieglobsčiu tiesos ir išdidumo,
Aš būsiu siuntiniu Kūrėjo nevilties
Ir pražudytas jo esminio paprastumo.
O jei dangus kada nukris žemyn,
Manęs neliks – juk taip ir turi būti.
Ateinam tarsi gėdos paslaptis,
Išeinam lyg atėję nebebūti…
J.Žilinskas
Aurelija, 2008-04-30 13:59:45
Žydrūnai, jei jau taip asmeniškai tai “katyte” prašyčiau 😉 🙂 🙂 🙂
Ateičiai: Niekada moters nevadinkite gyvūnu su ilgom ausim (kiškučiai, zuikučiai, triušiukai ir kiti)!!!!!!!!
Žydrūnas, 2008-04-30 16:29:01
Gerai katyte 😀
Aurelija, 2008-04-30 17:11:10
Miau 🙂
grifas3000, 2008-04-30 17:52:45
Žmogus irgi gyvūnas. Todėl nieko įžeidžainčio aš čia nematau.
ieva, 2008-04-30 19:00:24
bet taikyta moteriai, o ne zmogui apskritai. jauciat skirtuma???
ieva, 2008-04-30 19:01:23
pone burgi – ne tik poezija bet ir tokiais pasisakymais erzinat
Žydrūnas, 2008-04-30 19:35:05
Žinot ką aš jum moterys pasakysiu…jei norėsit prisikabinti tai rasit prie ko…ir dar visi mato ir girdi tai ką nori matyti ir girdėti, o pas mus kažko pesimistų dauguma, norinčių matyti tik juodąją pusę…
Kas liečia tą teiginį, tai netgi nemanau, kad čia p.Burgio mintis, paskaitykit, kad ir A.Diuma romanų, ten daug kur šito teiginio teisingumu galima įsitikinti 😉
p.s. na aš jau maždaug įsivaizduoju kaip ten buvo viskas…
Ir tikrai nusišypsokite 😉
Burgis, 2008-04-30 19:57:37
Ieva ir visos jūs, mielosios! Aš esu gyvūnas ir džiaugiuosi, kad dar nesu mirūnas ( nepainioti su Merūnu!). Kaip galima pasakyti apie gyvą Žemės gyventoją bendrai? Jei ne gyvūnas, tai gal “gyvas padaras”? Skamba kur kas blogiau! Kiti sako: “sutvėrimas”. Tikinčiajam gal ir nieko, bet bendrinėje kalboje turi neigiamo atspalvio. “Dievo kūrinys”? Viena, tai ne tik gyvūnai, antra, pernelyg lyriška oficialiam pokalbiui.
Žinau, neįrodysiu, bet žodyje “gyvūnas” nieko įžeidžiančio nebuvo, nėra ir nebus. Nieko geresnio tos teoremos sakiniui nepasiūlote!
O dėl esmės taip ir neatsakyta…
Ieva dar nustebino: poezija erzina! Mano neva tai poezija ar poezija apskritai? Mano poezijos nėra, yra tik pokštai. Žinoma, ir pokštai gali erzinti (žr. šios dienos temą), bet taip ir įvardinkime. O jei erzina pasaulyje pripažinta poezija, reikia kreiptis į medikus… :-)))
A.B., 2008-04-30 20:02:24
Gal Jūsų moters sulyginimas su gyvūn buvo tiesiog ne laiku ir ne vietoj? Greičiausiai tos damos tikėjosi išgirsti ”verslo ir laimės receptą”, o išgirdusios pašaipą paprasčiausiai sutriko ir palaikė Jūsų pokštą nevykusiu:)))
Na čia (svetainėje) bent jau susilaukėt atsako, o ne vien abejingumo:) O šypsotis ir taip yra labai daug priežasčių…. :)))
ieva, 2008-04-30 20:09:47
burgiui
nu juokites, juokites bent svetainej. Erzina ta jusu poezija aisku, kas per iprotis bet koki klausima spresti poezija.
O medikai pas mus uzkrauti ir be manes turi ka veikti.
galiausiai nebandykit poezijos nemegimo suversti i sveiktos problemas
Burgis, 2008-04-30 20:11:10
A.B.: nesureikšminu… Be to, apie tą gyvūna aš tik paklausiau ne po savo, o jau po kitos prelegentės, nuolat kartojusios” ta prasme”, pranešimo. Tas pranešimas man priminė vieną klastingai kerštingą nelaimingą moterį, tai ir paklausiau…
Burgis, 2008-04-30 20:17:44
Ačiū, Ieva, kad pykstate gražiai! Matote, poezija yra tobuliausias minties ir jausmo koncentratas. Gyvenimas greitas, tai mintu koncentratais… Na, pasakykite trumpiau ir aiškiau: “Tu tyra ir šviesi kaip Oginskio graudus polonezas…”
ieva, 2008-04-30 20:24:58
burgiui:
as ne vyras kad sakyciau oginskio polonezus, o poezijos nemegstu ir viskas.
Jau garsiai juokiuosi is tokio susirasinejimo, nepaaiskinsiu as seimai tokiu niuansu, kas forume vyksta.
Burgis, 2008-04-30 21:31:38
Na, Ieva, o kaip moteris pasakytumėte taip, kaip pasakė studentė Elena Karnauskaitė: “Šiąnakt mano krūtys – du sulaukėję balandžiai, spurda tarp baltų tavo rankų…”?
Neprisistatantysis, 2008-04-30 22:30:09
Siūlyčiau nesikrimsti — tai buvo vertinga patirtis — turėsite geresnį supratimą, apie tai, kuo skiriasi universitetinis rekrūtas nuo laisva valia į paskaitą atėjusio žmogaus, ir kuo skiriasi lyrikos išsiilgusi moterėlė nuo naudos ir efekto besivaikančios verslininkės…
O šiaip labai nesolidu šventą žmogų cituoti nuo šaldytuvo magnetuko. Norisi tikėti, kad bent pats pasidomėjote, ką Dalai Lama turi omenyje po tuo (nuvalkiotu) žodžiu happyness.
Burgis, 2008-05-01 07:35:26
Neprisistatančiajam: Jūs, kaip visada, rašote labai taikliai ir tiksliai. Ačiū. Bet patikslinsiu: tikros “naudos ir efekto besivaikančios verslininkės” į tokius seminarus arba visai neina, arba ateina užmegsti pažinčių, palėbauti, etc. Deja, šioje auditorijos dauguma buvo norinčių išmokti. Tai aš ir mokiau: norėdama sėkmingai verslauti, tori išmokti tai daryti lyg aukštai danguje sklendžiantis erelis – laisvai, smagiai, nekreipdamas dėmesio į smulkmenas, o matydamas esmę – visą pasaulį, visą gyvenimą. Kitaip kam tau tas verslas?
Dėl Dalai Lamos: ne aš pagaminau tą magnetuką, bet jis tikrai skirtas kabinti ant šaldytuvo. Kadangi tai dovana – jokiu būdu neišmesiu. O esmę Jūs ir vėl pastebėjote: kas ta laimė Dalai Lamos prasme? Apie tai ir bandžiau pasakyti verslininkėms…
Neprisistatantysis, 2008-05-01 11:54:40
Taip, svarbiausia neprarasti aukščio. O va norint į tą patį aukštį švystelėti kitus — jau reikalinga kitos tvermės energija… Daugumoje tradicijų tuo užsiimantys žmonės vadinami šventaisiais mokytojais.
Tokiame darbe, tai, ką sako ar daro mokytojas, yra tik priedanga. Taip, poezija šiam darbui tinka geriau, nei logiškai pagrįsta ir nuosekli kalba, bet nei peozija atskirai, nei literatūra bendrai, nėra visagalės. Gerai, kad Jūs ją suprantate, bet ji tikrai nėra universali — daugybei žmonių lengviau priimti vaizdą, garsą, judesį. Šios raiškos priemonės turi privalumą, prieš literatūrą — jose apsieinama be žodžių, todėl analitinis mąstymas atsipalaiduoja, ir leidžia vykti kitiems — gilesniems — transformaciniams procesams. Na, bet menas yra tik priemonė užimti sąmonei. O tikrasis darbas vyksta štai kaip:
The teacher who walks in the shadow of the temple, among his followers, gives not of his wisdom, but rather of his faith and his lovingness.
If he is indeed wise, he does not bid you enter the house of his wisdom, but rather leads you to the threshold of your own mind.
Kahlil Gibran, “Prophet”
Turite nuostabų protą. Juo galite kreiptis į žmones, kurie pasaulį supranta analizuodami. Turite žodžio pajautimą – todėl Jus supranta žmonės, kurie geba priimti žodį. Bet, jei norite vykdyti gilų ir platų virsmą (šventas tikslas!), pirmiau turite žengti žingsnį savyje — tolyn už humanistinio racionalizmo nubrėžtų ribų.
Prašau neįsižeisti dėl didaktiško tono — tiesiog būna apmaudu, kai protokolas užgožia mintį.
Jovita, 2008-05-01 14:50:10
Direktoriau, sveikinu isdrysus kalbeti sia tema su moterimis. Labai jautri tema… Per amziu amzius moteru laime diktuodavo vyrai – tevas nuspresdavo uz kokio vyro ji istekejusi bus laiminga, vyras (ir siais laikais kai kuriose salyse) nuspres, kada ji gali iseiti is namu, kada ji gali net kalbeti! O ka jau kalbeti apie versla ar balsavima rinkimuose. Taip kad vyro paskaita moterims apie laime gali buti ne taip suprasta. Aisku, priklauso nuo zodziu, tono, bet vyrui skaityti tokia paskaita sudetinga…
Bet vien jau tai, kad pabandete apie tai kalbeti, man, bent jau rodo, kad Jus tikrai nuosirdziai kalbejote apie laime… Sveikinu!
