Vasarą galima ne tik skaityti knygas – galima jas rašyti. Pavyzdžiui, detektyvus. Pavyzdžiui, penkiese, šešiese. Pavyzdžiui, virtualioje erdveje – čia. Tokių bandymų jau buvo ne vienas, bet gal jums patiks? Pradedu.
***
Sodybos nuo vieškelio nesimato – užstoja krūmokšniai, bet negalėtum sakyti, kad vieta nuošali, nes iki bažnytkaimio – tik kilometras. Ir sodybos šeimininkas neturėjo ko bijoti: nors gyveno vienas, bet dar jėgų turėjo į valias, amžius – nė penkiasdešimties. Ir gyveno, tiesą pasakius, ne vienas: laikė arklį, porą paršiukų, šunį, katiną.
Artimiausias kaimynas, gyvenatis už poros šimtų metrų, visą pusdienį girdi šuns inkštimą. “Reikia nueiti lyg tarp kitko aplankyti”, – galvoja geras žmogus. – “Maža kas šiais laikais atsitinka.”
***
Pratęskite! Prašyčiau rašyti tik po 1-2 trumpas pastraipas – bus įdomiau.
Atsakymai
Rašytojas, 2009-06-17 15:28:45
“Niekur tu neisi, blynai atšals” – tarė artimiausiam kaimynui, kurio vardas buvo Petras, žmona. Petras, mylėjo žmoną, todėl nutarė kad pas kaimyną galės užeiti ir pavalgęs.
Tuo pat metu, kai Petras su šakutę pasmeigė pirmąjį bulvinį blyną, gretimoje sodyboje, kažkas tyliai atsiduso. Tai buvo paskutinis žmogaus atodūsis šiame gyvenime…
nesvarbu, 2009-06-17 17:01:46
Bet blynas tarsi užstrigo gerklėje.
– Chm, gal nueiti?, -tarė žmonai ir užsivožęs kepurę patraukė pas kaimyną.
Kieme viskas buvo beveik kaip įprasta, tik prie tvoros nepririštas arklys rupšnojo žolę ir tylą skrodė šuo, inkščiantis prie būdos. Petro žvilgsnis užkliuvo už pravirų priemenės durų.
– Keista…, – sumurmėjo po nosim ir pasuko į trobą.
– Oooo, velnias ! , – sušuko Petras.
Priemenėje prie slenksčio gulėjo kaimynas kraujo klane, šalia – mobilus telefonas ir aplink pasklidę prirašyti lapai. Staiga Petras išgirdo…
Rašytoja, 2009-06-17 17:18:28
Paskutinis atodūsis žmogaus, bet ne Petro kaimyno, o…
irgi rašytoja, 2009-06-17 17:19:18
… moters, kuri…
Rašytojas, 2009-06-17 19:07:42
… iš vakaro daug gėrė…
loss, 2009-06-17 19:35:05
… per kaimo seniūno dukros krikštynas. Petras iškart ją pažino. Marijona. Kukli ir pamaldi moteris vakar per seniūno dukros krikštynas atrodė lyg nesava – kilnojo stikliuką, kalbėjo keistenybes ir ginčijosi su malūnininku Arnoldu.
Dabar Marijona gulėjo keli metrai nuo gyvybės ženklų nerodančio priemenės šeimininko. Moters veidas buvo nusėtas mėlynėmis ir kruvinas, akys užmerktos, burna pražiota.
Rasa, 2009-06-17 20:15:13
– Ką ji čia veikė?- nusistebėjo mintyse Petras ir puolė skambinti pagalbos telefonu.
Netrukus atvažiavusi greitoji išvežė Marijoną, kuri taip ir neatgavo sąmonės. Kaimyno neėmė, jam konstatavo mirtį.
Neužilgo Petras sulaukė ir policijos.
Kriminalistas Radasta išklausinėjo Petrą, tačiau nieko ypatingo nesužinojęs, ėmėsi apžiūrinėti įvykio vietą…
neklausk, 2009-06-17 20:40:19
Susirinkęs išmėtytus lapus, jis atkreipė dėmesį, kad lapai buvo prirašyti nuo viršaus iki apačios, bet ( labai nustebęs pasitrynė akis ) vien tik žodžiais “Jadzė, Jadzė, Jadzė, Jadzė…” Kas tai? Kriminalistas Radasta su tokiu įkalčiu susidūrė pirmą kartą.
anupriute, 2009-06-17 21:32:02
Atvažiavo dukra aplankyti gimtinės- seniai nematytos,puolė bučiuoti gimtinės žemę ir išvydo juos…Pakraupo, išvaikė visus. Kūną atidavė KMU studentams į prozektoriumą- 3-jiems metams.
Rasa, 2009-06-17 21:41:51
… Bet Radasta jau buvo apžiūrėjęs viską, kas jį domino.
Iškeikęs mintyse mirusiojo dukrą, kuri trukdė tyrimui savo isterijomis, susikaupė ir ėmė apžiūrinėti lapus, kurie gulėjo šalia mirusiojo…
anupriute, 2009-06-17 22:14:37
Pakėlė, peržvelgė vieną, antrą, trečią… Deja deja tai buvo skolų rašteliai, vekseliai… Ir čia… TESTAMENTAS. Patvirtintas notaro: kūną atiduoti studentų medikų praktikumams, mokymuisi…
Rasa, 2009-06-17 22:29:15
… Matyt nujautė mirtį,- pagalvojo Radasta. Ėmė tvarkingai rašytis savo mintis:
Jei nusižudė, kaip ta boba ten sumušta atsirado?
Tik beprotis susismeigtų sau peilį į tokią vietą…
Kodėl mobiliajame istorijos dėstytojo numeris? (Reikės paskambint- pasižymėjo)
Ir čia jo žvilgsnis užkliuvo už paskutinių lapų. Viename kažkokių knygų pavadinimai, kitame kažkas nupaišyta. Panašu į planą. Paskutiniajame tik kažkokie ženklai.
