Šį vakarą mudu susitiksime su kadaise Gimnazijoje dirbusiais dviem mokytojais.
Ir vėl galvoju apie mokytojus…
Feisbuke viena gera mokytoja parašė: „Tiesiog būkim geri ir nekerštingi…“
Ir aš pažadėjau parašyti keršto tema.
***
Pradėsiu nuo citatų.
*
Ir pasroviui ne toks jau trumpas kelias
į aukštupį nuplaukusiems laiku.
Už pelenuos suvirpančią liepsnelę
nėra gražesnis viesulas aistrų.
(B.B.)
*
Kerštas kaip vanduo – saldžiausias atšalęs.
(Kristina Sabaliauskaitė. „Silva Rerum“)
*
…iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti…
(Apaštalų tikėjimo išpažinimas)
*****
Dabar jau galiu pasakyti.
Be neapykantos nėra meilės. Turi neapkęsti melo, išdavystės, niekšybės, kad galėtum tyrai, dorai, aistringai mylėti. Neapykanta turi liepsnoti kaip deglas, kad nušviestų kelią meilei, gėriui.
Bausmė yra kerštas. Kitaip bausmė yra niekšų patyčios iš nekaltos aukos, sadistų žemiausių instinktų išraiška. Veidmainiai nori likti dori, palikdami teisę bausti tik Dievui. Tam, kuris turi ateiti teisti tuos, kuriuos pats sutvėrė ir nubrėžė jų kelią pasaulyje? Bet teismo, bausmės, keršto tai nori tu, tu, tu! Dievo tvarinys, tu.
*
Neapykanta ir kerštas yra saugikliai, kad nesubujotų niekšybės, išdavystės. Pagalvok apie karo metus. Kiek šiaudadūšių, prisitaikėlių, menkystų išduotų šalį, savo žmones, nusilenktų priešui, jei nebijotų saviškių keršto, bausmės? Ne aš tai sugalvojau, tai įrašyta visų šalių įstatymuose!
***
O dabar galiu pasakyti taip.
Aš – Žmogus! Aš valdau savo kerštą ir neapykantą kaip du drakonus, kurie tik man ir paklūsta, nes aš – Žmogus! Aš stipresnis už tuos drakonus. Jūs matote, kad aš suprantu keršto ir neapykantos galią, suprantu jų prasmę, todėl jūs nebijote, kad paleisiu tuos drakonus. Jūs tik bijote, kad kiti žmonės, menki žmonės, gali nustoti domėtis savo žvėrimis, gali paleisti juos. Tada kerštas ir neapykanta pradėtų siautėti kaip stichija. O juk taip jau ne vieną kartą buvo…
***
Nebijokite gyventi! Sekmadienį parašiau apie baisius dalykus tik dėl to, kad nebijotumėte gyventi. Žmogus Žmogui – Žmogus.
Atsakymai
Rasa, 2016-01-03 11:59:28
Suprantu Jūsų požiūrį.
Tačiau man norisi gyventi kitaip.
„Pakrikštytas ne vandeniu, o meile, esu čionai mylėti. Ir žinau, kad žemėje nėra daugiau ką veikti.“ (Just.Marcinkevičius)
Burgis, 2016-01-03 12:01:49
Rasai: pagalvojau apie tą vyrą…
Rasa, 2016-01-03 12:23:09
Burgiui: kurį? ☺
Burgis, 2016-01-03 12:34:00
Rasai: aha, tik parašęs pagalvojau, kad Jūs galite pagalvoti ne apie tą vyrą…
Aš tai apie tą, kuris sumetė į šulinį savo vaikus, o dabar sako, kad myli savo vaikus…
qwerty, 2016-01-03 12:41:12
Taip, kerštas, tai patiekalas, kuris pateikiamas šaltas. Ar kerštas, atkeršyjimas yra geras darbas ar blogas? Ar atkeršyti sugeba tik stiprūs žmonės, o bailiai net ir to nesugeba? Ar pamiršti, susitaikyti ir nekeršyti skriaudėjui aukai yra geriau jai pačiai, nei atkeršyti?
Rasa, 2016-01-03 13:12:50
Burgiui: Tai baisus įvykis. Labai labai baisus.
Egle, 2016-01-03 15:59:52
Myleti mus ismoko tevai. Man taip atrodo.. Mes tarsi susisiekiantys indai, kiek kazkada pripyle i mus meiles, tiek mes galime pripildyti ja savo vaikus. Todel, kai tas vyriskis sako, jog jis savo vaikus myli, vadinasi jis pats meiles gavo labai mazai. O gal meiles galetu ismokyti mokykla, knygos? Nezinau..
Regina, 2016-01-03 19:27:13
Eglei: nesutinku. Mylėti galima išmokti pačiam, tik reikia to mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis… Nepažinęs labai stiprių aistrų, kad ir keršto, neapykantos, tikrai nemokės ir aistringai mylėti. Saldus gali būti kerštas, saldi gali būti meilė… Sudėtingas tas žmogaus dvasinis pasaulis.
qwerty, 2016-01-03 19:59:10
Regina, tu mano bendramintė)
Rasa, 2016-01-03 20:01:09
Reginai: ☺ šiuo metu nėra nei vieno žmogaus, kurio nekęsčiau ar kuriam trokščiau keršto. Sėdėdama darbe perkračiau lyg ir daug visko. Bet neatradau. Ar esat įsitikinus, kad iš to galima padaryti išvadą, kad aš nemoku ir mylėti? ☺ Ar nemoku mylėti aistringai?