Neprisistatanciajam: as, “naudos ir efekto besivaikanti” verslo sferose besisukiojanti moteriske, nesupratau tavo paskutinio pasisakymo esmes… Perskaiciau Dalai Lamos knyga apie laime. Paskaitineju ir rytu Tao teorijas. Bet vis tiek tavo pasakymo nesuprantu… As nekalbu apie isminties radima savyje – simtus kartu girdeta ir suprasta…
O pas mus saldytuvas tikriausiai labiausiai visos seimos lankoma vieta – neatsiejama, naturali gyvenimo dalis. Jei tureciau toki magnetuka, tai tik ten ir kabinciau! Nes, jei kazkoki pamokyma ireminciau, tai taip jis ir liktu sureiksmintas, bet nepastebetas… Tad sutikciau su direktoriumi, laimes esme yra smulkmenose, bet ju nesureiksminant…
Ir dar del sventu virsmu… Gal as mastau pavirsutiniskai, bet laimes ieskoti toli nesiruosiu… Man “sventi virsmai” buvo, kai susitikau savo busima vyra, kai pirma karta prisiglaudziau savo naujagymius… Bet, ka gali zinoti, gal viena diena as surasiu ir “aukstesnio lygio virsmu”.
Na o menas man nera priemone uzimti samonei… Mano vyras yra dailininkas tad naudojuosi jo menu kaip priemone samonei atlaisvinti nuo kasdieninio finansinio, strateginio, vadovanimo, planavimo ir kitokio slamsto…
Neprisistatantysis, 2008-05-01 16:34:15
Jovita, kaip suprantu, Jums laimė yra Jūsų šeimos gerovė ir santarvė. Tai labai gerai! Kuo daugiau tokių mamų ir žmonų, tuo daugiau laimingų vaikų ir vyrų. Tikrai nesiimsiu įrodinėti, kad Jums reikalinga kokia kitos rūšies ar kito lygio laimė, ar kad šaldytuvas negali atstoti bibliotekos.
Sakydamas, kad menas yra priemonė užimti sąmonei, tą ir turėjau omenyje — kad menas atitraukia protą nuo kasdienių (buitinių) klausimų, ir tokiu būdu leidžia suaktyvėti gilesniems asmenybės klodams.
Mano pasisakymas buvo apie tai, ko reikia, norint ne šiaip neprarasti aukščio, bet dar ir pakelti žmones aplink save. Jei būčiau taikęs į “paskaitinėjančių” verslininkių auditoriją, tai būčiau pradėjęs (ir baigęs) paaiškinimu ką reiškia “neprarasti aukščio”. Aš gi iš pat pradžių pasakiau, apie ką kalbėsiu toliau, ir jei Jums tai neatrodė aktualu, nereikėjo vargintis skaityti.
Ir dar — padorioje aplinkoje nepažįstami žmonės be atsiklausimo nesitujina.
Jovita, 2008-05-01 17:46:02
Atsiprasau, jei izeidziau Jus pavadinus “tu”, bet, antra vertus, padorioje aplinkoje zmones prisistato.
O jei rimciau, tai as noreciau su Jumis padiskutuoti laimes tema. Labai ilgai ieskojau to aukscio, laimes sampratos, gyvenimo prasmes… Tad nuosirdziai klausiu – ka Jus laikote “auksciu”? As nutariau nebeieskoti. Nesakau, kad praregejau kaip princas Sidharta, bet kazkodel nutariau, kad to “aukscio” nera… Taip, galima mastyti aukstomis frazemis, bet kuo cia deta laime? Protas, samone yra laikini, nestabilus dalykai…
Mano seimos laime man labai svarbi, bet tai dar ne viskas. Mano isorinis gyvenimas kaip ant supuokliu. Darbe – itampa, Cikagos finansu centras, darbas pasauliniu mastu, konkurencija, kiekviena minute protas itemptas nuo visokiu matematiniu, statistiniu, teisiniu, psichologiniu ir panasiu problemu. O namuose ramu, nuostabus vyras ir vaikai, nepakartojami saulelydziai, misko osimas, upelio ciurlenimas, kieme apsilankancios stirnos…
Man kol kas laime yra tu supuokliu balansavimas viduje, o atskaitos taskas paprasciausiai visur buti moterimi taip neprarandant balanso… Paprasciausiai nebandyti elgtis vyriskai vyru dominuojamame finansu pasaulyje, nes mano stiprybe ir ir stabilumas yra moteriskume.
Kol kas as mastau taip. Ar esu teisi? Nezinau. Bet smagu butu, jei kas nors toki mano mastyma pakritikuotu. Padiskutuokime!
matematikos mokytoja, 2008-05-01 20:39:55
Neprisistatančiajam: Sakydamas Jovitai ” Jums laimė yra Jūsų šeimos gerovė ir santarvė… Kuo daugiau tokių mamų ir žmonų, tuo daugiau laimingų vaikų ir vyrų. Tikrai nesiimsiu įrodinėti, kad Jums reikalinga kokia kitos rūšies ar kito lygio laimė…” Jūs leidote suprasti, kad žinote kas ta aukštesnio lygio laimė? Ir, kad pats esate ta aukštesnio lygio būtybė, t.y. ne moteris?
B.Burgiui: Kodėl seminaras tik moterims verslininkėms, o ne verslininkams apskritai? Ar moteriškas verslas yra atskira verslo rūšis?
Jovitai: Žaviuosi Jumis, nors ir nepažįstu. Jaučiu, esu gerokai vyresnė už Jus, todėl galiu pasakyti, kad Jūsų laimei tikrai nereikia jokio “virsmo”. Jis reikalingas tik tiems, kuriems nepavyksta “subalansuoti supuoklių viduje” taip, kaip Jums.
Neprisistatantysis, 2008-05-01 21:53:01
Miela mokytoja, taip, leidžiu suprasti, kad laimė būna įvairių lygių, kurie skiriasi tvarumu ir tverme. Taip, žinau laimės rūšių, kurios pasiekiamos sunkiau, tačiau yra tvaresnės už šeimos moters (ar šeimos vyro), karjeros moters (ar karjeros vyro) laimę. Tos laimės formos įdomios (pasiekiamos) ne visiems, nes (sąmoningai ar nesąmoningai) kiekvienas norim ir siekiam laimės pagal savo prigimtinį lygį. Nesidedu aukštesniu nei už moteris, nei už vyrus, nes tiek tarpe vyrų, tiek tarpe moterų yra labiau ir yra mažiau už mane pažengusių būtybių. Taip, yra visai atžvilgiais mažiau už mane pažengusių būtybių. Ne, man tai jokia laimė, nesijaučiu nuo to geriau — bet užtat labai padeda mintis, kad yra daugybė daugiau pasiekusių, daugiau pažengusių, r aukštesnių būtybių, iš kurių galėsiu mokytis iki savo dienų pabaigos. O gal ir toliau.
A.B., 2008-05-01 22:44:23
Gal galite kalbėti tiksliau? Kokios laimės rūšys yra tvaresnės? Aplamai kas Jūs toks, kad vertintumėt laimę. Mano supratimu tvari laimė tai ta, kuria galima pasidalinti su kitais, kuri daro kitus laimingus…
Kaip, pagal kokius kriterijus Jūs vertinate žmonių ”lygį”? Žmogus – sudėtingas padaras. Genialūs protai gali slėptis po bukumo kauke, tyriausios mintys – nepatraukliuose kūnuose. Spręsdamas, kas kiek ir ko vertas, Jūs prisiimate riziką suklysti ir atsakomybę…
Neprisistatantysis, 2008-05-01 23:18:26
Jovita, neprisistatau todėl, kad svetainės lankytojai ir gerbiamasis šeimininkas mano mintis priimtų tokias, kokios jos čia išdėstytos, o ne pagal tai, kas buvau, kas esu ar kas būsiu.
Savo įtikinėjimuose stengiuosi išvengti nuorodų į save, nes ir pats nepasitikiu teiginiais, kurie bereikalingai apramstyti kažkieno autoritetu (gr. ethos). Taip, asmenybė labai svarbu, kai reikia paveikti minią. Tačiau idėjiniame lygmenyje asmuo nesvarbus — jis tik vokalizacijos instrumentas.
Tarp kitko, visai nėra svarbu, kad sutiktumėte su tuo, ką pasakau, arba kad aš sutikčiau su jumis. Pasaulis į visas puses begalinis, o mūsų suvokimas kievienam kitaip ribotas, todėl atskirai paimtų dviejų žmonių pasaulėvaizdis niekada nebus vienodas. Norom nenorom mes nuolat gretiname, lyginame tuos vaizdus, nes tai bene patogiausias būdas juos ryškinti ir plėsti. Žmogus nori žinoti.
PirmaArgenta, 2008-05-02 18:13:14
Nelabai suprantu, ką Neprisistatantysis nori pasakyti, kad tam tikros laimės formos ne visiems pasiekiamos? Kas gali nustatyti individui, kokias laimės formas jis turi pasiekti? Ar yra kažkokios taisyklės ir standartai, kurie nusako, kada žmogus yra laimingas ir kokią laimės formą, gal lygį(?), jis pasiekė ir dar turi pasiekti? Aš manau, kad arba žmogus yra laimingas ir moka tuo džiaugtis, arba nemoka savo laime džiaugtis, nes nuolat ją vejasi ir nugyvena savo gyvenimą verkdamas ir dejuodamas, kad jam niekada nebuvo duota patirti, kas yra LAIMĖ.