– Po perkūnais,- pasikasė plikę Radasta. – Dievaži, kaip kokiam pigiam romane…
loss, 2009-06-17 22:50:10
Radasta puikiai žinojo, kaip istorijos klostosi brangiuose ir pigiuose romanuose – policininkas, apylinkės numylėtinis, buvo apsiskaitęs vyrukas ir kultūros centre organizavo skaitovų pavasarėlius.
“Marijona, Jadzė, dėstytoja.. Kur bobų trejybė, ten bėda?”, – galvojo Radasta ir nagrinėjo planą. Pastebėjo kai ką įdomaus.
anupriute, 2009-06-17 23:09:17
Susimąsto.Ne, tai ne romanas, gyvenimo drama-gal… Ir tie knygų pavadinimai: ,,Vytautas Didysis ir LDK”, ,,Antropologijos metmenys’, ,,Paveldimos genetinės ligos’… Prieš akis iškyla genealoginio medžio schemos,genetiniai ženklai…Taip taip… Kas ir kaip?
Rašytojas, 2009-06-17 23:28:39
Jadzė nebuvo piktas vaikas nuo vaikystės. Jai rūpėjo ir mokslas, ir litetarūra, ir menas. “Bet kas gi paskatino šią būtybę imtis nusikalstamos veiklos”, mislijo Radasta.
Taip jam bemislinant į privačią Radastos minčių erdvę įžengė Petras ir tarė:
Adomas, 2009-06-17 23:31:20
…Bet taip nė vienas šio įvykio, kurio gandas jau pasiekė ir bažnytkaimį, dalyvis ir neužjuto, kad visą tą nervingą popietę juos kažkas stebėjo – iš už tvarto vis kyšteldavo seniai muilo matęs murzinas kaimo priekvaišės, mergos Anupriutės, veidas. Sklandė gandai, kad jaunystėje, o-ho-ho, protinga buvusi, net medicinos mokslus, berods, buvo įpusėjusi.
Rasa, 2009-06-17 23:58:49
Šurmuliui nutilus, Anupriutė ėjo kaimo keliuku niūniuodama Onsos dainos žodžius:
“…Tyla nėra amžina
Paskęst galim joje (giliai, giliai)
Prieik ir pažadinki ją ramiai
Tyla nėra amžina
Paskęst galim joje (giliai, giliai)..”
Staiga pamatė prieš save ateinantį malūnininką Arnoldą, tą patį, su kuriuo Petras matė išvakarėse besišnekančią Marijoną.
Arnoldas įtariai nužvelgė Anupriutę ir paklausė:
-Ar tik ne iš žmogžudystės vietos trauki?
Anupriutė krūptelėjo ir tik dar greičiau bėrė:
“…Tyla nėra amžina…”
Arnoldas kažko susierzino, bet nieko nebesakė.
O tuo tarpu Radasta paskambino istorikui ir sužinojo, kad mirusysis jo klausinėjo apie „MAGNI DUCATUS CAETERARUMQUE REGIONUM ILLI ADIACENTIUM EXACTA DESCRIPTIO“. Nusistebėjęs įsijungė kompiuterį ir ėmė ieškoti, kas tai per velnias, tas magni…
Rasa, 2009-06-18 09:21:59
…Surado, kad visi tie žodžiai reiškia tiesiog žemėlapį :
“Lietuvos kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilo (1549-1616) pastangomis 1613 metais Amsterdame išleistas (atspausdintas) Lietuvos žemėlapis „MAGNI DUCATUS CAETERARUMQUE REGIONUM ILLI ADIACENTIUM EXACTA DESCRIPTIO“ – „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir jai gretimų sričių tikslus aprašymas“. Tėra išlikęs vienintelis žinomas žemėlapio egzempliorius Švedijoje Uppsalos universiteto bibliotekoje. Žemėlapio rengėjas T.Makovskis. Žemėlapis, kurio matmenys 107×82 cm., susideda iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapio su dviem papildomais Dniepro upės bei apylinkių žemėlapiais, taip pat pagrindinės bei aiškinamųjų aprašomųjų dalių. Žemėlapio mastelis apie 1:1300000. Nuo 1631 metų šis žemėlapis, apkarpytas, bet su nepakeista kartografija, pradedamas dėti į Amsterdame leidžiamą Blaeu atlasą. Čia pateikiamas M.K.Radvilos žemėlapio perleidinys iš J.Blaeu atlaso (1635-50). Spalvotas žemėlapis atspaustas iš šešių dalių, matmenys 104,5×74,5 cm. Legendoje 1613 metų originalaus žemėlapio duomenys.”
Radasta suprato, kad nieko nesupranta…
Tada ėmėsi Jadzės versijos, bet išsiaiškino, kad tai senai mirusi nužudytojo žmona.
– Matyt bemąstydamas tiesiog prirašinėjo pilną lapą jos vardų. Keistas kaimietis buvo,- pagalvojo jis.
Marijona sąmonės vis dar neatgavo.
Jau buvo vėlyvas vakaras, todėl Radasta nustūmė popierius toliau ir nusprendė, kad laikas poilsiui. Žinojo, kad neužmigs, todėl sumanė paskambinti savo draugui Broniui. Jis pasižymėjo puikiu loginiu mąstymu ir mėgo įvairius galvosūkius. “Gal turės kokių netikėtų minčių?”,- pagalvojo…
Burgis, 2009-06-18 09:23:33
… Bronius nebuvo linkęs kalbėti. Jis visada veikdavo, kai kiti kalbėdavo, ir kalbėdavo, kai nebuvo galima veikti. O tokiu vėlyvu metu veikti buvo ką…
Rasa, 2009-06-18 09:36:23
– Va tai draugas! Tikras šunsnukis,- sumurmėjo sau panosėje Radasta.- Gerai jam, kai turi žmoną ir šiltą lovą… O maniškė jau senai mane paliko per tą suknistą darbą…
Su neramia širdimi Radasta įsipylė viskio, išgėrė ir nuėjo miegoti. “Rytas už vakarą protingesnis”- spėjo pagalvoti…
O kitą rytą…
loss, 2009-06-18 10:06:21
.. Radasta pabudo nuo garsaus beldimo į duris. “Kas per velnias?”,- pagalvojo mieguistas policininkas ir pažvelgė į ant miegamojo stalelio stovintį laikrodį. “5:00. Kas tokioj ankstybėj braunas?”,- suburbėjo panosyje Radasta, tačiau pakilo, užsimetė nudėvėtą, spalvą praradusį chalatą ir nušlepsėjo durų link.
irgi rašytoja, 2009-06-18 12:19:55
Už durų stovėjo apsiverkusi pusnuogė mergina.