Pažiūrėkim į tą konkrečią situaciją su tuo vyru, nužudžiusiu savo vaikus. Daugelis pasirinko paviršutiniškiausią išeitį. Jis- blogis, jo reikia nekęsti. Kažkas norėtų sugrąžinti mirties bausmę, kažkas turbūt pasiruošęs būtų jam po gyslą ištampyti gyvam, kaip senovinėse egzekucijose. O ar jo vieno tada reikėtų nekęsti dėl tos situacijos, jei jau viskas taip nutiko? O kaip su mama darysim? Gal ir jos nekęskim, kodėl ji, jei turi nors trupinį sveiko proto, gimdė vieną po kito jam vaikus? Ir negynė jų savimi. Ką ji mylėjo (mylėjo?) daugiau- vaikus ar jį? Juk, jei tikėtume žiniasklaida, ji slėpė jo smurtą, buvusį iki šio įvykio. O gal reikėtų nekęsti alkoholio? Nuo kurio šis įvykis nėra nei pirmas, nėra ir paskutinis. Juk, esu beveik garantuota, kad dėl alkoholio arba abstinencijos vyriškis tai padarė. O gal nekęskim Dievo, kam jis tai leido? Nes mes dažnas galvojam, kad Dievo teisingumo supratimas turėtų sutapti su mūsiškiu. Kitaip ir Dievas neteisingas. Dar galima nekęsti socialinių darbuotojų, kurie laiku neištraukė vaikų iš tos aplinkos. Galima nekęsti ir tėvų, kurie išaugino tokį monstrą. Galima nekęsti… Tai kiek daug ir ko reikia išmokti nekęsti, kad išmoktume aistringai mylėti, ponia Regina? O gal kuo daugiau nekęsim, tuo aistringiau ir mylėsim? Juk kai kas taip ir “myli”, nuoširdžiai prasitardami- užmušiu, jei nebus mano. Arba “geriau mirtų, nei būtų su kitu(-a)”…
Egle, 2016-01-03 21:29:25
Regina, as sutinku, kad reikia mokytis:) Tik is kur tas saltinis? Maciau viena laida, kurioje man patiko mintis, jog pasauli mes matome pro skirtingo dydzio skylute:) Suprask, kuo labiau zmogus issilavines, socialus, tuo jo skylute yra platesne. O tas, kurio skylute visa vaikyste buvo nukreipta i “purva”, ko is jo galima tiketis? Ar galima stebetis, kad jis ta meile taip suvokia?.. Tai dabar, kai pagalvoju apie to zudiko vaikus, ar jie niekada neskriaus savo vaiku? Ar atvirksciai – skriaus, nes ir juos skriaude, ir kitaip jie neisivaizduoja tos meiles.
qwerty, 2016-01-03 22:09:47
Egle, pasaulį mes matome per savo nuotaikos prizmę. Savo dabartinės būsenos skylutę. Išsilavinimas čia visai niekuo dėtas.Kas Jūsų galvelėje, kad tokius kliedesiukus rašinėjate? Apie vaikystę “nukreiptą į purvą”, ko pasekoje meilės nesuvokimą. Juk meilės nesuvokimas ir sunki vaikystė niekaip nesusiję. Ech, daug kalbėti…
Egle, 2016-01-03 22:44:25
Ir man reiketu daug kalbeti;) Tik man myleti nelygu myletiS, o jums? Kitaip, dar ir kaip sunki vaikyste susijusi su nemokejimu myleti;)
qwerty, 2016-01-03 23:06:45
Egle, Jūs man panaši į mūsų tinklaraštininką. Jis toks kaip ir Jūs – labiau girdintis save, nei kitą. Todėl mielas. Suprantamas. Artimas. Nes jam taip geriau, tuo pačiu ir mums.
Rasa, 2016-01-03 23:23:22
qwerčiui: o tu geriau nesierzinęs iš Eglės jai atsakyk- tai iš kur vis tik žmogui semtis meilės? Iš ko mokytis mylėti? Iš kokio šaltinio? Lyg taip panašiai ji klausė? Ir man būtų įdomi tavo nuomonė ☺
qwerty, 2016-01-03 23:41:44
Rasa, tikrai nesierzinu. Net minties tokios nebuvo.
qwerty, 2016-01-03 23:43:35
Tu klausi iš ko semtis meilės?
qwerty, 2016-01-03 23:46:33
Nežinau iš ko. Nežinau ir ar to galima mokintis. Palauk. Pagalvosiu. Kaip man būna. Pagalvosiu.Iš atjautos gal. Iš atjautos.Kuomet supranti kitą. Atjauti. Tai ir myli.