Mokytoja V., 2008-05-02 23:55:38
Gyvūnas. Hm. Reikėjo pirma pasakyti, aš, vyriškos lyties gyvūnas, manau, kad nėra baisesnio gyvūno už… ir t.t. O dabar tai primena laikus, kai tik moterys buvo laikomos tokiais gyvūnais, kurie moka dirbti, bet negali balsuoti – nes yra “žemesnės rūšies”. Juk visai dar neseniai. Tai ir tebekompleksuojam… nenustebkit. Aš negirdėjau, bet manau, tai turėjo skambėti kiek arogantiškai…
Rasa, 2008-05-03 10:38:26
Neprisistatančiajam: Jūs (nors aš asmeniškai už tai, kad internete žmonės gali tujintis, išskyrus tada, kai žinai, su kuo kalbi 🙂 rašote “…yra daugybė daugiau pasiekusių, daugiau pažengusių, ir aukštesnių būtybių, iš kurių galėsiu mokytis iki savo dienų pabaigos. O gal ir toliau.”
Kažkada ir aš maniau, kad būtų puiku rasti mokytoją, kuris viską žinotų apie pasaulį, būtų išmintingas ir žinotų, kaip pasiekti laimę… Tikriausiai todėl daugelis žmonių religingi ar tiki kažkokia idėja ir seka paskui lyderius…
Dabar manau, kad mokytis reikia ne tik iš “aukštesnių”, mokytis reikia iš pasaulio, iš savęs, iš visko… Kartais kaimo bobutės išmintis tikrai nenusileidžia nei dalai Lamai, nei Gibranui 🙂 Galima mokytis iš bomžo (jei jis jums nepatinka :)- kaip negyventi; iš vaiko- kaip stebėtis ir džiaugtis; iš senelių- šventos ramybės ir laukimo ( kuo ne budizmas :); iš bitės, skruzdėlės- užsispyrimo ir darbštumo, iš saulės- šviesos, iš ąžuolo- kaip augti…
Juokiuos dabar, nes kalbu, kaip “lyrikos išsiilgusi moterėlė :D” , bet tai juk tiesa, mes ieškom išminties kažkur, o nematom savo panosėj… Važiuojam į Indiją surasti prašviesėjimo, ieškom ypatingų žmonių… Visi žmonės ypatingi! Visai visi! Tik mums, kiekvienam asmeniškai, kai kurie pasidaro dar ypatingesni arba atrodo vos ne šiukšlėmis… 🙂
Pasižiūrėkit kur nors eidami į žolę, besikalančią pro asfaltą: jei susimąstysit, naudos gausit tiek pat, kaip perskaitę kokio nors įžymaus verslininko įžymią knygą apie atkaklumą, tikslo siekimą, norėjimą tobulėti ir augti, paprastumą ir grožį… 😀
Gerų švenčių!
Neprisistatantysis, 2008-05-03 17:17:02
Rasa, dėkui už nuoširdų pasisakymą. Sutinku su Jumis dėl daugelio punktų. Visi žmonės ypatingi. Žiūrint iš deramo aukščio, tai tikrai. Tada rodos, kad kiekvienas žemės grumstas kupinas prasmės ir išminties.
Mokytojų yra. Ir jie nuolat ieško savęs vertų mokinių. Tradicijos perėmėjų.
Verslininkų knygų neskaitau. Aklas atkaklumas žmonėms duoda daugiau žalos nei naudos. Ne visi tikslai verti būti pasiekti. Paprastumas ir grožis — ne verslininkų, o, greičiau, menininkų ir mokslininkų dėmesio objektas.
Sėkmės idealas yra žmonijos stabdis.
_
Jau seniai laikas sėkmės idealą pakeisti tarnystės idealu._
— Albertas Einšteinas
Sėkmė be atsakomybės yra bjauri.
Vidutinės statistinės bobutės išmintis tikrai nusileidžia vidutinio statistinio budistų mokytojo (lamos) išminčiai, jau nekalbant apie Dalai Lamos — 14-tą gyvenimą gyvenančio šventojo –dvasinę šviesą…
Neprisistatantysis, 2008-05-03 17:53:58
A.B.: Aš esu intelektualiai nesuvaržyta asmenybė, todėl drąsiai galiu laimę graduoti kaip panorėjęs — skersai ir išilgai. Jūs laisvas mane išklausyti arba ne, priimti mano požiūrį arba ne.
Mano skalėje patvariausia laimė — būti. Sąmoningam. Čia ir dabar. Kitais žodžiais — laikyti aukštį. Dar kitais — būti būsenoje be kentėjimo. Dar kitais — nuolat buvoti Aukščiausioje sąmonėje. Dar kitais — kurti Dievo Karalystę žemėje. Dar kitais — turėti nepalenkiamą intenciją. Dar kitais — sugebėti matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Žodžių daug — aiškumo mažai. Lyg ir norėtųsi kažkokios bendros kalbos, vieno apibrėžimo.
Bet va, vis pastebiu, kad žmonės įdomiai suvokia standartų prigimtį. Kažkas pasakė, kad metras yra atstumas, kurį per 1/299,792,458 sekundės nukeliauja šviesa vakuume. O nesinori paklausti, pavyzdžiui, ar metras patrumpėtų, jei šviesa keliautų iškreipta erdve? Ar metras pailgėtų, jei šviesa pasirodytų besanti greitesnė, arba sekundė trumpesnė?
Atsakau — bet kuriuo atveju metras man bus tiksliai tiek, kiek rodys rutulinis matuoklis, kurį išsitrauksiu iš stalčiuko virtuvėje. Vadinasi, nėra skirtumo, kokiomis universaliomis konstantomis aš (ar “visažinis” ISO) apibrėšiu laimę — Jūs ją “atsimatuosite” pagal save! Ir viskas su tuo tvarkoj! Matuokite. Bet niekada nesiliaukite tobulinti savo — nuosavos ir vienintelės — laimės skalės!
Toliau teisingai pastebėjote — spręsdamas, kas kiek ir ko vertas, rizikuoju suklysti. Bet štai, pasakysiu dar vieną paslaptį. Visi visus visur ir visada vertina! Tai iš gamtos — turime nuolatos įjungtą radarą, kuris skirtas įspėti apie galimas grėsmes.
Radaras veikia visą laiką, o kiek sąmoningai jo siunčiamą signalą suvokiame, tai atskiras klausimas.
Jei kažkuriuo momentu esame ramūs, tai ne dėl to, kad esame taikoje su aplinka, o dėl to, kad nepastebime (ar pasirenkame nepripažinti) grėsmių.
Taigi, kiekvienas rizikuojame suklysti vertindami tai, kas vyksta aplink mus. Sakoma, “neklysta tas, kas
nieko nedaro”. Šiuo atveju reikėtų sakyti “neklysta tas, kas neįsisąmonina ir neįvardija”. O kas įvardija,
tas klysta. Bet kas išlaiko sąmoningą (stebėtojo) būseną, kas praktikuojasi, tas palaipsniui ima klysti
mažiau.
Neprisistatantysis, 2008-05-03 17:55:32
A.B.: Aš esu intelektualiai nesuvaržyta asmenybė, todėl drąsiai galiu laimę graduoti kaip panorėjęs — skersai ir išilgai. Jūs laisvas mane išklausyti arba ne, priimti mano požiūrį arba ne.
Mano skalėje patvariausia laimė — būti. Sąmoningam. Čia ir dabar. Kitais žodžiais — laikyti aukštį. Dar kitais — būti būsenoje be kentėjimo. Dar kitais — nuolat buvoti Aukščiausioje sąmonėje. Dar kitais — kurti Dievo Karalystę žemėje. Dar kitais — turėti nepalenkiamą intenciją. Dar kitais — sugebėti matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Žodžių daug — aiškumo mažai. Lyg ir norėtųsi kažkokios bendros kalbos, vieno apibrėžimo.
Bet va, vis pastebiu, kad žmonės įdomiai suvokia standartų prigimtį. Kažkas pasakė, kad metras yra atstumas, kurį per 1/299,792,458 sekundės nukeliauja šviesa vakuume. O nesinori paklausti, pavyzdžiui, ar metras patrumpėtų, jei šviesa keliautų iškreipta erdve? Ar metras pailgėtų, jei šviesa pasirodytų besanti greitesnė, arba sekundė trumpesnė?
Atsakau — bet kuriuo atveju metras man bus tiksliai tiek, kiek rodys rutulinis matuoklis, kurį išsitrauksiu iš stalčiuko virtuvėje. Vadinasi, nėra skirtumo, kokiomis universaliomis konstantomis aš (ar “visažinis” Tarptautinė Standartų Organizacija ISO) apibrėšiu laimę — Jūs ją “atsimatuosite” pagal save! Ir viskas su tuo tvarkoj! Matuokite. Bet niekada nesiliaukite tobulinti savo — nuosavos ir vienintelės — laimės skalės!
Toliau teisingai pastebėjote — spręsdamas, kas kiek ir ko vertas, rizikuoju suklysti. Bet štai, pasakysiu dar vieną paslaptį. Visi visus visur ir visada vertina! Tai iš gamtos — turime nuolatos įjungtą radarą, kuris skirtas įspėti apie galimas grėsmes.
Radaras veikia visą laiką, o kiek sąmoningai jo siunčiamą signalą suvokiame, tai atskiras klausimas.
Jei kažkuriuo momentu esame ramūs, tai ne dėl to, kad esame taikoje su aplinka, o dėl to, kad nepastebime (ar pasirenkame nepripažinti) grėsmių.