Rašytojas, 2009-06-18 12:25:57
“Bronchitą pasigausi ar kokį dar velnią”. pastebėjo Radasta
irgi rašytoja, 2009-06-18 12:40:54
-Tau ko?- palausė policininkas.
Mergina nieko neatsakė, tik, puolusi ant kaklo Radastai, prapliupo dar graudžiau raudoti.
-Ė, po velnių, juk aš dar gyvas,- pagalvojo Radasta, pajutęs glėby šiltą ir minkštą kūną, bet garsiai nieko neištarė.
irgi rašytoja, 2009-06-18 12:42:49
Suvokė tik, kad sunkiai beatsakys už savo veiksmus.
laisvas, 2009-06-18 18:29:12
-Kas tu? Iš kur tu? Koks tavo vardas?- tramdydamas kylantį jaudulį, paklausė detektyvas.
-Aš Rasa. Nepameni?- braukdama ašaras sukuždėjo mergina…
Rasa, 2009-06-18 20:06:08
Radasta bandė prisiminti, tačiau jam nesisekė. Pabandė prisiminti kada paskutinį kartą buvo klube, su kuo.
– Rupūžėle, negi buvau tiek prisiliuobęs, kad tokios merginos nepamenu?,- tyliai sau pagalvojo. Susigėdo.
O Rasa toliau rypavo:
– Mano mama šiąnakt mirėėėė.
Paskui pažiūrėjo į Radastą, į jo kvailai nustebusį veidą ir supyko:
– Ko žiūri akis išvertęs, neatsimeni manęs? Taigi aš Rasa, tavo sesers draugė. Tavo sesuo sakė, kad mano tėvo bylą tiri. Aš užmuštojo Adomo ir Marijonos dukra. Nesantuokinė. Beveik niekas apie tai nežinojo…
Rašytojas, 2009-06-18 20:40:08
Už lango žmonės kasė bulves…Radasta tylėjo ir gailiai žvelgė į Rasą.
laisvas, 2009-06-18 21:21:16
Pajuto kaip galvoje mintys ėmė dūgzti lyg avilyje: amžinatilsis Adomas, Marijona, Jadzė, nenorintis bendrauti Bronius, nesantuokinė dukra Rasa… Dūzgesys pamažu virto į skausmą. Kažkas šioje eilėje netiko. Kodėl Jadzė? Kodėl Rasa? Kodėl žmonės penktą valandą ryto kasa bulves? Skausmas pasidarė nepakeliamas…
irgi rašytoja, 2009-06-18 21:29:56
Radasta priglaudė merginą ir pabučiavo į kaktą. Paskui – ašarotas akis. Dar kartą ir dar, tarsi ramindamas, tik nežinia – save ar ją.
Ji suvirpėjo.
loss, 2009-06-18 21:42:36
“Ką aš darau?”, – pristabdė kylančią iš tarpukojo šilumos bangą Radasta. “Rasa juk atėjo čia mano pagalbos. Negaliu taip imti ir pasinaudoti jos naivumu. Reikia liautis.”,- su ta mintimi Radasta atstūmė merginą ir įdėmiai pažvelgė jai į akis.
“Velnias, akys tikrai kaip Marijonos. O nosis.. Lygiai tokia pat kumpa ir neproporcingai didelė, kaip Adomo. Mergiotė tikrai gali būti vakar dienos aukų dukra”. Tačiau tame veide Radasta įskaitė dar kai ką.
anupriute, 2009-06-18 21:44:37
Tylėjo, mąstė. Greitai bėga gyvenimas. Birželio pabaiga… Pirmosios bulvės Ach, dar girdisi ir reti gegutės kukavimai.O čia pat ir Joninės…
Anupriute išsimaudžiusi Joninių rasose, vedina penkiais sūnumis, skubėjo…
Rasa, 2009-06-18 22:24:13
… Anupriutė skubėjo namo ir vis galvojo apie vienintelę geriausią savo jaunystės draugę Marijoną, apie jos nenusisekusį gyvenimą ir jos meilę Adomą, kuris prigrasino jai, kad niekam nepasakotų apie jų mergaitę.
– Kaip ta mergina ten toli viena?- liūdnai galvojo Anupriutė, žiūrėdama į savo vaikus.- Užaugo pas svetimus, o atvažiuodavo į kaimą tik kaip pas giminaitę. Kentėjo ir Marijona… Kentėjo Adomas. Bet kol buvo gyva Jadzė, labai jau jam tikroji šeima rūpėjo.
O tuo tarpu Radasta pakvietė Rasą į kambarį ir užkaitė arbatos. Įpylė brendžio ir, kai ji sušilo, prisėdęs pasakė:
– Gal ką žinai apie tas mirtis?
Kai geriau įsižiūrėjo, jam tikrai šiek tiek keistas tas jos veidas pasirodė. Bet mielas.
– Augau ne pas tėvus,- pradėjo Rasa.- Bet juos pažinau, bendraudavom. Kai paaugau, sužinojau, kad sergu neurofibromatoze, genetiškai paveldima liga. Tėvas pergyveno, jautė kaltę. Jis domėjosi savo giminės praeitimi ir žinojo, kad tai iš jo giminės paveldėta.
– Tai va kodėl jo namuose mėtėsi ir knyga “Paveldimos genetinės ligos”, – tarstelėjo Radasta. – Kas tai per liga?
– Neurofibromatozė yra viena iš dažniausiai paveldimų ligų. Ja serga maždaug vienas iš trijų tūkstančių žmonių, vien Jungtinėse Valstijose yra 100 000 ja sergančiųjų. Ši liga paplitusi visame pasaulyje, visose rasėse ir etninėse grupėse.