Rasa, 2016-01-03 23:47:53
Qwerčiui: aš tai neklausiu 🙂 Aš tik siūlau tau, kad tu Eglei atsakytum. Man įdomu ką išpostringausi 😀
Rasa, 2016-01-03 23:50:48
Dėkui, qwerty 🙂 Už pagalvojimą 🙂
qwerty, 2016-01-04 00:01:32
Rasa, o dabar ne savo mintimis pasakysiu. Buvo toks rašytojas L.Tolstojus. Jis sakė, kad mes nekenčiame žmonių už tai, ką jiems padarėme blogo ir mylime juos už tai, ką jiems gero padarėme. Tai gal čia tas meilės šaltinis?
qwerty, 2016-01-04 00:04:05
Nors, dabar vėl galvoju, kad kartais labiausiai mylimę tą, kurį labiausiai ir įskaudinome.
Pasimetęs, 2016-01-04 07:49:29
O ką daryti, kai susižavi/įsimyli/pamilsti tą, kurio tau nedera mylėti? Net jei ta simpatija abipusė… Atrodo – toks taurus jausmas, o taip skauda, taip skauda…
Burgis, 2016-01-04 07:52:28
Pasikalbėjote prieš miegą… 🙂
*
qwerty, prieš vertindamas mane, paskaitykite tą „Hamleto“ vietą apie grojimą fleita…
Rasa, 2016-01-04 08:44:38
Qwerčiui: esu tikra, kad nerasi. Tos vietos “Hamlete”. Tai aš tau parodau 😉
***
HAMLETAS. Tai yra taip pat lengva, kaip ir meluoti (kalba apie grojimą fleita – B.B.).
Spaudykite pirštais ir nykščiu šias skylutes, pūskite per burną, ir jinai prabils iškalbingiausia muzika. Žiūrėkite, štai čia vožtuvėliai.
GILDENSTERNAS. Bet aš nemokėčiau išgauti nė vienos darnesnės gaidos. Visai nemoku.
HAMLETAS. Tad žiūrėkite, kokiu niekingu daiktu jūs mane laikote! Jūs norėtumėte groti manimi; jūs tariatės žiną mano vožtuvėlius; jūs norėtumėte mano paslapties širdį išrauti ir išbandyti mane nuo žemiausių iki aukščiausių gaidų. Daug muzikos yra čionai; tasai mažytis instrumentas turi puikų balsą, ir vis dėlto jūs nepajėgiate priversti jo prabilti. Tegriebia nelabasis! Nejaugi jūs manote, kad manimi groti lengviau negu šiuo vamzdžiu? Vadinkite mane kokiu tik norite instrumentu, bet groti vis tiek negalėsite.
V.Šekspyras
petras, 2016-01-04 13:20:46
Perprasti pilnai žmogų ar išskirti kažkokį jam būdingą bruožą toli gražu ne tas pats dalykas.
Burgis, 2016-01-04 14:11:14
petrui: Jei aš išskirčiau vieną akivaizdžiai Jums būdingą bruožą, Jūs nebūtumėte patenkintas…
Vilkas, 2016-01-04 14:13:59
Drįstu nesutinkti su paskutiniu teiginiu. Žmogus Žmogui – vilkas.
Tempora mutantur, nos et mutamur in illis
Rasa, 2016-01-04 14:38:52
Vilkui: prastai pažįsti žmones. Arba vilkus. 🙂 Iki vilkų žmonėms toli toli… Sakyčiau link hienų jie, link hienų kai kurie 🙂 Štai todėl žmonės ir turi tai, ko nusipelnę- žmogus žmogui žmogus 🙂 Ir visai neblogai jei kartais tai būna, kaip Burgis sako- Žmogus Žmogui Žmogus 🙂
Burgis, 2016-01-04 14:39:25
Vilkui: Jūs neatkreipėte dėmesio į didžiąją raidę žodyje „Žmogus“. Vilkas gali būti žmogus, bet ne Žmogus.
petras, 2016-01-04 16:13:40
p. Burgi, likčiau patenkintas ar ne priklauso nuo aplinkybių. pvz. ar išskirtumėt viešumoje, ar privačiai man pasakytumėt, ar tai būtų teigiamas ar neigiamas bruožas ir t.t. bet vieno pastebimo bruožo išskyrimas, tai ne “grojimas žmogumi”.
Burgis, 2016-01-04 18:56:57
petrui: ar Jūs tik rašinėjate, ar ir skaitinėjate? O gal net pagalvojate?
virejas, 2016-01-04 19:48:54
neapykanta sugrauzia zmogu, taip tik pats sau kenki, o nekenciamam nei silta nei salta nuo to, atleisdamas bloga padariusiam zmogui pasirodai stiprus, juk mazai kas gali atleisti savo priesui, o kersyti ar neapkesti dauguma. O palikdamas teise bausti Dievui, reiktu dar uz ta zmogu pasimelsti, kad Dievas ji permainytu, tuomet nepasirodysi veidmainis…:]] ir meile kitiems neauga is neapykantos ir kersto. Meiles neisdalinsi, kuo daugiau stengsies myleti kitus zmones, tuo daugiau meiles uzsiauginsi, cia kaip zmogaus raumenys, reikia treniruoti vis didesniais kruviais tuomet jie auga…:] Cia is religines puses stengiausi parasyti, paciam taip veikti neiseina nes esu silpnas zmogus, bet stengiuos:]
qwerty, 2016-01-04 22:07:23
Galima dalinai reziumuoti temą. Yra trys veikimo variantai: 1.Keršyti.2.Tyliai neapkęsti.3.Atleisti(susitaikyti).
