Paskelbęs ankstesnę temą „Būk šalia…“, sulaukiau guodžiančio asmeninio laiško. Žmogus rašo užjausdamas, kad aš toks nelaimingas, kad niekas, matyt, gyvenime manęs nemylėjo ir nemyli… Tai paskatino mane pagalvoti ir parašyti ta tema, nes gali būti daug panašių situacijų, nesusipratimų: kai kurie žmonės mano, kad niekas jų nemyli (kaip tas kiškutis iš pasakos, kuris ėjo skandintis tik todėl, kad niekas jo nebijo…), o kiti žmonės taip mano apie savo pažįstamus. Tai va – dažniausiai tai netiesa!
***
Mane mylėjo ir myli, neabejokite! Neabejokite tuo taip, kaip aš neabejoju. Kas iš vyrų „pasuka į kairę“ nuo šeimos židinio? Dažniausiai tie, kurie abejoja, ar šeimoje juos myli, ar labai myli, ar teisingai „myli“, ar negali būti dar geriau (smagiau, aistringiau…). Man tokių abejonių niekada nekilo, nes dauguma jūsų jau žino – man pasisekė gauti geriausią, gražiausią, protingiausią, aistringiausią… Ir mano vaikai – ežiukai su spygliukais kaip ir aš! Tokie mieli ežiukai!
*
Kita vertus – turiu daug priešų. Yra daug manęs nemėgstančių žmonių. Yra kenkiančių. Būna dienų, kai užkliūvu visiems, kur tik pasisuku. Būna dienų, kai mane bara, peikia net artimiausi man žmonės. Tai va, stebintys mane iš šalies turėtų galvoti taip: jei tas tipas, net esant tokiai „aplinkai“, nesikeičia, neprisitaiko ir iš nevilties nemiršta, tai gal jis žino, kad yra ir jį mylinčių, mėgstančių? Ir jūs, ašaringieji, graužiamieji nevilties dėl to, kad neva neturite draugų („nepakankamai daug turite…“), patikėkite – yra bent vienas žmogus, kuris jus myli, kuris jus mėgsta, jumis žavisi… Yra! Vienas? Tai ar negana!
*
Ir pakartosiu vieną jau mano kažkada minėtą pradedančiųjų rašytojų, poetų išradimą. Liūdesys, skausmas, neigiamos emocijos skaitytoją veikia labiau, nei džiaugsmas, humoras, giedra. Tai va, tie rašytojukai, „Neverk, Marija“ autoriai, ypač moteriškos lyties, tuo ir piktnaudžiauja – sunkia ašaras, emocijas neigiamojoje skalės srityje. Taip lengviau. Tai ir aš taip kartais darau… Vyrukai, tai padeda net jaunystėje, kai nori, kad kokia mergaitė su tavimi draugautų! 🙂
Atsakymai
NiekurNeiva, 2010-10-21 22:30:57
CITATA (nebeatsimenu iš kur):
“… Tikiu, kad jeigu gyvenime kas nors nesiseka, vadinasi, mes patys kažką ne taip darome.
Netikiu pasakymu „matyt, taip jau buvo lemta“,
nepalaikau minties, kad mus kažkas baudžia už tėvų ar praėjusių gyvenimų nuodėmes.
Mūsų likimas yra mūsų žodžiai, darbai ir mintys. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi…”
Rasa, 2010-10-22 00:05:17
“Liūdesys, skausmas, neigiamos emocijos skaitytoją veikia labiau, nei džiaugsmas, humoras, giedra”- kažkaip pagalvojau tik, kad juk jie greta- liūdesys ir džiaugsmas, ašaros ir sparnai… O po vakaro ateina aušra… Gal kad tokią dainą prisiminiau Meškėlos:
Dar ne vakaras, tai dar ne vakaras,
Tai tik skauda viduj, tik skauda.
Pasislėpusios verkia ašaros,
Pasislėpę žodžiai rauda.
Dar ne vakaras, tai dar ne vakaras,
Tai tik ilgas stebuklo laukimas.
Pasislėpusios verkia ašaros
Ir dėkoja už tokį likimą.
Ir prasikala žmogui paukščio sparnai,
Jis kyla pažiūrėti,
Kaip prie kryžiaus prikala tą,
Kuris ardė šventę ir tylą.
Dar ne vakaras, tai dar ne vakaras,
Yra kelias į tolį, į būtį.
Pasislėpusios verkia ašaros,
Žodžiai ima nurimt po truputį.
Taip… Visi mes esam mylimi, tik dažnai tai užmirštam. Dažnai net nematom, nes būnam pernelyg užsiėmę savimi ar savęs gailėjimu… 😀 Mes tokie užuomaršos! Juk pamirštam net tai, kad turim sparnus… Vis sliūkinam akis nunarinę… Ir galvojam, kad mus žemės trauka taip stipriai traukia prie žemės. O tai tik mūsų sunkios mintys, kaip akmenys mus apsunkinę…
Ir, pagaliau argi išties svarbu, ar mane kas nors myli? AŠ MYLIU! Turiu didelę meilę savyje, ar to maža? 😀 O jei MYLIU, vadinasi dar galiu skrist! 😀
Geriau tegul visus stipriau veikia juokas… Nes juokas- dalykas rimtas… 😀
Žydrūnas, 2010-10-22 00:32:00
Rasa irgi dalykas rimtas :)))
nepratę žmonės prie atvirumo…bijo to..
Rasa, 2010-10-22 10:15:34
Žydrūnui 😉 “Rasa irgi dalykas rimtas”- na taip, pritariu. Pabraidžiojęs po rasą sausas neliksi :))))))
O dėl atvirumo… Kai žmogus nepakankamai stiprus, tai ir nereikia, kad būtų visiems atviras, nes atsiras, kas jį įžeis. Kartais net netyčia taip atsitinka. Aš pav. niekada nieko nenoriu įžeist, bet jei ne taip pajuokauju, o žmogui svarbi mano nuomonė, tai jis gali įsižeisti 🙁 Kartais liežuvis sumala visai nereikalingų dalykų… Bėda su šitu organu, ypač tokiems plepiams, kaip aš 🙂