Sergantieji gimsta arba po kiek laiko jų odoje atsiranda šešios ar daugiau balintos kavos spalvos dėmės. Jos gali išplisti, patamsėti, jų gali pagausėti. Po oda įvairiuose organuose gali atsirasti ir smulkių nepiktybinių navikų, vadinamų neurofibromomis. Jos formuojasi iš nervinių kitų tipų ląstelių.
Šios ligos eiga gali būti įvairi. Daugeli atveju simtomai būna neryškūs ir pacientai gyvena normalų gyvenimą, tačiau kartais pasekmės būna sunkios. Gali deformuotis griaučiai, akių ir ausų navikai gali sukelti aklumą ir kurtumą. Daugelis šia liga sergančių vaikų nepajėgia mokytis, yra hiperaktyvūs.
1990m. Mokslininkai ištyrė geną , atsakingą už neurofibromatozę, kuris yra 17 chromosomoje. Analizuodami DNR jie nustatė, kad šis genas yra labai didelis ir susideda iš trijų mažesnių genų. Tai tik antras žinomas sutelktinis geno atvejis žmogaus organizme.
– Vau,- tik iškvėpė Radasta.
– Bet tėvas buvo sumanęs gauti daug pinigų ir padaryti viską, kad man padėtų išgyti. Jis tikėjo mokslu,- liūdnai pridūrė Rasa…
Klebonas, 2009-06-19 00:08:56
– Beje, gal nori pamatyti mano neurofibromas? – paklausė viešnia.
Ji nusimetė viršutinę palaidinukę ir prasisegė liemenėlę. Radasta išvydo dvi nemažas, netgi putlias krūtis. Jis pastebėjo, kad mergina turėjo storoką pilvuką. Radasta apsilaižė. Apkūnios moterys visada buvo jo aistra. Vyrui nenumaldomai kilo geismas.
Rašytojas, 2009-06-19 00:36:52
Radasta nė velnio nesuprato apie ką visą vakarą šnekėjo Rasa. Tačiau jautė kad tai yra mažiau svarbu, negu išspręsti bulvių sodinimo klausimą.
“Rasa” paklausė Radasta, “ar nenorėtum man padėti kasti bulves?”.
“Su malonumu” tarė Rasa.
Aušo rytas, žmonės kasė bulves, visi buvo laimingi ir patenkinti ir nei vienas negalvojo apie tai kad tai bus paskutiis bulviakasis šiame jų gyvenime…
irgi rašytoja, 2009-06-19 01:06:23
…todėl kad ateinančiais metais bulvių nei kasti, nei sodinti niekam nebeapsimokėjo. Kinija ir Italija jų priaugino tiek, kad net Lietuvoje jas pirkti buvo penkiskart pigiau negu auginti. O ir veislės buvo kitokios, kur kas geresnės.
irgi rašytoja, 2009-06-19 01:10:15
Rasa tapo Radastiene. Taip, ji buvo daug jaunesnė už detektyvą Radastą, bet vyrškis jis buvo dar labai išvaizdus. Ir vienišas.
Vien pagalvojusi, kaip skambėtų naujoji pavardė greta jos vardo – Rasa Radastė (po ilgo svarstymo ji nutarė rinktis naują galimybę) – ji neabejojo, jog tekės.
Radastą tam įkvėpti nebuvo taip jau sunku. Gaila, žinoma, kad turėjo mirti niekuo nekalti žmonės… Bet jie tam būtų trukdę.
Rasa, 2009-06-19 09:33:59
…Radasta sėdėjo su 130kg. sveriančia savo Radaste (po kelerių metų) ir prisiminė tą seną nebaigtą tirti bylą.
– Tai, sakai Adomas tada visaip bandė gauti pinigų?
– Taip, jį buvo užvaldžius mintis, kad jis gali rasti savo giminės paslėptą lobį, kurio buvimo vieta buvo vieno didiko pažymėta tame sename žemėlapyje…
…Ant stalo garavo užsienietiškos bulvės…
Nuomonė, 2009-06-19 10:03:53
Nors Kubilius buvo pažadėjęs kad krizė baigsis 2009 metų birželio 21 dieną, 2011 lietuviškų produktų nebeliko.
“Bulvėms” reikia druskos”, atsiduso storoji Rasa.
anupriute, 2009-06-19 20:41:27
-Tai perkame mažą lopinėlį Mėnulyje,-pasiūlė vyras. -Pirmiausiai kokius porą kvadratinių kilometrų. Galėsime mylėtis bet kur, bet kada, bet kaip… Apie naują verslą pamąstysime…
Klebonas, 2009-06-20 01:32:36
Tačiau vieną dieną Radasta visgi sumanė, kad reikia patikrinti tą buvusią versiją ir sumanė susisiekti su tuo nelemtu istoriku, kurio telefono numeris buvo rastas. Iš pradžių detektyvas bandė jį įtarti, bet nelabai ką galima buvo išpešti iš to mokslo žiurkės. Dar ir Rasa pasitaikė ir jam viskas pasaulyje buvo nebesvarbu, todėl daug kas pasimiršo. Bet visgi, pamanė kartą detektyvas, o kas, jei dar peršnekėsiu su tuo žmogeliu. Jis sėdo į automobilį ir laisvą nuo budėjimo dieną nuvyko į Vilnių.
Radasta pasistengė, kad apie šį vizitą nežinotų jo mylimoji. Jis tikėjosi, kad ras tą istoriką Arvydą, kuris kaip detektyvui pranešė per telefoną laborantė, nuolat dirba savo kabinete ir yra pasiekiamas nuo ryto iki vakaro. Su juo Radasta savo vizito taip pat nederino.
Priešpiet detektyvas jau buvo Istorijos institute ir rado tą žmogų, su kuriuo rengėsi pasikalbėti. Istorikas Arvydas nebuvo pasikeitęs nuo paskutinio jų susitikimo. Nutrinti marškiniai, senamadiški akinukai, visas perkaręs – toks tipiškas mokslo žmogus. Pokalbis nesimezgė, staiga detektyvas paklausė:
– Tai, kaip manote, ar įmanoma atrasti tą lobį, kuris pažymėtas, – paklausė Radasta Arvydo.