Rasa, 2016-01-04 22:50:37
qwerčiui: nemanyčiau, kad yra tik šitie trys veikimo būdai.
qwerty, 2016-01-04 22:52:16
Kokie dar. Atribok ir sukonkretink.
Rasa, 2016-01-04 23:53:28
qwerčiui: Na pav. vienas iš variantų- priimti situaciją kaip faktą, be jokių keršto troškimų, tylių nekentimų ar svarstymo apie atleidimą (juk jei kažkam norime atleisti, tai prieš tai irgi pykstame ant jo arba nekenčiame), ir tiesiog pagalvoti, ką galime padaryti, kad tą situaciją pakeistume į geresnę pusę.
Jei kalbant apie atleidimą (jei jau pasiutome dėl kažko), tai atleisti, man asmeniškai nereiškia “susitaikyti” su kažkuo (jei tai išties dielis blogis mūsų nuomone) ir tai toleruoti, leidžiant kažkokiam blogiui vykti toliau.
Na lengviausia apibūdinti situaciją būtų gal pav. su vaiku. Tarkim turi mažiuką sūnų, kurį labai myli. O jis ateina ir spjaudo tau ant veido. Kartą, antrą. Ar tu jam keršysi? Nekęsi? Atleisi ir susitaikysi su tuo, nuolankiai laukdamas kiek dar kartų apspjaus? Nežinau kaip tu elgtumeis. Bet aš ameniškai nei nekęsčiau nei keršyčiau, tiesiog neleisčiau taip elgtis, paaiškinčiau kodėl negalima taip elgtis arba, jei iškiltų reikalas ir jis nenorėtų keisti elgesio, nubausčiau. Be jokio pykčio ar neapykantos. Su meile.
Tai taip ir su žmonėmis gal būt reikėtų ☺
Gal esu neteisi.
qwerty, 2016-01-05 00:03:42
Rasa, gal būt esi neteisi. Kad gauti teisę kalbėti, pilnai suvokti, pajausti ir suprasti apie ką čia kalba reikia…būti auka. Nukentėjusiuoju. Tuo, kurį piktavalis ar piktavaliai sudraskė, paniekino, pažemino, atėmė, sužalojo. Jo kūną ar dvasią. Jo artimo kūną ar dūšią. Tik patapęs auka įgyji teisę kalbėti apie kerštą ar atleidimą. Ir auka ne bet kokio blogio poveikio, o esminio, žiauraus, nepataisomo (panašiai kaip tinklaraštininkas buvo sužalotas to viso absurdiškai žiauraus proceso).
Rasa, 2016-01-05 00:31:38
qwerčiui: na… nebuvo ir mano gyvenimas rožėmis klotas 🙂 Tai tau ir daugeliui kitų (net mano draugų) atrodo, kad žiūriu į gyvenimą pro rožinius akinius ir pakėlus akis į dangų ir nematau purvo po kojom ☺
Aš puikiai suprantu žmonių požiūrį. Nesu akla kurčia bejausmė būtybė. Suprantu, ką reiškia nekęsti. Suprantu, ką reiškia atleisti. Aš žinau, ką reiškia būti auka, kai išties ja esi ir ką reiškia dar ir jaustis kalta dėl to, kad esi auka, nes manai, kad galbūt išprovakavai tą “piktavalį”. Aš nesmerkiu žmonių, kurie pyksta ar nekenčia.
Tiesiog dabar aš esu tokia, kokia esu. Nesutinku būti (jaustis) auka. Nenoriu nieko nekęsti. Gal būt būtent dėl to, kad žinau- neapykanta žlugdo mus pačius, tai griaunanti jėga. Ne kurianti.
Dabar man atrodo taip.
Random, 2016-01-05 01:41:29
Destruction is a form of creation.
Rasa apie vieną, qwertis apie kitą, abu sau lieka teisūs. Gal ir gerai 🙂
Moteris, 2016-01-05 06:40:10
Random: man taip neatrodo. Kad jie kalba apie skirtingus dalykus . Tiesiog mano manymu qwerty kartas nuo karto stengiasi isprovokuoti astresne diskusija ikisdamas Burgio pavyzdi, o Rasa nesiduodama provokacijoms ir desto apie kitokias situacijas. Daznai paimdama ir savo asmenines situacijas. Manyciau vien todel, kad tai, be jos pacios, nieko negaletu izeisti.
Burgis, 2016-01-05 09:20:24
qwerty:
Šį Jūsų komentrarą reikia įrašyti į enciklopedijas, vadovėlius:
***
Kad gauti teisę kalbėti, pilnai suvokti, pajausti ir suprasti apie ką čia kalba reikia…būti auka. Nukentėjusiuoju. Tuo, kurį piktavalis ar piktavaliai sudraskė, paniekino, pažemino, atėmė, sužalojo. Jo kūną ar dvasią. Jo artimo kūną ar dūšią. Tik patapęs auka įgyji teisę kalbėti apie kerštą ar atleidimą. Ir auka ne bet kokio blogio poveikio, o esminio, žiauraus, nepataisomo (panašiai kaip tinklaraštininkas buvo sužalotas to viso absurdiškai žiauraus proceso).