Taigi, kiekvienas rizikuojame suklysti vertindami tai, kas vyksta aplink mus. Sakoma, “neklysta tas, kas
nieko nedaro”. Šiuo atveju reikėtų sakyti “neklysta tas, kas neįsisąmonina ir neįvardija”. O kas įvardija,
tas klysta. Bet kas išlaiko sąmoningą (stebėtojo) būseną, kas praktikuojasi, tas palaipsniui ima klysti
mažiau.
matematikos mokytoja, 2008-05-03 20:52:39
Neprisistačiusiam: Arba daryti kitas, kitokias, kito lygio (?) klaidas.
kita mokytoja, 2008-05-04 21:38:49
Apie tas kito lygio klaidas, ju priezastis ir pasekmes idomiai raso S.Lazarevas.
Jovita, 2008-05-06 17:40:00
As skaiciau keleta Lazerevo knygu. Kiek prisimenu, jis taip pat kalba apie tai, kad ne zmonems reikia spresti apie skirtyma i aukstesnius ir zemesnius lygius…
Rasa, 2008-05-06 18:25:10
O man Lazarevas atrodo per grubus, pasikėlęs, užteko dviejų jo knygų. Mano mokytoju jis nebūtų… 😀
Liko tik pora neblogų citatų iš jo mano užrašuose senuose 🙂 Jis nemyli žmonių, nors apie tai kalba. Man taip atrodo, labai seniai skaičiau, bet daug kas nepatiko. Ir išliko ne kažkas gražaus, o tai, kas nepatiko.
kita mokytoja, 2008-05-08 15:23:16
As irgi taip maniau, ypac perskaiciusi pirmasias jo knygas. Kitose knygose jis pats raso, kad laikui begant, keiciasi ir jo poziuris, supratimas. Nemanau, kad jis pasikeles. Visas jo pasikelimas tame, kad daugelyje situaciju sprendziamaji balsa turi, anot jo, moteris. Ji kalta, kad kazko nepadare ar padare ne taip. Nemalonu, kai mina ant nuospaudos. Bet daug tiesos jo knygose radau. Tik svelnumo ne.
Rasa, 2008-05-08 22:20:56
Kitai mokytojai: taip jo knygose daug tiesos 😀 Tik… Daug tiesos yra biblijoje ir bhagavad-gitoje, Dalai lamos kalbose, pasakose ir šamanų pamokymuose, Megre ar Vydūno knygose, Merfio mokyme apie pasąmonę, Nyčės išvedžiojimuose (jis man irgi nepatinka 🙂 ir t.t. Mes lyginam lyginam ir paskui surandam savo tiesą, kuria tikim 🙂 Tai vat, man maloniau atsirankiot iš ten, kur pateikta man malonesne forma ta tiesa…
Juk iš tiesų tikri dalykai (tam tikra prasme tiesa 😉 yra paprasti, gana lakoniškai išreiškiami ir visai nesudėtingi. O einame mes į juos kiekvienas savo keliu- kuo daugiau žmogus išprusęs, tuo sudėtingesnius veikalus skaito ir tariasi “atradęs” kažką ypatingo 🙂 , nes paprastais žodžiais tas pats dalykas pasakytas skamba “pigiau”. O tiesa… Kad ir patarlės:
Nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.
Ką pasėsi, tą ir pjausi.
Arba pažiūrėkim į metukų vaikučius: krenta, keliasi, eina, krenta, keliasi, eina… Ar ne apie tai surašomos ilgiausios knygos, su pamokymais, kaip mokytis iš klaidų ir… jei nukritai, keltis, bandyti iš naujo ir eiti… 🙂
Aš poilsiui šiuo metu jau pusmetį (gėda man! 🙂 skaitinėju Templetoną, ne mažesnę, o jo tokią didelę knygą. Nieko stebuklingo ten nėra, dukra juokiasi, kam skaitau tai, ką puikiausiai žinau, o aš skaitau, kad nepamirščiau 😀 Tiesiog ten surinkta daug citatų, daug gražių pasakymų, nuo kurių pailsiu. Pav. atsiverčiau bet kur: “Laimė gyvenime priklauso ne tiek nuo to, kas tenka jūsų daliai, kiek nuo to, kaip jūs tai priimate.” (Elbertas Hubbardas)
Šiaip ar taip, svarbu norėti kažką suprasti 😀 Visiems sėkmės beieškant savo tiesų!
Neprisistatantysis, 2008-05-09 00:36:08
“Karmos diagnostiką” skaičiau, kai dar nebuvo lietuviško vertimo, tiems laikams atrodė labai pažangios mintys. Man jis padėjo atsikratyti kai kokių (krikščioniškų?) prietarų ir stereotipų.
Pagal jo pavyzdį supratau, kad apie žmonių silpnybes galima ir verta kalbėti, kad jas reikia pažinti ir pripažinti, o kartais būtina ir aiškiai parodyti. Chroniškas taikstymasis su savo ir kitų charakterio trūkumais visiems daro daugiau žalos nei naudos. Manau, būtent dėl tokių minčių iš prigimties švelnioms būtybėms Lazarevas gali pasirodyti grubus ir “pasikėlęs”. Aš gi manau, kad jis paprasčiausiai stengiasi būti dalykiškas.
Dar Lazarevas padėjo atsikratyti mūsuose labai populiaraus katalikiškai verksmingai nuolankaus požiūrio į gyvenimo negandas. Tuo konkrečiu momentu man labai padėjo tas žinojimas, kad niekas nevyksta be priežasties.
Turiu sutikti, kad Lazarevas, nors niekur to pats neakcentuoja, bet tikrai daug pasiskolino iš Vedų. Vis tik jo raštai svarbūs dėl dviejų dalykų: 1. Vedų išmintį pateikė šių dienų kalba, šių dienų žmogui; 2. pabandė susieti konkrečias negalias su konkrečiais karminiais nusižengimais.
Antrasis momentas slidus ir rizikingas, nes paprastų taisyklių nėra, ir paprastas žmogelis vien pagal tai savęs greičiausiai nepagydys. Už tai Lazarevas kažkurioj vietoj būtent ir sako, kad neketina pateikti konkrečios lentelės Liga-Nuodėmė, nes tada žmonės netektų intereso matyti platesnį vaizdą, ir imtų žiūrėti į atgailavimo protokolą kaip į greitą vaistą nuo pagirių. Bet kai mūsų gyvenimai bus tiek skaitmenizuoti, kad bus galima lengvai susieti asmenybės raidos istoriją su asmenine ligų istorija, jau žinosime kokių koreliacijų tikėtis.
Paskaitęs Lazarevo, pirmą kartą supratau, kad liaudies patarlės ir priežodžiai (šamanų kodas?), dekalogas, išaukštintasis Kanto moralinis imperatyvas yra to paties medžio vaisiai, ir kad tas medis yra GYVAS!
Rasa, 2008-05-09 09:06:37
Neaiškiam: (Na man labai nuobodu rašyti jūsų niką naudininko linksnyje, tariant jau liežuvį galima išsinarinti 🙂 Jūs sakot: “…iš prigimties švelnioms būtybėms Lazarevas gali pasirodyti grubus ir “pasikėlęs”…” Jei jis man atrodo toks, tai aš irgi esu iš prigimties švelni būtybė?! Tiesiog širdį paglostėt, ačiū ačiū :)))))
Nelabai turiu kada, bet pašnekam. Žmogus, kuriuo kiti tiki, turi mokėti įteigti savo tiesas. Pažiūrėkim iš kitos pusės truputį. Pav. interviu apie jo šeimą. Jo žmona pamynė visas savo ambicijas, visus darbus metė, nes jei nori gyventi laimingai, turi jam paklusti. Jis taip ją “išauklėjo” 🙂 Dabar ji laiminga… Jis užsimanė trečio vaiko, ji nenorėjo, jis reikalavo. Ji pateko į avariją su kitu vaiku, jam lūžo kaukolė, tada nusprendė iškart gimdyt trečią. (Nedavė nukopijuot tiksliai iš interviu 🙂 Pagalvokim: ar tai, kad ji pateko į avariją, yra ženklas iš aukščiau, kad jai reikia trečio vaiko? O galbūt Lazarevo įtaka jo žmonai tokia didelė, kad ji pasąmoningai sukėlė tokią padėtį, kad susidarytų sąlygos, padėsiančios jai apsispręsti dėl pastojimo? Už ką visa tai jų sūnui, kuriam trūko kaukolė?
Gyvenime tiek kaltės ir atsakomybės nuolat jaučiau dėl visko… Lazarevas jos dar daugiau moteriai užkrauna. Tarkim vienur jis rašo, kad jei prie ko nors prisiriši, pamilsi daugiau, negu Dievą, tai bus atimta. Kitur jis mano, tarkim savo šeimoj, kad žmona turi būti kaip ištikimas šunytis ir gyventi tik dėl vyro. Tai, kad ji būtų tokia, ji turi jį besąlygiškai mylėti… O jei mylės besąlygiškai, jis bus atimtas iš jos 😀 O jei nelabai myli, negali nuolat tam vyrui į subinę lįsti (atsiprašau jei jūs labai kultūringi 🙂
Jei gerai pamenu, Lazarevas būdamas išgėręs davė mergaitei kraujo, ten taip labai tarp kitko buvo parašyta, daugiau akcentuota tai, kad ji pasveiko. Man nepatiko labai.