– Turbūt juokaujate, – nusišypsojo mokslininkas. – Tas dokumentas funkcionuoja mokslo apyvartoje jau nuo XIX a. pabaigos. Istoriografijoje minėtas ne kartą , archyve jį žiūrėjo gal 15 žmonių. Dabar kaip tik ruošiuosi jį publikuoti. Gal norite paskaityti?
Jis pakvietė Radastą arčiau kompiuterio.
– Lenkiškai mokate? – paklausė jis.
– Marijampoliškis ir nemoka lenkiškai, – nusišypsojo Radasta, -baikite juokus.
Jis prisėdo arčiau ekrano, o tuo pat metu kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo rudaakė laborantė Agnė, su kuria Radasta prieš dieną kalbėjosi telefonu. Turbūt daugelis vyriškių, išvydę tokią merginą, būtų pagalvoję: “Kokia daili”, tik ne Radasta. Jis pagalvojo: “Kokia liesa…”.
Mergina pakvietė Arvydą į kažkokį skyriaus darbuotojo gimtadienį ir jis išėjo, nors detektyvas suprato, kad nenorėjo, kad Radasta liktų prie kompiuterio vienas. Bet Arvydas turėjo išeiti, pasakęs:
– Tuoj sugrįšiu
Klebonas, 2009-06-20 02:13:21
Arvydas išskubėjo palikęs ant lentynos mobilų telefoną. Staiga Radastos akys nukrypo į ant stalo priklijuotą žalią popierėlį: “Paskambink Rasai. Naujas nr. …”
Radasta negalėjo patikėti. Tai buvo jo žmonos naujojo telefono numeris! Ji neseniai nusipirko “Labas” kortelę. Nenoromis, bet nurodė vyrui savo numerį, sakydama, kad čia skirta tik jai kalbėtis su mama. Radasta paskambino Rasai iš Arvydo telefono. Kaip jam teko įsitikinti, jo žmonos telefono numeris jau seniai įvestas ir juo ne kartą skambinta, o tas žalias lapelis kabojo jau ne pirmą savaitę.
-Mylimasis, aš jau čia, mes tuoj. – Pasakė Rasa ir padėjo ragelį.
“Aš seniai apgaudinėjamas” – niūriai pripažino sau Radasta.
Jis nepasikuklino, įsijungė Outlook ir pamatė, kad į darbinį Arvydo paštą lėkė tokie Rasos laiškai, kurių pavadinimai skelbė: “Mylimasis”, “Mano Lėliuk”, “Gražiausiajam Arvydėliui”, “Kaip aš tave myliu”. Istorikas ant desktopo buvo palikęs ne vieną nuotraukų galeriją, kur buvo jo ir Rasos nuotraukos. Jie bučiavosi ir kone mylavosi prieš objektyvą. Radastai pasidarė koktu.
Tačiau staiga prasivėrė durys ir jose pasirodė du aukšti atletiški vyrai. Net nesumojęs kas vyksta Radasta buvo paguldytas, jo rankos užlaužtos, o netrukus ir uždėti antrankiai. Tarpuduryje šypsojosi ir plekšnojo sau per didelį pilvą Rasa. Netrukus visi keturi atsidūrė Kražių gatvėje. Privažiavo furgonas ir sukaustytas Radasta turėjo į jį įlipti.
Rasa, 2009-06-20 08:21:17
– Aš tau nebaigiau pasakoti, brangusis, -ėmė šnekėti Rasa.- Tėvas pasakojo apie slaptus neaiškaus profesoriaus, vadinamo Alchemiku, eksperimentus nuošalioje sodyboje, netoli Ariogalos. Sakė, jis ten įsirengęs slaptą laboratoriją ir daro kažkokius bandymus, pakeisiančius žmoniją. Pasakojo, kad radęs lobį finansuos tuos slaptus bandymus ir aš pasveiksiu. Iš pradžių aš tuo netikėjau…
– Tikrai kad pasakos…- sumurmėjo Radasta.
– Bet, atrodo, lobis vis tik buvo. Tėvas tada paskambinęs man sakė, kad kažką rado, tik nepasakė normaliai ką. Manau lobį. Tačiau jis paskutiniu metu persigalvojo dėl profesoriaus finansavimo. O man jau buvo pradėti leisti vaistai, kuriuos nutraukė. Tai štai, mielasis, arba padėsi mums rasti tą lobį, arba tave paaukosim Alchemikui. Šiais laikais jam labai trūksta žmonių organų bandymams…
Radasta tiesiog negalėjo patikėti, kad tai vyksta su juo… Gal aš ko persivalgiau ir man haliucinacijos?,- su viltimi pasvajojo. Bet vieno vyruko smūgis į kepenis svajones nupūtė, kaip vėjas pienės pūką…
irgi rašytoja, 2009-06-20 09:49:03
Radasta atsipeikėjo nuo skausmo ir nesuprato, kur esąs. Sapnas buvo pernelyg tikroviškas.
O jis pats drybojo savo lovoje, -juk buvo įmigęs kaip koks šernas. Štai ką reiškia iš vakaro pernelyg sočiai prisivalgyti. Vis tie bulviniai blynai su grietine…
Šalia palaimingai šnopavo jo sutuoktinė, tiesa, apkūni, net tikrai ne tokia stora, kokią jis sapnavo.
Detektyvas apsičiupinėjo. Viskas buvo savo vietoje. Ant spintutės šalia lovos, prispausta mobiliuoju telefonu, buvo atversta jo užrašų knygelė – tikrai, vakar jis ieškojo to istoriko numerio… Nutarė, kad paskambins kitą dieną.
irgi rašytoja, 2009-06-20 09:53:04
Bet gal sapnas kažką reiškia?
Radasta, kaip visi vyrai, turintys daug jaunesnes žmonas, buvo pavydus, nors ir neabejojo Rasos jausmais jam. Tik tas pilvas… -sapne jis buvo toks didelis, Rasa taip pabrėžtinai per jį tapšnojo…
O gal ji- nėščia?! Pagaliau – nėščia?.. Tai būtų garsiai neištartos jo svajonės išsipildymas.