***
Ačiū Jums! Gal dabar kas nors supras, kad niekas negali nei suprasti, nei kalbėti apie kerštą, neapykantą, jei gyvena ramiai, drungnai… Gal dabar kas nors supras, kodėl aš norėčiau, kad būtų dvikovų laikai. Gal dabar kas nors supras, kad aš noriu ne apginti save, ne nubausti nusikaltėlius, o apginti savo brangius žmones. Ir padarysiu tai!
petras, 2016-01-05 09:46:59
Dvikovų laikai visada yra, tik formos dvikovų gali kisti.
skaitytojas, 2016-01-05 11:42:11
Aktualijos štai tokios:
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/buvusi-d-grybauskaites-patareja-neistvere-tai-pigus-politinis-pras.d?id=70018094
mama R, 2016-01-05 23:25:51
“Kerštas” – gana niekingas reikalas. Man labiau patinka “smilga į uodegą”. Toli gražu kalba ne apie ginklų žvanginimą. Aukštasis pilotažas tai daryti subtiliai ir rafinuotai.
Gana anksti supratau, kad Žmogus tuo didesnis, kuo labiau sugeba valdyti instinktus. 20 metų ir mano drakonai miega 🙂 niekada nežinai kada gali prabusti. Tad, laikykime tuos žvėris tvirtai tvirtai. Arba dresuokime, kad vedžiojami už šilkinių pavadėlių mokėtų elgtis subtiliai ir rafinuotai…
qwerty, 2016-01-06 01:32:34
Labai sudomino mamos komentaras. Gal galite kiek plačiau, praskleisti tame trumpame komente užkoduotą išmintį. Ačiū.
mama R, 2016-01-06 23:21:37
Ir vadinamąjam kerštui turi būti tinkamas laikas ir vieta. Be to, kerštas nėra svarbiausias. Visai neblogai suveikia niekingojo apmaudas dėl to, kad garbingai besielgiąs Žmogus finišo tiesiojoje laimi. Arba subtilios užuominos ir replikos tinkamoje vietoje ir laiku. Visais atvejais Garbingai besielgiantis, išlaikytas Žmogus turi daugiau svorio nei keršto trokštantis.
“- O ką tu moki?
– Moku skaityti-rašyti, pasnikauti ir laukti”
– Dėl rašymo sutinku, o kas tau iš tų kitų dviejų?
– Kai neturi ko valgyti, geriausia – pasnikauti, o kai nieko negali greitai pakeisti ), geriausia – laukti”.
(gal nelabai tiksli citata iš H.Hesse “Sidharta”)
Taigi, ne apsiputojusius drakonus reikia leisti į kovą, o tuos, kurie už šilkinių pavadėlių vedžiojami, mokėdami išlaukti, subtiliai atlieka savo darbą tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Gražių ir kūrybingų 2016 metų. Gera čia užsukti.
P.S. laukiu. Laukiu p.Burgio bylos atomazgos. Labai tikiu ir kol kas pasitikiu.
Raimonda, 2016-01-09 17:54:04
Rasai į 20:01 jūsų žinutę:
o kokį jūs nepaviršutinišką būdą renkatės šiai nelaimei? arba, įdomiau būtų, kaip spręsti šią nužmogėjimo bėdą? Negaliu pamiršti tų trapių gyvybių, kurių neišsaugojom.
Neseniai perskaičiau Silva Rerum- žiaurūs buvo laikai, nusikaltėliai mūsų protėvių būdavo greitai viešai nulinčiuojami. Done, piktžolė išrauta. Gerai tai ar blogai nežinau, nes nežinau kaip mąsto nusikaltėliai ir kas gali kitus nusikaltėlius atgrasyti nuo tokių žingsnių… Sutiksiu su visom priemonėm, tik jei jos veiksmingos… Šiandien matau statistiką: tiek ir tiek skundų, tiek ir tiek kartų apsilankyta, rizikos sąrašo sąvoka, t.t. Tai nepadėjo. Bet gal nepadėjo tik 1 atveju iš šimto. Gal visi kiti vaikai kitose 99 šeimose saugūs?…
Kunigas pasakys, kad ne mylėti sunku, o sunku mylėti tą, kuris tos meilės atrodo nevertas. Gal pabandom? Man kol kas labai sunku, į šulinį ne tą vyra noriu įmesti ir palaikyti kelias minutes, o aplinkinius: kaimynus, seniūną, socialinę darbuotoją, ministrę. Gal tokia patirtis padiktuos sprendimą, kaip kitus gelbėti iš šulinių? Bei, tuos, kurie mėto į šulinius?
Rasa, 2016-01-09 20:02:59
Raimondai: sakot: “Man kol kas labai sunku, į šulinį ne tą vyra noriu įmesti ir palaikyti kelias minutes, o aplinkinius: kaimynus, seniūną, socialinę darbuotoją, ministrę.” O kaip su savim? Savęs įmesti nenorit? Juk ir aplink jus, kaip ir aplink visus mus pilna tokių vaikų. Jei kažkas sakys, kad ne, tai reikš tik tai, kad jie akli.