Bet jei jums Lazarevas padėjo suprasti daug protingų dalykų, puiku. Man irgi padėjo 🙂 Bet tik kaip vienas iš daugelio. Nelaikyčiau jo išskirtiniu.
matematikos mokytoja, 2008-05-09 15:19:25
Apie S.Lazarevą. Nieko naujo. Tik labai pelningas šamanizmas. Beje, o kada ir kur šamanizmas buvo nepelningas?
Neprisistatantysis, 2008-05-09 16:10:50
Rasa, Lazarevo biografijos faktais nesidomėjau, o jo pirmose 8 knygelėse Jūsų aprašomų dalykų lyg ir nebuvo, taigi, ką Jūs dėstote girdžiu pirmą kartą. Lazarevas nors buvo vienas iš pirmųjų, bet dabar jau tik vienas daugelio, tai man jį ginti nelabai įdomu.
Kaip leidžiate suprasti, Jums labai svarbu kiek kažkokias tiesas dėstantis žmogus realizuoja jas savo gyvenime. Aš gi, kaip jau esu sakęs aukščiau, žiūriu pirmiausiai į idėjas, o tik po to į tą, kas jas dėsto. Mano manymu, gyvenimas sunkus ir žiaurus, pasaulis toli gražu ne idealus, todėl net ir dvasios/valios galiūnai neretai būna priversti elgtis ne pagal idealus.
Nereikia idealizuoti žmonių — idealių nebūna. Daugybė žmonijai nusipelniusių personų turėjo kontraversiškų epizodų savo gyvenimuose. Bet būna žmonės su didingomis idėjomis ir didingais (istorinės svarbos) įgaliojimais, ir jų neišeina ignoruoti kaip jie bebūtų kada pasielgę asmeniniame gyvenime. Pagal Jūsų poziciją išeitų, kad tokių žmonių nuopelnai turėtų būti nubraukti, nes jie asmeniškai nebuvo tokie idealūs kaip jų keliami idealai.
Vedos irgi nemažai moteriai “užkrauna” — čia ne vien Lazarevo “pasikėlimas”. Tiesiog yra moteriška prigimtis ir yra vyriška prigimtis. Moteriškos moterys yra švelnios ir plepios, vyriški vyrai yra stiprūs ir nejautrūs. Svarbu, kad žmogus būtų harmonijoje su savimi. Sunku pavadinti harmoninga asmenybe vyrą, kuris savo švelniąją asmenybės pusę dangsto atžagarumu, kaip ir sunku harmoninga asmenybe pavadinti moterį, kuri stipriąją savo asmenybės pusę dusina nuolankumu. Harmoningas žmogus yra tas, kas yra ir nejaučia dėl to nei kaltės, nei neteisybės. Aišku, tokiu žmogumi sunku išaugti, jei turite nugeibusį tėtę ar tironę mamą.
Manau žmonės, kurie labai asmeniškai priima atsiliepimus apie jų lytį, rasę, profesiją, tautybę, religiją, išsilavinimą etc. žiūri iš pernelyg žemiško taško. Arši reakcija į tokias provokacijas rodo, kad jie nesijaučia saugūs būdami tuo, kuo yra. Jaučiasi įpareigoti visam pasauliui įrodyti, kad yra nusipelnę ir verti būti tuo, kuo yra, ir kad tuo būti gera.
Tie, kas tiki reinkarnacija, į tokius klausimus žiūri šalčiau — pvz., kaip gali keikti vyrus, jei ką tik (praeitam gyvenime) pati buvai viena iš jų? Kam žeminti moteris, jei pats ką tik buvai viena iš jų?
Man, pavyzdžiui, nieko baisaus prisipažinti, kad esu buvęs ir lyrikos išsiilgusia moterėle, ir iš prigimties švelnia būtybe. O gal ir kudlota žmogbeždžione su kuoka. Gal kitam gyvenime būsiu santechnikas, gal negras, gal musulmonė su čadra. Šią minutę mano savigarba ir orumas nuo tos minties nesusvyruoja. Bet tolerancija ir atida kitokiam nei aš — išauga.
Matytykime vieni kitų skirtumus, mėgaukimės jais, bet nepamirškime, kad aukštesniame lygyje visi esame Viena.
Neprisistatantysis, 2008-05-09 16:20:24
Jūs sakot: “…iš prigimties švelnioms būtybėms Lazarevas gali pasirodyti grubus ir “pasikėlęs”…” Jei jis man atrodo toks, tai aš irgi esu iš prigimties švelni būtybė?!
Rasa, bijau, kad čia supainiojote implikacijos ir ekvivalencijos loginius operatorius…
Bet kad esate švelni būtybė kuo aiškiausiai parašyta tarp visų Jūsų teksto eilučių, tam nereikia nei Lazarevo, nei didelių loginių išvedinėjimų!
Svarainis, 2008-05-09 17:13:16
Geras puslapėlis! Kaip tik ieškojau kai ko apie matematiką paieškoj, tai užgriebiau šį!
Moteros tikrai žiauresnės už vyrokus gali būt 😛
math, 2008-05-09 19:47:10
Visi įsisąmoniname, (įsisaviname) jautrias rašytojų, mąstytojų, mąslių žmonių mintis. Pritariame? Neigiame? Taip. bet tik tam, kad pagrįstume savąją prasmę. O ji Visur. Ir tiesos daugialypės, daugkartinės, išspinduliuotos į visas puses. Manyčiau sunkoka aprėpti cituojant konkretų.
Šiandien Vytautas Bložė (garbė Kaunui, poetai grįžta)užsiminė:” Gyvenimas – tai, kas ne Aš.” Sunkoka nesutikti…
Rasa, 2008-05-09 22:38:50
Neaiškiam: “…bijau, kad čia supainiojote implikacijos ir ekvivalencijos loginius operatorius…” Ojei… Jau tiek prisijuokiau dabar grįžus iš darbo 😀 Pasakysiu sąžiningai, jei kalbėsit šitaip, nesusikalbėsim. Bus kaip dukrai. Grįžo anądien iš universiteto ir labai rimtai sako: ” Dėstė chemiją kažkoks profesorius, kažką kalbėjo, nesupratau nieko… Tu dabar, mama, paimk knygą, paskaityk ir man paaiškink, apie ką jis kalbėjo ” 😀
Kalbant apie idėjas. Jei žmogus nemoka savo idėjų pritaikyti praktikoje sau, jos tampa įtartinomis idėjomis, švelniai tariant 🙂 Jei žmogus imasi mokytojo, vado 🙂 vaidmens, turi prisiimti ir tą didžiulę atsakomybę, to, ko reikalauja iš kitų, turi reikalauti ir iš savęs. Kitaip gaunasi šnipštas. Todėl didieji Mokytojai, kaip Kristus tarkim, (jei kas nors tiki, kad jis buvo), gyveno taip, kaip mokė kitus. Štai todėl aš stengiuosi gyventi taip, lyg mirčiau rytoj ir nemanau, kad prisiimčiau atsakomybę mokyti kažką, kaip reikia gyventi. Net savo vaikams stengiuosi neprimesti savo valios, o tik išsakyti savo požiūrį. Galiu patarti jiems, kokias pasėkmes turės jų kažkoks sprendimas, bet spręsti stengiuosi leisti patiems. Gal ne visada pavyksta, bet… Laikomės 😀
Žmonių aš nelabai idealizuoju, nebent, kai myliu 😀 tai kažkaip tada gaunasi 🙂 O šiaip tai ir vertinu atmetimo principu, jei kalba viena, o daro kita, gaunasi taip, kaip mūsų valstybės politikoj… 😀 Gerais norais pragaras grįstas…
Kad žmogus turėtų būti harmonijoje su savimi, jūs teisus. Ir kad visi klysta teisus, angelai turbūt danguj gyvena, nors kartais pasiseka sutikti ir realybėj vieną kitą… Bent jau man 🙂 Jų būna labai įvairūs pavidalai, bet angelas ir tiek, kitaip nepavadinsi… 🙂
Dėl reinkarnacijos, man kažkas buvo paskaičiavęs, kad jau buvau vyru, iššvaisčiusiu tėvų turtą ( tai ir galvoju, va iš kur ta mano amžina problema su pinigais 🙂 Dar buvau ragana arba nuodų gamintoja, ar alchemike 🙂 Štai kodėl, kai vyrui pasakiau, kad jis nevažiuotų mašina, o jis nepaklausė, “užkalė” variklis 🙂 ir jis grįžęs metė tik vieną žodį “RAGANA” 🙂 Va, o jūs sakot, švelni būtybė… :))))) Aišku, juokauju, sutapimų galima rasti begalę įdomiausių gyvenime, žiūrint, kuo tikime, vis tik man įdomu, o kodėl jūs manote, kad atgimsite ŽMOGUM? Jei nelabai senas esat, gal pamenat Visockio dainą: “a jiesli tūp, kak derevo, radišsia baobabom, i būdieš baobabom tysčių liet, poka pomrioš” O jeigu atgimsit ta-ra-ko-nu? 🙂 Na, aš neatmetu reinkarnacijos galimybės, tik įdomu, ar jūs manot, kad atgimstama tik žmogum?
vvv, 2008-05-10 11:30:30
Net jeigu ir atgimstama, tai koks skirtumas kuo. Atgimęs jau yra naujas kažkas, kas pradeda savo gyvenimą nuo nulio.
