… ir nedainuok dainų,
Nesugrąžins akordai
Laimingų valandų…
***
Kaip tik atvirkščiai! Paskambink!
(Iš tiesų tai dainoje prašo neskambinti muzikos instrumentu, o aš kalbu apie skambinimą telefonu…)
***
Palaukite, reikia išsiaiškinti. Jei man dažnai ir daug kas skambintų, aš nebūčiau labai patenkintas. Bet taip niekada mano gyvenime nebuvo ir jau nebus!
Atvirkščiai, man visada atrodo, kad aš daugeliui skambinu, o man – tik kai kurie. O kai kurie, tikrai tie, kuriems pagal visas etiketo taisykles tiktų paskambinti (arba parašyti SMS, el. paštu…), visai neskambina. Ar aš dėl to liūdžiu, pykstu? Visai ne! Aš tik galvoju apie tuos žmones, kaip jie paaiškina sau tą neskambinimą?
*
Ne, manęs nereikia guosti dėl to, ką su manimi padarė! Ir sveikatos nereikia (nebūtina…) linkėti. Tiesiog noriu, kad tie žmonės patys savęs nenuvertintų, nepažemintų. Nes kitaip daugybės kartu praleistų valandų nebegaliu pavadinti ne veidmainyste…
*
Tiesa, yra dar vienas paaiškinimas. Aš turbūt taip pasikeičiau (į blogąją pusę…), taip atsiskleidžiau (pagaliau…), kad tiems žmonėms atsivėrė akys – su kuo bendrauta! Ai-ai-ai…
Na, tokiu atveju vis tiek tiktų bent anonimiškai apie tai mane informuoti…
***
Vakar Užupio kavinėje sutikau kadenciją baigusią gimnazistę Barborą, gražuolę iš Žemaitijos. Antra diena širdis dainuoja!
Šiandien „Lėlės“ teatre pasisveikino mano buvęs studentas – pradžiugino!
Pasakė keletą padrąsinančių sakinių viena iki šiol man buvusi nepažįstama moteris – pradžiugino!
Pakalbėjau su žymiu mokslininku-verslininku-seneliu, kurį iki šiol buvau tik per TV matęs, – malonu!
***
Žinau, dabar paskambinsi arba parašysi. O aš su džiaugsmu tau atsakysiu!
Atsakymai
Rasa, 2015-11-22 23:36:25
Kažkodėl prisiminiau seną dainą iš seno rusiško filmo:
“…Без тебя проходят дни
Что со мною, я не знаю
Умоляю – позвони
Позвони мне – заклинаю
Дотянись издалека
Пусть под этой звёздной бездной
Вдруг раздастся гром небесный
Вдруг раздастся гром небесный
Телефонного звонка
Позвони мне, позвони…”
Lyg Muravjova ten vaidino 🙂 Dainavo ten ne ji, bet ta daina vis vien buvo puiki. Man.
Skambinimo etika… O kas tai? 🙂 Kartais “padoru” būna tada, kai neleidi sau skambinti, o kartais kai leidi. O kartais nežinia, kaip geriau- skambinti ar neskambinti. Yra žmonių, kuriems norėčiau paskambinti kasdien, nes kasdien juos prisimenu, bet neleidau sau paskambinti nei vieno karto.
Yra žmonių, kurie leido sau skambinti man (t.y. “pamajakinti”) ilgą laiką kelis kartus (3-4-5) per naktį, kokią 2-4 val. nakties, norėdami man parodyti, kad aš jiems rūpiu, mat tipo pabunda vidury nakties ir galvoja apie mane ☺ Keistokas būdas reikšti dėmesį, kai pagalvoji… ☺ Visa laimė, kad aš miegu kietai ir niekada tų skambučių negirdėdavau po teisybei. Tai jie man ir netrukdė ☺
Tai va. Kartais labai labai norisi paskambinti tiems, kam tiesiog negaliu. Kartais galvoju- kodėl negaliu? Gal todėl, kad manau (gal šiek tiek to bijau)- nes nelaukia, nes trukdysiu, nes nesu reikalinga? Nežinau. Tiesiog taip jau yra. Taip niekada ir nepaskambinau…
qwerty, 2015-11-23 07:23:51
Kažkaip nušoko man tinklaraštininko įrašo tekstas ir Rasos komentaro pradžią skaičiau galvodamas, jog tai tinklaraštininko įrašas. „…Без тебя проходят дни
Что со мною, я не знаю…Умоляю – позвони
Позвони мне – заклинаю…Вдруг раздастся гром небесный…Телефонного звонка…Позвони мне, позвони…“,- ta daina buvo puiki. Man./ Skaičiau ir kraipiau galvą, nes kiek keistokas tinklaraštinino skonis pasirodė. Nes neįprastas. Kuomet supratau kas kame, tai susijuokiau)
skaitytojas, 2015-11-23 09:37:34
Laiku paskambindami, kartais galime pakreipti žmogaus likimą gera linkme. Deja,dažnai ir nepaskambiname,kai ypač reikia.