O ką galima padaryti? Kaltinti visus lengva, o realiai pakeisti kažką sunku. Daugelis tų smurtaujančių tėvų išties įsivaizduoja, kad jie myli savo vaikus. Čia ne ta vieta, kur galima daug prikalbėti ☺ O kalbėti galima be galo…
O dėl to, kad aplinkiniai nematė. Ar kada bandėt kam nors padėti? Manot vaikai skųsis, kad juos skriaudžia? Jie bijo, kad jų paskutinius namus iš jų atims. Jų mamą. Jų tėtį. Jų brolius ir seses. Ir tada jie neturės visiškai nieko! Visai visiškai nieko. Dauguma bijo. Jie miega ant kilimėlio prie durų (kartais iš lauko pusės) ir nesiskundžia. Bandėt kada priimt pabūt tokį vaikutį? Kai tėvai atėję spardo duris ir drąskosi, kad tu vagi jų vaikus ir tai jie tau iškvies policiją. Ir pasakys, kad tu pedofilė. Ar bandėt kviesti policiją? Kai (jei) tokį išsiveža, palaiko pora valandų ir paleidžia paskui dar labiau pasiutusį ir pachmielingą. Į psichiatrinę net labai aršių retai išveža, nes dabar pačio žmogaus sutikimo reikia, kad jis suprastų, kad jo psichika nesveika ir panorėtų gydytis.
Jei galvotume ką išties reikėtų daryti, tai reikėtų pakeisti viską- apskritai žmonių požiūrį į vaikus, reikėtų pakeisti globos įstaigas, reikėtų steigti gerų dienos centrų, reikėtų rasti būdus kaip atskirti smurtautoją, kaip jį izoliuoti arba gydyti. Ne išblaivinti (vadinant tai gydymu), kad pagirios lengvesnės būtų (kaip dabar girdėjau siūloma) o realiai uždaryt ir gydyt. Daug ko reikėtų.
Esu tik Rasa. Ir galiu labai mažai. Ir jūs galit mažai. Visi garsiai rėkia, kokie vargšai vaikai!!! Bet… Kas esat pasirengę priimt tokį vaikutį pas save? Net susietų kraujo ryšiais, net giminių vaikus realybėj retai žmonės pasiima. Bet kaltinam visi visus ir dėl visko.
Rasa, 2016-01-09 20:36:33
Kaip tik šiandien paskaičiau gražią mintį:
“Norint nužudyti 1000 žmonių, reikia dviejų kareivių su automatais, jie niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą. O tam, kad išgelbėtum vieną žmogų, reikia daugelio žmonių nepaprastos drąsos ir pasiaukojimo.
Kai pagalvoju, aš neprisimenu tų blogų žmonių veidų. Tačiau atsimenu kiekvieno gero žmogaus veidą, kiekvieną pasakytą gerą žodį.” (86-erių metų Irena Veisaitė, išgyvenusi holokaustą ir II pasaulinio karo metais praradusi savo šeimą)
Rasa, 2016-01-09 22:11:38
Dar Raimondai: ☺ Atsiprašau, jei mano komentaras nuskambėjo griežtokai ☺ Tiesiog esu susidūrus su daug tokių vaikų. Kenčiančių. Be laiko suaugančių.
Esu daug apie daug ką su jais kalbėjus.
Ir man šiek tiek nepatinka tas daugelio žmonių (nieko konkretaus galvoje neturiu) perdėtas baisėjimasis ir svarstymas apie tai, ką “kažkas” turėtų daryti, kai didelė dauguma jų realiai savo atžaloms net draugauti su tais vaikais iš tokių asocialių šeimų draudžia ir saugo nuo jų kaip nuo raupsuotųjų ar kokių neliečiamųjų. O į tuos nelaimingus, nemokančius (nepajėgiančius) gyventi tėvus žiūri kaip į šiukšles. Tik kaip į šiukšles, kurios teršia jų aplinką.
Viskas pasikeistų juk nuo menkų menkų dalykų- jei kiekvienas mūsų tiesiog padarytume ką galime. Tik ką galime. Jei matytume, girdėtume žmones aplink mus. Jei kiekvienas mūsų padėtų išsikapstyti iš bėdos (skurdo, priklausomybių, depresijos ar pan.) bent vienam. Tik vienam! Tuoj nebebūtų ir ką gelbėti 🙂
qwerty, 2016-01-09 23:58:28
…buvau labai jautrus ir geras vaikas. Baltapūkis toks didelėmis mėlynomis akimis. Labai bijojau, kuomet mama su tėvu pykdavosi.Kuomet tėvas girtas pareidavo vėlai vakare pirmas bėgdavau tais mažais dviem kambarėliais jo pasitikti. Norėjau ką nors gera pasakyti, padėti batus nusiauti, pralinksminti kaip nors, kad nebūtų toks piktas ir eitų ramiai miegoti. Neretai tik įėjęs į virtuvę gaudavau smūgį delnu į galvą. po to trenkdavausi į sieną ir kiek apsvaigdavau. Visko buvo. Ir mano poterių, naivaus prašymo Dievo, kad jis padėtų ir padarytų stebuklą, kad tėvai nesipyktų taip. Nesibartų. Kad būtų ramu ir gerai. Visko buvo…ech. Tačiau, laikas bėgo greitai. Užaugau. Blogis pasimiršo. Tėvukus mylėjau beprotiškai. Kaip galėdamas jiems padėjau ir padedu.