Vešpats atsiunčia ženklus, tik reikia tinkamai juos suprasti.
Rasa, 2009-06-20 15:50:21
Vargšas Radasta nė neįtarė, kad jo žmona pasidariusi sterilizaciją, nes nenorėjo turėti vaikų, kuriems būtų galimybė susirgti ta pačia paveldima liga.
O tuo tarpu pabudo ir Rasa. Papusryčiavę jie nusprendė, kad vis tik reikėtų nuvažiuoti dar kartą į tą kaimą, kur buvo užmušti Adomas ir Marijona. Rasa prisiminė, kad motina ten turėjo draugę Anupriutę. Gal pavyks ką nors sužinoti?
Anupriutę jie rado pievose. Ne veltui žmonės kalbėjo, kad ji keista. Ji braidžiojo basa ir rinko žoleles tyliai dainuodama šlovinimą saulei:
Tūto tūto tūto betūto.
Ne tiek ji raudona kiek pazaruota.
Ataina tevūtis viešuoju kelaliu,
Nuslanke saulalai ligi pat žemelai.
Nuslaide saulala vakari raudona,
Ne tiek ji raudona kiek pazaruota.
Ataina matūte viešuoju kelaliu,
Nuslanke saulalai ligi pat žemelai.
Nuslaide saulala vakari raudona,
Ne tiek ji raudona kiek pazaruota.
Ataina braliūkas viešuoju kelaliu,
Nuslanke saulalai ligi pat žemelai.
Nuslaide saulala vakari raudona.
Ne tiek ji raudona kiek pazaruota.
Ataina sesūte viešuoju kelaliu,
Nuslanke saulalai ligi pat žemelai.
Šiaip ne taip su ja susikalbėję, jie vis tik sužinojo (kai Radasta paaiškino, kad po teismus jos niekas netampys), kad tą dieną, kai buvo nužudyti Adomas su Marijona, Anupriutė matė iš jų namų išsėlinantį malūnininką Arnoldą. Jis kažką nešėsi bulvių maiše.
Radastą kaip elektra trenkė! Jis prisiminė, kaip Petras jam jau tada pasakojo, kad Marijona žudynių išvakarėse su juo ginčijosi ir kažką aptarinėjo…
V., 2009-06-20 16:39:49
Stop. Juk Rasos motina Marijona liko gyva. Nepainiokite.
Rasa, 2009-06-20 16:46:18
Ji mirė. Juk tą rytą, kai mergina atsidūrė prie Radasto durų: “O Rasa toliau rypavo:
– Mano mama šiąnakt mirėėėė.”
Rasa, 2009-06-20 17:30:39
… Radastai nedelsdami nuvyko pas Arnoldą. Šis kalbėti su jais nepanoro, tačiau Radastai panaudojus keletą Leung Ting Wing Tsun treniruotėse išmoktų elementų, jis prabilo:
– Taigi su girta Marijona apie bulves ginčijomės išvakarėse. Ji pasakojo, kad susirado kažkokį dvasios mokytoją Alchemiką (čia Radastai pašiurpo visi plaukeliai ant odos),kuris turi slaptą sveikatos centrą. Jis ten stebuklingus vaistus gamina, stebuklingomis daržovėmis prekiauja. Ji pasakojo, kad nuo bulvių, iš jo parsivežtų, su gamta ir Dievu artimesnis tampi. Tik brangu ten. Aš ją išjuokiau. Mačiau, vakare ji nuėjo pas Adomą. Kitą rytą ir aš nuėjau tiesiog pašnekėti, pachmieliuką padaryti. Žiūriu- abu gatavi. O kampe pusmaišis bulvių guli. Daugiau nieko nėr. Ir kaip durnam pašovė mintis, kad gal tai tos “stebuklingos” bulvės. Nu ir pasiėmiau… Ir koks gyvatė pamatė?… Tiesa, – dar prisiminė Arnoldas.- Dar maišiuką su vaistais radau. Adomas buvo užsirašęs: ” Alchemiko vaistai” Bet aš ragauti pabijojau. Dar tebeturiu juos.
Norėdamas greičiau atsikratyti Radastomis, malūnininkas atnešė miniatiūrinį maišelį ir padavė jiems…
Rasa, 2009-06-20 17:36:15
Jau kitą dieną Radasta turėjo maišelio tyrimo rezultatus- LSD cukruje.
– Kas tas LSD?,- paklausė Rasa.
-LSD buvo susintetintas 1938 metais, o jo psichodelinės savybės atrastos 1943 metais, kai Šveicarų kilmės chemikas A. Hoffmanas atsitiktinai nurijo nedidelį narkotiko kiekį. LSD pajėgumas sukelti psichozes primenančią intoksikacijos būseną sukėlė didžiulį farmacininkų ir psichiarų susidomėjimą.
XX a. šeštajame-septintajame dešimtmečiais siekiant tyrinėti pasąmonę, LSD buvo naudojamas psichiatrijoje, tačiau vėliau šie bandymai buvo uždrausti.
LSD sukeliamas poveikis įvairuoja nuo nežymių suvokimo pokyčių (garsai šviesos atrodo intensyvesni) iki haliucinacijų, kada sąmonės būvis visiškai pakinta. Gali atrodyti, kad žmogus supranta visatos paslaptis.
LSD intoksikacija turi didelį šalutinį poveikį, pavyzdžiui, pavartojusiems narkomanams kartais atrodo, kad jie gali skraidyti. Dėl šios priežasties ne vienas LSD vartotojas bandė šokti nuo tilto ar pan. Kitas pavojingas šalutinis poveikis – savižudybės ar polinkis žudyti. LSD gali sukelti ar paaštrinti psichozes.