Gyvendamas čia ir dabar, neturi su tuo kažkuo jokio fizinio ir emocinio ryšio, todėl labai sunku dabar realiai imtis bandyti tam kažkam kurti perspektyvinį aukštesnio lygmens gyvenimą (žinant, kad tavęs paties tuo metu nė kvapo nebebus ir tas kažkas perspektyvinis apie konkretų tave nieko net norėdamas nesužinos). Žymiai paprasčiau yra stengtis būti geram dėl tų, kas eina kartu: šeima, draugai, kaimynai… Tu būsi geras, yra vilties, kad ir aplinka geru atsilygins. Garantijų, tiesa, jokių… (kaip ir garantuotos reinkarnacijos), tačiau iš realaus pasaulio kažkaip lengviau tikėtis bent kokio nors atsako, todėl ir noro dėl to stengtis yra daugiau.
Neprisistatantysis, 2008-05-10 12:12:48
Na, žinojau, kad Jums patiks. 🙂
Sutinku dėl Mokytojų, bet idealus pasauliui duoda ne vien mokytojai, bet ir rašytojai, filosofai, mokslininkai, politikai… Tik vienetai iš jų patys pajėgia gyventi pagal savo sukurtus idealus. Todėl ne kiekvienas mokintojas yra Mokytojas, ne kiekvienas politikas yra Liaudies Tarnas. Ne kiekviena nuodų gamintoja yra nuodytoja…
Visockio dainą žinau, bet nesu linkęs tikėt, kad žmogaus dvasia gali kristi į akmens, augalo ar kokio žemo sąmoningumo gyvūno lygį. Bet manau galim atgimt žemesniuose (kūniškesniuose) arba aukštesniuose (dvasingesniuose) pasauliuose. Ne, nesu tikras, kad atgimsiu žmogum. Bet tai nebūtinai reiškia, kad atgimsiu mažiau sąmoninga būtybe; nebūtinai reiškia, kad negyvensiu 1000 metų…
Neprisistatantysis, 2008-05-10 12:47:13
Kalbant metaforiškai, kas blogo atgimti baobabu? Kad negali pajudėti? Lakūnai ir padanges raižantys paukščiai tą patį galvoja apie mus, žemės vaikus. Ką mes žinome apie baobabo laimę?
Vienas karo laikų pilotas rašė…
… kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanai apie žmogų, jei tu jį išskleidi jo trukmėje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nėra sėkla, nėra nė stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis — tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti apie tave, mano mažas žmogau. Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave užpildo geismais, apgailestavimu, džiaugsmais ir kančiomis, pykčiu ir atleidimais, paskui susigrąžina pas save. Tačiau tu nesi nei moksleivis, ne sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei tu sugebi atpažinti save kaip sūpuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę. Ir visa aplink tave pasidarys amžina. Amžinas šaltinis, kuris čiurlena ir įstengė pagirdyti tavo tėvus, amžina akių šviesa, kai tau šypsosis mylimoji, amžina naktų gaiva. Laikas yra nebe smėlio laikrodis, kuris sunaudoja smėlį, o pjovėjas surišantis pėdą.
Kuo labiau žmogus jaučiasi baobabu, tuo geriau supranta amžinybę. Tuo lengviau įveikia akimirkos iššūkius.
vvv, 2008-05-10 13:08:26
Ar jūs garantuotas SAVO atgimimu, ar tik norite tuo tikėti? Ar atgimęs n-tąįį kartą jausite, kad jau nugyventas ne vienas šimtmetis?
Aš kol kas labiau linkęs tikėti formule “iš dulkės dulke…” Todėl nemanau, kad turėtų būti prioritetas stengtis kažką daryti dėl atgimsiančio savęs, nes kiekvienas pradeda rašyti savo gyvenimą švariame lape. Ir nepriklausomai nuo to, su kokia karma atgimsiu, atgimęs “aš” niekada nebūsiu nei dabartiniu “aš”, nei jo tęsiniu.
Realus rūpestis vaikais, jų žingeidumo, poreikio pažinti, sugebėjimo suvokti skatinimas man yra žymiai prasmingesnė veikla už bandymą padėti kažkam nežinomam iš nesuvokiamos ateities, kuris savo ruožtu apie mane irgi nieko nežinos. Ir net jei reinkarnacija egzistuoja, stengdamasis paprasčiausiai nedaryti niekam blogo, aš neturėčiau pakenkti ir atgimsiančiam sau.
Rasa, 2008-05-10 15:36:01
Neaiškiam: 🙂 Tas pilotas turbūt buvo Egziuperi, o ištrauka iš “Citadelės”? Nesu skaičius tos knygos, nežinau, iš kur žinau, tikriausiai kažkada ištrauką perskaičiau 🙂 Vis tik “Mažasis princas” geriausias :))) Net gėda žmogui sakyt, bet nupirkau tą knygutę, man kažkaip “ant širdies” ramiau, kai ji tiesiog YRA namuose 🙂
Dėl Mokytojų, tai esu kategoriška tik tų atžvilgiu, kurie mano, kad yra Mokytojai 🙂 Žmonės, kurie dalinasi patirtimi, jausmais, išmintimi, idėjomis, visi yra puikūs. Mane nedomina, ar Širvys gėrė, nedomina ar S.Nėris buvo išdavikė (kai kam taip atrodo), jų poezija buvo nuostabi. Menininkai nemoko žmonių gyventi, jie išreiškia save, o mes sugeriame iš jų kūrybos kažką sau, dažnai, manau, mes anaiptol ne taip suprantam menininkų darbus, kaip jie patys… 🙂 Menininkai mums duoda laisvę mąstyti, o ne nurodo “tikrą tiesą”. Nors šiaip man gana patinka klausytis, kai žmonės mane moko, kaip gyventi 🙂 Kažkodėl daugeliui atrodo, kad jie tai žino geriau, negu aš. Visada smagu kalbėtis su įvairiausias žmonėmis, tiek įdomybių prisiklausai!
Dėl baobabo… Labiausiai, jeigu ką, tai voru būt nenorėčiau, jau taip labai jų bijau, kad jei reinkarnacija egzistuoja, mano fobija gali atsigręžti prieš mane 🙂 O jei kokia erškėtrože, tai visai panaši į save būčiau- biškį laukinė, nelabai graži, šiek tiek spygliuota, vaisiai, jei gerai išlupinėji tuos brudukus, nuostabūs… 😀 O jei dar koks lakštingalas atskristų… Na, gerai, kad ir žvirblis, gyvent visai neblogai būtų 🙂
vvv: manau, ar žmogus tiki reinkarnacija, ar iš dulkės į dulkę, ar tiki, kad eis į dangų, ar tiki, kad tai, ką daro šiandien, atsigręš į jį rytoj, svarbu BŪTI ŽMOGUMI! T.y. dėti pastangas Šiandien būti geru, sąžiningu ir bla bla bla 🙂 Visi geri mokymai veda maždaug į tai: jei nori geresnės ateities, rūpinkis savo elgesiu dabar 🙂 Ne kažkaip ypatingai, o paprastų paprasčiausiai! O koks iš tiesų skirtumas, kokia ateitimi po mirties mes tikime, mes negalim pasirinkti… Juk vis tiek, Žemė Motina, Dievas, Alachas, Buda, Universalioji Sąmonė, Begalinis intelektas, Kosminė sąmonė, Gyvybė, Kuriančioji gamtos jėga ir t.t. yra tik mūsų duoti vardai Tam, kuris yra kažkas 🙂 (jei tikime)
Ir, tenka pripažinti, Neaiškus yra teisus- visa yra viena…
Neprisistatantysis, 2008-05-10 15:44:54
Garantuotas. Žmonės neatsimena savo praeitų gyvenimų, nes taip paprasčiau. Tie, kas yra tokiame lygyje, kad atsimena, neteikia tam didelės reikšmės. Gilinimasis į ankstesnius gyvenimus nedaug kuo skiriasi nuo gilinimosi į (šio gyvenimo) praeitį: juk šiandien esu nebe tas, kas prieš dešimt ar trisdešimt metų. Šiame gyvenime esu nebe ta pati asmenybė nei praeitame, mano geismai, apgailestavimai, džiaugsmai ir kančios, pyktis ir atleidimai yra kiti.
Bet karma veikia per gyvenimus, todėl mūsų dabartinė akimirka yra mūsų visų ankstesnių minčių, sprendimų ir veiksmų rezultatas. Į praeitus gyvenimus verta žvilgtelėti, nebent su tikslu geriau suprasti asmeninę dabartį.
Šeima yra šventas dalykas. Šeimos vyro laimė yra graži. Indijoje manoma, kad normalus vyras iki trisdešimties metų mokosi suvaldyti save, iki 60 vadovauja ir tarnauja šeimai, o nuo 60 yra laisvas eiti į vienuolius ir atsidėti dvasiniam darbui.
Nesu tikras ar šią formulę galima tiesiogiai taikyti vakariečiui — 60-ies jau būname socialinės rolės įkaitai, savo įpročių aukos ir komforto vergai, pasirengę verčiau mirti, nei pasikeisti. Grubiai kalbant.