Burgis, 2016-01-10 09:42:11
qwerty: jei tai tiesa, tai patarsiu – nereikia žiniatinklyje visai atsiverti… Jei aš panašiai parašyčiau, mano gyvenimas pasikeistų. Žinoma, Jūs kai kam anonimas, bet tai dažniausiai laikina. O kiekvieno mūsų (bent jau Jūsų ir mano…) gyvenimuose yra tokių baisių duobių, kad šiurpina. Tegu tai ir lieka su mumis. Juk mes stiprūs, tiesa?
REGINA, 2016-01-10 17:12:44
qwerty, iš kokio čia baudžiavinės Lietuvos literatūrinio kūrinio paimta ištrauka? Kodėl į kabutes neįdėjai cituodamas? A tu čia gal apie save? -Aik tu sau!!! Maniau, kad vyrai po 50-ies neverkia ir neprisimena vaikystės nuoskaudų.
Kas dėl vaikų lupimo, tai aš pasisakau UŽ.
Bet vaikai mušami turi būt motyvuotai, kad žinotų už ką gauna ir jokiu būdu ne per galvelę, o per minkštą vietą.
Kai aš vaikystėje su tokia palaida drauge prie kluono užsikūrėm laužiuką, norėdamos išsikepti bulvių, tai….. kai tėvukas užkačiūrino, tai draugė pabėgo, o mane pačiupo ir gerai išvanojo skalbimo mašinos, kuri vadinosi Ryga, tokia stora vandens šlanga. Nuo to laiko labai gerai išmokau priešgaisrinio saugumo pamoką ir iki šiol dar nieko nepadegiau :DDD
sonata, 2016-01-10 19:32:20
Tikiuos, kad qwerty supras teisingai – siūlyčiau Šeimininkui pašalinti paskutinį komentarą. Gerbiu qwerty, nors dažnai gaunu “strėlių” – qwerty, komentaro turinys liečia ne Tave vieną…
Rasa, 2016-01-10 20:32:06
Sonatai: paskutinį komentarą tai kurį? Burgio ar Qwerčio?
sonata, 2016-01-11 21:15:44
Rasele, qwerty komentarą. Ten ir apie šeimos narius, kurie negali apsiginti. Tuo labiau, kad qwerty rašo, jog myli juos beprotiškai. Dviprasmybė… Nuoskauda didžiulė, sutinku, bet labai tiesmukai išsakyta. ir kam nuo to geriau?
qwerty, 2016-01-11 22:41:06
Sonata, jokios nuoskaudos nėra. Tiesiog tėvukas tuomet buvo tokioje fazėje. Viskas gerai.
Rasa, 2016-01-12 00:08:00
Sonatai: Ne dviprasmybė tai. Tiesiog realybė. Retai rasi šiek tiek vyresnių žmonių, kurie to nepatyrė. O jei nepatyrė, vadinasi taip bijojo savo tėvų, kad net cyptelt nedrįso. Sentelėję jie dabar dažnai tai pavadina “mes gerbėme”. Nors realiai daugelis tiesiog bijojo ir nekentė. Bet juk nekęsti gėda prieš žmones, tai geriau pavadinti tai pagarba.
Sakot nedera apie tuos, kurie negali apsiginti? Mhm. Gal jūs teisi, jūs tikrai protingesnė už mane.
Bet mano durna galva mąstant, tai labai gerai matosi, kad dar labai ilgai niekas mūsų valstybėje nepasikeis. Gal už kelių kartų… Nes visi vis dar nori girdėti tik: oooo, man viskas ok. Nes kam nuo kitko geriau ar ne? Ir moterys ateina į darbą su mėlynėmis veide, nes kapojo malkas ir viena pataikė į akį, nes nusirito nuo laiptų, nes nepamatė sienos ar vaikas užtrenkė žaislu. O namuose viskas ok, jokių problemų… Visur viskas ok. Tik jei laikraščių neskaitytume. O kam mums visa tai? Ten kažko mušasi, pjaunasi ir skandina vaikus. O kodėl niekas nematė? Nes ir tai mamai kalbant visi matė tik tai ką norėjo- viskas ok. Todėl merginos labai retai skundžiasi, kad jas prievartauja, moterys ir vaikai- kad juos muša. Nes kam tai rūpi? Esi auka, vadinasi dar ir kaltas. Vos ne “prisiprašei”. Taigi, maždaug, tylėk, o jei jau neištyli, nueik ir pasidaryk galą. Kaip, beje, ir padaro vis daugiau vaikų. Svarbu mums toliau ramu, nes mes, aplinkiniai, nieko nežinojome (išskyrus tai, kad jiems viskas ok), tai ir jokios atsakomybės prisiimti nereikia…
Taigi, kol nenustosime vaidinti, kad viskas ok, niekas ir nepasikeis.