Haliucinogenai keičia suvokimą, t.y. vartotojai kitaip suvokia aplinką, kinta mąstymo būdas. Suvartojus nedidelę dozę, pojūčiai gali tiesiog paaštrėti. Suvartojus daugiau, keičiasi išorinio pasaulio ir nuosavo kūno suvokimas. Suvartojus didelę dozę, asmenybė visiškai ištirpsta, žmogus jaučiasi, pavyzdžiui susijungęs su kosmosu arba pripildytas keistų paveikslų ar garsų. Galimas trancinis arba gilus religinis išgyvenimas. Kartais atrodo, jog dvasia palieka kūną. Jei asmenybė visiškai ištirpsta ir įspūdis pernelyg stiprus, jaučiamas nerimas…
Rasa, 2009-06-20 18:20:28
-… Pažiūrėk, kaip piešia LSD pavartojęs žmogus,- įjungęs kompiuteryje http://www.cowboybooks.com.au/html/acidtrip1.html
parodė Rasai Radasta.
Ir prisiminęs savo sapną, paprastai ramus Radasta, nesusivaldęs ėmė staugti:
– Ką tu, kale, žinai apie Alchemiką?
Rasa iš netikėtumo tik sumirksėjo ir nieko nepasakė…
Klebonas, 2009-06-21 01:20:57
Po poros minučių Rasa išrėžė:
-Nepatinku aš – keliauk pas savo Viktutę.
Radastai tai buvo smūgis žemiau juostos. To iš žmonos jis nesitikėjo.
Viktutė buvo Radastos kolegė tarnyboje, atvirai kalbant, didelė seksualinė priekabiautoja.
Šiaip mergina gan išvaizdi, Radastos skonio. Kiek jis stengėsi pamatyti daugiau Rasos teigiamybių nei neigiamybių, Viktorija buvo jam vis dėlto buvo patrauklesnė. Rasa buvo išplerus į visas puses, Viktorija gi, turėjo taisyklingą panašų į nėščiosios pilvą ir dvi didžiules kaip prisirpę arbūzai krūtis. Viktorija buvo išsiskyrusi ir augino nuostabią dukrelę Indrę. Prieš keletą metų, kai dar Radasta dar nebuvo vedęs Rasos, įvyko kai kas neplanuoto. Iki tol lengvai atsispirdavęs bet kokiems bendradarbės gundymams, vieną kolegų vakarėlį išgėrės gal litrą degtinės Radasta pats neprisiminė kaip, bet atsidūrė lovoje su Viktorija jos bute. Visa Suvalkijos sostinė apie tai sužinojo akimirksniu. Viktutė, nors gera profesionalė, buvo pavydus, godus pinigams, pasipūtęs žmogus, labai išlepinta moteris. Ji nemandagiai kalbėdavosi su savo buvusiu vyru, nuolat jam grasindavo neparodyti dukros, kuriai pati Viktorija skyrė mažai laiko. Radastos laimei, tąkart aplink Viktoriją ėmė suktis turitingas verslininkas ir detektyvas buvo paliktas ramybėje.
Bet paskutiniu metu Viktutė vėl atvirai kibdavo prie Radastos. “Palik tą nevaisingą kalę, tą bergždžią karvę, ateik į mano glėbį” – kartodavo ji nuolat.
Rasa, 2009-06-22 10:55:51
Ir tuomet Radasta jai smogė. Dar kartą. Ir dar. Tarsi jo galvoje būtų sprogusi uždelsto veikimo bomba. Nes ji negali palaikyti liežuvio už dantų. Nes jie neturi vaikų. Nes jis neužtarė žmonos, kai Viktorija ją vadino nevaisinga kale. Nes gyvenimas suknistas…
Užsimojusį ketvirtą kartą tarsi kažkas sulaikė. Pažvelgęs į parkritusią Rasą (jo ranka buvo sunki) tik pagalvojo: “Reikia išgerti” ir išėjo per duris. Širdis vis dar pasiutusiai daužėsi. “Tokį darbą dirbdamas nejučia tampi nebe ėriuku…”- nevykusiai bandė save pateisinti. Širdyje kirbtelėjo: “Gal grįžti?”
Radasta išėjo į saulės apšviestą gatvę. Kieme žaidė vaikai, pulkas balandžių lesė bobutės pabertus trupinius. Sekundėlę padvejojęs jis pasuko link internetinės kavinės. Iš pradžių manė eiti į alubarį, bet paskui pagalvojo, kad vienas ten smaksoti nenori, o matyti irgi nieko nenori.
Užsisakė iš karto visą butelį “Alitos” brendžio. Pirmas šimtas gramų. Antras. Šiek tiek atlėgo…
Ėmė naršyti internete. Pažiūrinėjo pažinčių skelbimus. Viskas pasirodė taip kvaila. Tada ėmė ieškoti, vesdamas visokius variantus – sveika gyvensena, sveikas maistas, sveikatingumo mokykla, sveikatingumo stovykla ir t.t.
Dar šimtas gramų. Lengva užkanda. Pasijautė šiek tiek apsinešęs. Toliau paieška kvailiausiuose puslapiuose. Štai! Keistas komentaras “supermamų klube”. “Ko tik čia nerasi, kaip enciklopedija bobiška”- ironiškai pagalvojo. Paskaitė apie keistą ir įtartiną stovyklą. Rašė anonimas. Panašu į Alchemiką. Labai jau nušvintantys nuo tenykščio maisto žmonės pasidaro. Ir beveik ekstrasensai. Kainos kosminės.
Radasta paprašė barmenės lapelio po popieriaus ir užsirašė. Ten buvo nurodyta net vieta. Įsikišo į kišenę.