Rasa, 2008-05-10 21:45:20
Neaiškiam 🙂 Tiesą sakant, nesu bendravus su tikru praktikuojančiu budistu. O jūs tai jau kuriems prisiskiriat, iki 30, iki 60 ar prie tų, kur gali eiti į vienuolius? 🙂 O jei rimtai, ar esat vegetaras? Gal negražu per daug klausinėti, nes ponas Burgis sakė, kad negražu apie tikėjimą, jei žmogus nori, jis pats papasakoja, tai bet gi įdomu! Nes pas mus žmonių supratimas apie budizmą dažnai užsibaigia tuo, kad jie stebi, kaip Laisvėj vaikšto tie, kur dainuoja krišna krišna rama rama ir kepa labai skanius pyragiukus:) Man įdomu budizmas, nors save vis tik prie krikščionių priskiriu. Kiek suprantu, indų ir kokių tibeto vienuolių tikėjimas skiriasi gana nemažai, nors sakoma, kad budizmas kilo iš Indijos? Kuris jums artimesnis? O kodėl apskritai budizmas? Kol kas tiek, nes mane veja nuo kompo 😀
Rasa, 2008-05-11 10:20:11
Dar kartą neaiškiam 🙂 Pagalvojau, gal tikrai nekultūringai paklausiau, atsiprašau 🙂
Eisiu pati dar pasiknaisioti po induizmą ir budizmą, daosizmą, pažiūrėsiu įdėmiau, kas tai feng shui ir pagaliau reik pasiaiškint, ar japonų tikėjimas skiriasi nuo kiniečių. Vis tik ta budistų ramybė mane šiek tiek nervina, aš mėgstu jausti… Tada jaučiuosi tokia gyva… 🙂
“KAI VISI SUŽINO, KAD GROŽIS-GRAŽUS, ATSIRANDA BJAURUMAS;
KAI VISI SUŽINO, KAD GĖRIS-GERAS, ATSIRANDA BLOGIS;
NES:
PILNAS IR TUŠČIAS GIMDO VIENAS KITĄ,
LENGVAS IR SUNKUS SUKURIA VIENAS KITĄ,
ILGAS IR TRUMPAS SĄLYGOJA VIENAS KITĄ,
AUKŠTAS IR ŽEMAS VEIKIA VIENAS KITĄ,
GARSAS IR TONAS ATITINKA VIENAS KITĄ,
PIRMESNIS IR PASKESNIS EINA VIENAS PO KITO;
TODĖL IŠMINČIUS VEIKIA NEVEIKDAMAS, MOKO BE ŽODŽIŲ,-
IR DAIKTAI JUDA NESUSTODAMI;
JIS NETRUKDO JIEMS VYSTYTIS IR NESISAVINA,
JIS KURIA, BET NIEKO SAU NEREIKALAUJA,
DARO ŽYGDARBIUS, BET SAU JŲ NEPRISKIRIA,
O KAI NIEKO NEIMA,
TAI NIEKO IR NEPRARANDA.”
Ir dar pagalvojau, kad pas mus iš rytietiškų tradicijų ne tiek mokymas imamas, o tai tampa mada, komercija. Kovų menai be filosofijos- ar jie gerai? Labai ilgai lankantį karate vyruką paklausiau, ar treneris kada kalba ne tik apie techniką, o apie dvasingumą, pasirodo niekada. Pas mus labai viskas iškreiptai ateina, kas kelinta moteriškutė lanko jogą ir jaučiasi ypatingomis, tik va kas likę ten iš tikros jogos? 🙂 Ką jos žino apie jogą? Kelis sakinius. Bet jaučiasi madingomis. Bet gal geriau, negu nieko.
Mano vienintelė artimiausia ir reali pažintis su rytais, tai kad pavartojau pusiau juokais vieną maisto papildą, pagamintą pagal tibetietiškus receptus. Nuo vaikystės sirgdavau mažakraujyste, net anemija, buvo daug problemų po operacijų, negydavo ilgai. Tada gavau atsitiktinai (?) tų brangių (pati būčiau nei pirkus, nei įpirkus 🙂 papildų ir ten taip užtikrintai buvo nurodyta, pagal kokį mėnulį net gerti ir patikinta, kad tikrai padės, kad ėmiau ir sugėriau… Nuo tada jau maždaug 7m. kraujas puikus. Kartais vis pagalvoju, kas padėjo? Papildai, tikėjimas, organizmo persitvarkymas šiek tiek keičiant mitybą, pasaulėžiūra? O kas žino… Kuo tikim, tas tampa mūsų tiesa.
matematikos mokytoja, 2008-05-11 12:01:44
Rasai: Įdomu, kas Jus veja nuo “kompo”? Mano namuose, tai tik aš visus vaikau :), ir manęs niekas neveja, nes aš “dirbu”, o kiti tik “žaidžia” :).
Apie Rytus. Jų atžvilgiu mes galime būti tik turistais. Vieni labiau (budistai, karatistai, jogos mėgėjai ir t.t.), kiti mažiau (turizmo agentūrų klientai). Čia jau skonio reikalas. Esame gimę ir užaugę krikščioniškoje kultūroje, todėl visa savo esme, tiek fizine, tiek dvasine Rytams esame svetimi. Galime tik pamėginti šiek tiek suprasti.
Neprisistatantysis, 2008-05-11 13:47:16
Miela Rasa, Jūsų klausimai tikrai labai platūs. Niekaip negalėsiu į juos išsamiai atsakyti, bet galiu patarti, kur pradėti.
Pirmas mano kontaktas su budizmu buvo mokyklos metais — H.Hesės “Sidharta”. Jaučiausi panašiai kaip maudydamasis jūroje “per juodą vėliavą”: nesuvaldomas džiugesys ir pagarbi baimė sąlytyje su stichija. Tada galvojau, kad tai Hesės genijus taip veikia. Pamenu, net buvau pyktelėjęs, kai draugas (kuris vėliau tapo pranciškonų vienuoliu) atsiliepė, kad nieko ypatingo tas Hesė neišrado — tiesiog atpasakojo istoriją, jau ne kartą pasakotą kitų, ir puikiai žinomą milijonams žmonių. Ir tikrai — Thich Nhat Hanh (Tich-nat-anas) — tikras budistų vienuolis iš Vietnamo, knygoje “Senasis baltųjų debesų kelias” Budos Gautamos istoriją pasakoja ir jautriau, ir tiksliau.
Bet visiškai neseniai knygynuose atsirado tikra dovana, norintiems geresnio supratimo apie budizmą: knyga “Vienuolis ir lama”. Iš įžanginio pristatymo:
_
[ši knyga tai] dialogas tarp katalikų vienuolio ir Tibeto lamos; jie mėgina atsakyti į klausimus, keliamus daugelio besileidžiančių į dvasinę paiešką arba tiriančių žmogaus slėpinį bei likimą. Ką galima pasakyti apie Absoliutą? Ar Dievas gali būti asmuo? Kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė? Kaip tapti laimingu? Ar laimė yra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas? Ar įmanoma išvengti kančios? Kaip paaiškinti blogį? Kas yra karma? Ar yra kažkas po mirties? Ar reinkarnacija suderinama su krikščionių tikėjimu? Kuo skiriasi meilė ir atjauta? Kuo skiriasi meditacija, vidinė malda ir kontempliacija? Kokia krikščioniškojo ir budistiškojo išganymo esmė? Kokie šių dviejų didžių dvasios kelių bendrumai ir skirtumai?
Abu pašnekovai yra vienuoliai – kiekvienas savos tradicijos. Todėl šiuos įvairius klausimus jie aptaria remdamiesi asmenine patirtimi, giliu dvasiniu gyvenimu. Tačiau jie taip pat yra vienuoliai, užimantys aukštas pareigas savo bendruomenių hierarchijoje (vienas -benediktinų abatas, kitas – Tibeto budistų religinės kongregacijos vyresnysis). Jie rūpinasi perteikti mokymą, ištikimą tradicijai, kurioje glūdi jų šaknys. Tad šis dialogas leidžia ne tik palyginti du dvasinius įsipareigojimus, drauge ir labai artimus, ir itin skirtingus; jis leidžia geriau pažinti Tibeto budizmo ir katalikybės vidinį rišlumą bei dvasinę gilumą. Taip dažnas krikščionis atras – arba prisimins – daugelį menkai žinomų arba retai dėstomų katalikų dvasingumo aspektų: malonės teologiją, dieviškas ir kertines dorybes, septynias Šventosios Dvasios dovanas, tris mistinio gyvenimo etapus (nuskaistinimo, nušvitimo ir vienijimosi gyvenimas), penkias jungimosi su Dievu pakopas (lectio divina, mąstymas, vidinė malda, kontempliacija, susijungimas), eschatologiją bei paskutiniuosius laikus ir t. t.
Lygiai taip pat visi nebudistai galės labai paprastai susipažindinti su esminėmis Budos ir Tibeto tradicijos mokymo temomis: keturiomis tauriosiomis tiesomis apie kančios kilmę ir jos nutraukimą, visų daiktų laikinumu ir visuotiniu priežastingumo dėsniu (karma), meditacijos praktika, vidinės transmutacijos technika (emocijų alchemija), meilės ir atjautos praktikavimu, tantrų praktika, pasirengimu mirčiai bei anapusybės samprata ir t.t.
Taigi šios knygos nauda yra dvejopa: ji leidžia geriau pažinti dvasinius budizmo ir krikščionybės turtus, taip pat palyginti šių dviejų filosofinių bei religinių tradicijų atsakymus į galutinius klausimus apie Absoliutą, žmogų ir anapusybę._
Šioje knygoje rasite tikrai autoritetingus atsakymus į labai rimtus klausimus. Nustebsite, kiek daug vakaruose paplitusių įsitikinimų budizmo atžvilgiu yra neteisingi. Lietuvoje budizmas rodosi egzotiškas, katalikybė — įprasta, net banali. Šios knygos skaitymas gali pakeisti abu stereotipus.