Aš ne piktai rašau, jeigu ką. Tik man matosi iš kitos pusės, nei kai kam kitam. Silpni ne tie, kurie kalba. Silpni tie, kurie tyliai kenčia.
ir, 2016-01-12 10:37:25
Rasele, jūs tai puikiai parašėt. Gera, kad yra qwerty, Rasa…Šviesiau gyvent
sonata, 2016-01-12 22:28:33
Gerai, Rasele, keliu baltą vėliavą. Tik kartais tas skatinimas kalbėti primena seną anekdotinę situaciją: “Tūlą žmogelį partrenkia mašina, lūžta koja. “Gydytoją!!!”. Tuoj pat pribūna respektabilus ponas: “Aš gydytojas, ar skauda?”.”Ooooi kaip skauda!!!”. “Aš gydytojas psichoterapeutas – gal norite apie tai pakalbėti?”. Tai va ir vėl man nepavyko su ta balta vėliava – manau, kad nei kentėti, nei plepėti nereikia. Pirmiausia reikia atsakomybės už save ir savo vaikus, jei tokių yra. Ir apyskaitą pirmiausia pateikti sau – ką galiu pakeisti esamoj situacijoj. Be manipuliacijų kaimynais, giminėm, tv pagalbom… Gatvėj nugirdau tokį pokalbį – mama barė 10-12 metų berniuką: “Man skambino mokyklos socialinė ir sakė, kad tu nevalgai pietų, kuriuos tau duoda nemokamai”. Mamai praneša socialinė… Toks vaizdas, kad su vaikais bendraujama tik per tarnybas- motinystės ir tėvystės įgūdžių formavimo, vaikų teisių, PPT ir pan. Ką sėjam, tą pjaunam.
Rasa, 2016-01-13 00:15:12
Sonatai: na, baltos vėliavos nereikia ☺ Aš juk nekariauju ☺ Prisiminiau besišypsodama kartą man skirtą vieno labai kaip ir protingu save laikančio vyriškio pastabą, kad aš apskritai nemoku diskutuoti. Tada aš jam nuoširdžiai ir atsakiau- tai tu diskutuoji, o aš tai tiesiog kalbuosi ☺
Dažniausiai aš tik svarstau, o ne įrodinėju savo teisumą. Įrodinėju kažką ir esu griežta dažniausiai tik sau ☺
Žinau juk, kad esat puiki, protinga, supratinga ir labai stipri moteris ☺ Ir teisinga ☺
qwerty, 2016-01-13 03:58:29
Rasa, Sonata tikrai yra protinga, supratinga, teisinga ir labai moteris.
sonata, 2016-01-13 22:30:25
Rasele, qwerty, pralinksminot 🙂 Suprantu ir ironiją, ir sarkazmą, mėgstu ir autoironiją:) Taip kad ačiū 🙂 o jei visai atvirai, tai dabar toks periodas, kad darbe būnu 6 ryte, išeinu 7 vakare ir kai kyla klausimas- velniam man to reikia, visad prisimenu Burgį – dirbti mėgstamą darbą tai nėra darbas. Qwerty, niekad nieko nenorėjau labiau kaip titulo “labai moteris”. Deja, matyt norėjau ne iš tikrųjų 😀
Gimnazisto mama, 2016-01-14 09:17:41
pasidžiaukim gražiais žmonėmis:
http://www.alfa.lt/straipsnis/49881444/astunto-seimos-nario-laukianti-globeja-vaiku-auklejima-pavadinciau-kasdiene-kuryba?p=1
Raimonda, 2016-01-15 21:23:01
Rasai: tai todėl ir neišeina man tie vaikučiai iš galvos, kad nuolatinis kaltės jausmas, ar galėjau ką nors padaryti… bet kad ir Afrikoje milijonai badauja. Noriu čia tik pasakyti, kad ten kur tavo rankos nepasiekia, kad šalia tų kitų vaikų bus kiti žmogiški Žmonės, kurie pamatys ir padės. Bei aš gal per daug ekonomistė ir panašiai čia bet kokių velnių mes mokame mokesčius ir samdome tuos seniūnus, socialines darbuotojas ir… ministres, juk nepaneigsit, kad žuvis nuo galvos pūva… tai va, aišku kad reikia į save žiūrėti, aišku kad reikia pulti padėti ir padedi… bet tikėtis iš kito to pačio, arba padaryti daugiau nei tavo pareiginėse parašytą, žengti tą vieną papildomą žingsnelį ir išgelbėti gyvybę- ar to per daug? Turbūt sutiksint kad nemažai tokių žmonių yra, bet norėtųsi daugiau, ane? Gal skaitėt, gydytoja gaivino mergyte net 40 min. nors tiek instrukcijose nenumatyta… tai jei visi taip, 10-15 min. daugiau nei galvoji kad pakanka ir jau keiti pasaulį…
Rasa, 2016-01-15 22:17:27
Raimondai: 🙂 O gal būt nereikia nieko iš kitų tikėtis? Tada neteks ir nusivilti.