Dar šimtas gramų. Per radiją skambėjo rusiškas popsas. Grupė “Delfinai” dainavo apie meilę:
Это больше, чем мое сердце
Это страшнее прыжка с крыши
Это громче вопля бешенного
Но гораздо тише писка забитой мыши
Это то, что каждый всю жизнь ищет
Находит, теряет, находит вновь
Это то, что в белой фате со злобным оскалом
По белому свету рыщет
Я говорю тебе про любовь…
Rasa, 2009-06-22 11:02:52
… Rasa pakilo ir atsisėdo ant lovos. Viską skaudėjo. Galvoje tik tuštuma ir vienas žodis: “Kodėl?”. Taip ir sėdėjo linguodama pirmyn atgal ir tyliai kartodama: “Kodėl kodėl kodėl…”
Nežinia po kiek laiko netyčia užsnūdo. Kai pabudo, jau temo. Radijas plyšavo rusišką popsą. Grupė “Delfinai” atrodė tyčiojasi:
…Я говорю тебе про любовь
Она сама по себе невесома
Она легче, чем твои мысли
Но вспомни как душу рвало,
Когда она уходила
Как на глазах твоих слезы висли
Она руками своими нежными
Петлю на шею тебе набросит,
Не оставляя ничего от тебя прежнего,
Cама на цыпочки встать попросит
Ты даже не сможешь ее увидеть
Ты никогда не заглянешь в ее глаза,
А думаешь о том как бы ее не обидеть
Не веря в то, что она действительно зла
Ты можешь с ней расцвести и засохнуть
Она сожрет тебя как цветок тля,
Но все равно лучше уж так сдохнуть,
Чем никого никогда не любя
С ней хорошо, без нее как-то странно
Мне не хватает ее слез радости
Если она пришла, то тут же уходит плавно
Бросая в лицо какие-то гадости…
O., 2009-06-22 21:56:01
Rasa, sugadinot visą istoriją. Saiką reikia turėti.
Burgis, 2009-06-22 22:57:04
Taip, Gerb. Rasa, užteks čia žaisti – leiskite greičiau savo knygą.
O visiems ačiū, kad žaidėte, kad skaitėte. Turėsiu laiko – vėl ką nors sugalvosiu pramogai.
Rasa, 2009-06-22 23:03:23
O: bet juk Jūs galite viską pakeisti 🙂 Tik turite sugalvoti, ko norite. Kad būtų kaip? Kaip meilės romane? Kaip meksikietiškam seriale? Kaip realiame gyvenime? Ar manote, kad policininkai būna labai švelnūs? Kaip mistiniame? Kaip fantastiniame? Kaip komedijoje? Ar kaip detektyve?:)
Aš galiu pasitraukti, jei viską suknisau. Tada kas nors užbaikite… Kas nužudė Adomą?! 🙂 Kodėl? Man įdomu. Ar užbaigti man? Man patiktų paskaityti Jūsų versiją.
Ir kitas detektyvas. Kur dingo tikrasis Adomas?! Jo tai gal niekas nenuknekcino?
O., 2009-06-22 23:19:04
Užbaikite jūs, Rasa. bet trumpesnėm pastraipom (kaip prašė šeimininkas) ir be tų dainų citatų tokių ilgų.
Adomas, 2009-06-23 00:29:29
…Dar šimtą… Bet butelis buvo tuščias. Radasta tvojo kūmščiu, kuris tikrai buvo tvirtas, per stalą. Tuščias brendžio butelis pasišokčiodamas nulėkė nuo stalo. Ant grindų pažiro šukės… Reikia baigti, pagalvojo Radasta, tikrai reikia viską baigti…
Klebonas, 2009-06-23 00:35:37
Žodžiu, Radasta nusprendė pasinaudoti Rasos patarimu. Jis nukeliavo per visą miestą tiesiai link Viktorijos namo. Tik šeimininkei pravėrus duris Radasta puolė Viktutę bučiuoti ir glamonėti jos įspūdingus argumentus.
-Palauk, kačiuk, tuoj išjungsiu viryklę, – tarė Viktorija, – Laimei, kad dukra su tėvu ir šiandin jiedu išvyko į Vilnių.
Ji nuėjo į virtuvę ir staigiai grįžo.
– Greičiau, kitaip susprogsiu iš geismo, – tarė moteris ir Radasta gavo visko, ko norėjo.
Pagaliau Radasta prisiminė viską, kas buvo iki tol. beglostydamas apvalų tarsi balionėlis Viktorijos pilvą jis pasakė:
-Sudaužiau Rasą…
-Žinau, – tarė Viktorija, – ir žinau, kad ji nerašys pareiškimo.
Radasta išpūtė akis.
-Ji turėjo romaniuką su istoriku Arvydu. Ir, neabejok, jai su juo bus gerai. O mudu, mudu susituoksime ir sulauksime vaikų.
Ji pakštelėjo Radastai į skruostuką.
-Ir dar. Tas žmogžudystes padarė toks maniakas Lenkijos pilietis Broniuszas. Jis sėjo mirtį Karaliaučiaus krašte, lenkijoje ir Baltarusijoje, ir mūsų šalį užmušė žmones tik dėl sportinio intereso.Jį rado pasikorusį prie Suvalkų viename vienkemyje. Atisisveikinimo laiške jis viską priripažino. Visokie alchemikai – tai tiesiog kliedesiai.
Na, eikš, zuikuti, pas mane.
Adomas, 2009-06-23 00:37:36
…Daina Rasą varė neviltin – tai buvo viena iš jos mėgstamų dainų, kuri kartais skambėdavo intymiausiais su Radasta momentais. Kaip fonas. Kaip maloniai vėsi viską supanti drobulė vidurvasary. Kaip jos palaimos liudininkas. Bet dabar daina Rasą nuteikė ryžtingai. Reikia viską baigti, nusprendė Rasa. Reikia baigti…
Klebonas, 2009-06-23 00:37:53
Po keleto metų Rasa laimingai ištekėjo už Arvydo ir išvažiavo į Vilnių. O Radastos ir Viktorijos namuose jau verkė dvynukai. Radasta norėjo sūnaus, o Viktutė pagimdė visus du. Ji tapo žymiai geresnė ir protingesnė. Tiesiog jai reikėjo meilės…
Rasa, 2009-06-23 08:34:32
Na va, kaip puiku!
FINITO
FINISH
Happy end
Koniec
Hitler kaput
Daugiau užsienietiškai nemoku 🙂
Puiku: visi laimingi, visi seksualūs, pasitenkinę ir visi gavo tai, ko jiems reikėjo- meilės 🙂
Ir Adomas atsigavo, nes jau maniau, kad jis susitapatino su anuoju…