Iš knygos sužinosite, kad Dalai Lama yra vienos iš keturių pagrindinių Tibeto budizmo mokyklų vadovas, o vakaruose labiau pažįstamas dėl to, kad nuo XVI a. greta dvasinio autoriteto jis atlieka Tibeto politinio vadovo funkciją, taigi atstovauja visiems tibetiečiams. Tuo noriu pasakyti, kad net jei skaitėte visas Dalai Lamos knygas ir pasisakymus, vistiek nebūtinai turite pilną vaizdą apie budizmo praktiką. Panašu, kad Lietuvoje labiau prigyja ne Dalai Lamos “Gelugpa” mokykla, pabrėžianti tekstų studijavimo ir filosofinį pažinimą, o “Kagyupa” mokykla, kuri pabrėžia gyvo žodinio perteikimo iš mokytojo mokiniui svarbą. Budizmas.lt priklauso būtent šios budizmo linijos sekėjams.
—
Burgis, 2008-05-11 20:27:30
Tik 10 dienų nebuvau Lietuvoje, o Jūs štaaaaai kur nukeliavote! Džiaugiuosi. Ačiū. Komentuosiu naujomis temomis – noriu gyventi tik pirmyn…
Atsiprašau, kad čia mano kompiuterininkai vis dar nupjauna raides.
Rasa, 2008-05-11 21:45:17
Matematikos mokytojai: tai, kai aš dirbu, manęs irgi niekas neveja, tik kai pliurpiu beleką, ypač su svetimais vyrais… 🙂
Neaiškiam: ačiū, pabandysiu paskaityt 🙂
vvv, 2008-05-12 17:07:31
Neprisistatantysis rašė:
“Bet karma veikia per gyvenimus, todėl mūsų dabartinė akimirka yra mūsų visų ankstesnių minčių, sprendimų ir veiksmų rezultatas. Į praeitus gyvenimus verta žvilgtelėti, nebent su tikslu geriau suprasti asmeninę dabartį.“
Jeigu aš pats negaliu žvilgtelėti į savo buvusį gyvenimą, kaip aš galiu pasisemti iš jo kažkokios informacijos? Aklai pasitikėti mokytojais? Jei taip, tai kurias? Jų daug, ir mokymai, švelniai tariant, nevisada panašūs. O paklausius bet kurio, turėtum patikėti, kad jo mokymas – vienintelis teisingas.
Neneigiu nei vieno mokymo, manau, kad reikia susipažinti su jų tiesomis, tačiau savo gyvenime reikia brėžti savo liniją, kurti savo dabartį, siekti savo tikslų. Visų pasaulio tiesų aprėpti neįmanoma. Ir be klaidų gyventi neįmanoma. Bet kai padarai klaidą, žinai, kad tai tavo klaida, o kai ko nors pasieki, žinai, kad tai tavo laimėjimas. Ir tai yra tavo asmeninė dabartis. Ir džiaugtis ja žymiai maloniau, negu tuo, kad dabar tu žmogus, o prieš milijonus metų buvai geriausiu atveju dinozauru.
Neprisistatantysis, 2008-05-12 20:17:55
Nėra ir nebus tokio dalyko kaip “vienintelis teisingas mokymas”! Idėja apie faktą kaip gryną žinojimo formą ateina iš vidurinės mokyklos. Pernelyg TIKIME moksliniu pasaulio pažinimo metodu. Absoliutinės tiesos egzistuoja tik grubiame pasaulyje. Užtenka dėti vos kelis žingsnelius už mokyklinio bet kokios disciplinos kurso ribų ir sužinai, kad vadovėlinės tiesos iš visų pusių apramstytos konvencijomis, aproksimacijomis, išimtimis…
Senelis Einšteinas, koks protingas bebūdamas, prašvaistė dešimtmečius bandydamas įrodyti, kad “Dievas nežaidžia kauliukais” (t.y., kad atsitiktinumo nėra, ir egzistuoja formulė, aprašanti Viską). Bet matoma ir nematoma Visata pernelyg sudėtinga, pernelyg daugialypė, kad būtų galima ją visą paaiškinti žmogaus kalba. Kalba ne tam skirta. Kalba išrasta nupasakoti į kurią nubėgo sužeistas grobis, o ne parteikti Dievą.
Už tai iš mokytojo semtis reikia jokiu būdu ne informacijos, ir net ne išminties (žr. K. Gibrano citatą aukščiau). Vertingiausias dalykas, kokį galime gauti iš mokytojo — tai tiesioginis dvasinės būsenos perteikimas.
Tikrai nereikia būti vienuoliu, kad sugebėtum tą dalyką pajusti. Užtenka pabandyti pamedituoti su patyrusiais žmonėm — jau per pirmas 20 minučių pajusim, kaip sąmonę kažkas stumia, kelia — taip galima lengvai ir greitai įsitikinti, kad tos energijos egzistuoja. Ir kuo aplinkinių ir mokytojo dvasinė energija stipresnė, tuo tas perteikimas plačiau eina, labiau pramuša ir giliau paveikia.
Susipažinti su tikėjimo tiesomis tikrai verta. Bet esmė yra dirbti. Kad žinom formulę, nereiškia, kad mokam ją taikyti. Štai, laikom, kad krikščionybė neturi nieko įdomaus, kad dvasios dovanos yra tik šventųjų prerogatyva. Bet ar tikrai? Ar kada bandėm kalbėti rožinį, pavyzdžiui, 3 valandas? Ar bent žinom kokia to prasmė, ir kaip taisyklingai tai daryti?
Ar turime teisę kažką teigti apie krikščionybę, jei mūsų praktika apsiribojo katekizmo tiesų iškalimu vaikystėje? Turbūt retas kuris iš mūsų išmoko važiuoti dviračiu vos žvilgtelėjęs į dviračio schemą… Kiekvienam aišku — nebandysi — nevažiuosi. Idealu, kai yra šoniniai ratukai, arba kai yra kas prilaiko — tada ir drąsiau, ir mažesnė galimybė susižeisti. Bet būtina tai daryti pačiam — nei draugas, nei joks mokytojas už mus to neatliks. Nei budizmas, nei induizmas nežada jokių “karališkų kelių” į Žinojimą.
Ar verta to sąmoningumo ieškoti? Jei šnekėtume apie kelionę automobiliu, toks klausimas turbūt net nekiltų. Kai šalia sėdi sutuoktinis, už nugaros — vaikai… sakyčiau geriau būti budriam. Gerai, kai automobilis tvarkingas, galinio vaizdo veidrodėlis sveikas. Gerai, kai žinome iš kur išvykome, ir koks kelionės tikslas. Gerai, kai žinome kelią. Smagu, kai diena šviesi, aplink ryški panorama… Smagu, kai kiekviena diena baigiasi taip pat gerai, kaip ir prasidėjusi…
Dabar tai jau turbūt viskas, ką galėjau ir turėjau pasakyti gerbiamam šios svetainės šeimininkui ir maloniems svečiams apie laimę. Ačiū, kad esate!
Rasa, 2008-05-13 07:18:10
Ne-pri-sis-ta-tan-čia-jam: jūsų mintys buvo įdomios, ačiū 🙂 O knyga man patiks, jau matau, nes pradėjau skaityti 🙂
Dėl krikščionių, t. y. daugumos tokiais besivadinančių, jūs irgi teisus, mokėjimas atbumbėti “tėve mūsų” nėra malda.
Sėkmės visiems beieškant savo kelių…
vvv, 2008-05-13 07:45:49
Neprisistatančiajam: nebeliko noro nei ginčytis, nei bandyti provokuoti, nes neturiu su kuo nesutikti, o pats geriau tikrai nepasakyčiau. Ačiū.
Rasa, 2008-05-15 11:06:42
Pabaigai… Filosofija ir realybė… 🙂
Skaitau tą knygą ir, kadangi man daugiausiai klausimų kyla dėl nuolankumo, paklusnumo ir to, kad dvasiniu vadovu pasitikima visiškai (ir budistas ir “mūsiškis” 🙂 taip sakė), tai savo vaikų ramiai ir klausiu vakar: “ar jūs manim tikite?” Jie taip ėmė žvengti, kad visų pirma, pasakiau, kad langą uždarytų, nes kaimynai pamanys, kad juos skerdžiu, o antra pagrasinau, kad gaus į skudurus, nes jie pareiškė abu, kaip susitarę (gerai išmokę katekizmą…):” tikiu Dievą Tėvą, Šventą Dvasią ir mūsų Mamą…” Bezbožnikai… Dar pasakė, kad taip užprikolint, kaip aš, nesugeba niekas… 😀 Bet vis tik sakė, kad tuo, ką sakau ir darau, jie tiki, išskyrus tada, kai meluoju… 😀
Tai va, ir išmokyk tu juos ko nors protingo, jiems tik juokinga… Ir į ką jie tokie atsigimė… 😀 O kai seniau sūnui (buvom susėdę pasišnekėti 🙂 bandžiau papasakot apie pasąmonę, tai užmigo ir užknarkė balsu… Tai tokia ta realybė 😀 Žiauri…
A.B., 2008-05-15 17:39:34
Žinau, kad diskusija jau lyg ir baigta, bet man kilo vienas klausimėlis, kodėl nekrikščionys, arba teoriški krikščionys (netikintys krikščionybe, bet vadinantys save katalikais) eina tuoktis į bažnyčią?
P.Burgi, esate pasižadėjęs mylėti savo žmoną kol mirtis jus išskirs prieš Dievą?
Burgis, 2008-05-15 20:01:39
Ne, aš prisiekiau tik savo mylimajai Albinai. Jokių problemų jau 34 metai…
vvv, 2008-05-16 09:08:10
A.B.: Manau, kad pagrindinė priežastis, dėl ko “teoriniai” taip daro yra ta, kad “visi” (t.y. dauguma)taip daro.
O kai darai “kaip visi”, tada neiškrenti iš minios konteksto, nereikia dėl nieko daug mąstyti, nereikia bijoti, kad pasielgsi nemadingai ir t.t.