Kiek tu nuotraukoje matai katinų? Penkis! O buvo dar ir šeštas…
Važiavau link Žaliųjų ežerų, stabtelėjau prie daugiabučio namo ir staiga iš jo pasipylė katinai!
Toliau jau važiavau galvodamas apie žmones ir jų gyvūnus. Kas galėjo kadaise patikėti, kad uždraus žvėris cirkuose? Kaip atkakliai dabar kovojama, kad uždraustų narvuose laikyti kailinius žvėrelius. „Išlaisvinamos“ ir vištos…
*
Tai gal jau laikas stabtelti ir pasiklausti: kodėl tu, žmogau, namuose, bute nori turėti šunį, katę ar net po kelis jų? Taip, taip, žinau visus pagrindinius laikančiųjų motyvus, bet vis tik! Jei dar kartą įvertintum, kad tavo katė nesaugo tavęs nuo pelių, žiurkių (iš kur jos, pavyzdžiui, mūsų name?), kad tavo šuo nėra nei tavo sargybinis, nei gynėjas, kad tas malonumas, kurį patiria tavo naminiai gyvūnai, gal nė iš tolo nekompensuoja tipiško gyvūnui gyvenimo praradimo, kad tavo meilė gyvūnams seniai pranoko tavo meilę žmonėms, tai gal, sakau, pamažu, pamažu galėtume atkurti pusiausvyrą gamtoje?
*
Tik nebūk fanatikas! Juk tavo gyvūnai kaip tik ir turėtų apsaugoti tave nuo fanatizmo, tiesa?
Atsakymai
Darius, 2018-09-29 14:15:34
O aš vis laukiu kada uždraus sliekus ir musės lervas (“dzykus”) mauti ant kabliuko. Juk gyvi padarai, turi nervus ir jiems skauda…
LEVUTĖ, 2018-09-29 16:41:03
Aš turiu buta Karoliniskese ir šuniuką. Jam penkiolika metu. Ir man yra gerai, nes daugiau neturiu prie ko prisiglausti.
Burgis, 2018-09-29 17:56:01
LEVUTEI: Jei Jums daug metų, jei artimi žmonės toli, tai šuniukas yra tikrai reikalingas ir pateisinamas! Jis atlieka misiją.
Rūta, 2018-09-30 08:54:22
Bet… Nei naminiai šunys, nei naminės katės gamtoje vieni negyvena. Tiksliau, gal ir išgyventų, bet jie nebūtų natūrali gamtos dalis ir to nereikia skatinti. Katės gali gyventi šalia daugiabučių ir naikinti graužikus – šiuo požiūriu jos naudingos. Miške būtų žalingos. Bet valkataujančių šunų neturi būti niekur… Neturi. Primityviai tekstą suprantu taip – paleiskite savo augintinius į laisvę 🙂 🙂 :). Žinau, mintis ne ta, neturėkite augintinių, mylėkite žmones! O gamtą mylėkite iš tolo 🙂 🙂 :). Aš pvz. nebevažiuoju į Graikiją po pirmos kelionės ten. Man emociškai per sunku žiūrėti į bandas lakstančių be priežiūros niekieno (o gal bendrų) šunų, kačių ir kaulijančių iš turistų maisto. Nebijau jų visom fizinėm prasmėm, bet man nemalonu juos matyti – mūsų kitokia kultūra, kitoks požiūris į gyvūnus ir net būdama labai tolerantiška negaliu to priimti – man gaila tų gyvūnų, kad pusalkaniai, kad neprižiūrimi, negydomi. Nors vietiniai sako, kad gyvūnams taip gyventi yra gera (laisvė) ir tai yra gerai… Gal… Bet mane auklėjo kitaip – už savo naminį gyvūną esi atsakinga pati ir turi juo rūpintis. Laukinius reikia paleisti į laisvę, nebent pagelbėti atsidūrusiems bėdoje, bet sudaryti sąlygas grįžimui į laukinę gamtą. Dar visai maža buvau, kai tėtis man iš Maskvos (!) parvežė porelę žiurkėnų (čia jų nebuvo). Ir aš juos auginau – pati šėriau, pati narvelį valiau, pati juos ganiau po pievelę. Ar tai buvo blogai? Manau, kad tai padėjo pagrindus išsiugdyti atsakomybės jausmą ir mokė rūpestingumo. Vėliau nupirko išsvajotą šuniuką – taksą. Mes gyvenome kartais net 7-iese dviejų kambarių bute, nes tėvai priimdavo giminaičių vaikus, įstojusius į šalia esančią aukštąją mokyklą, jeigu jie negaudavo bendrabučio, dar pasiimdavo žiemai iš kaimo ligotas močiutes. Ir… visiems užteko vietos. Ir akvariumą įtaisė – iš pradžių 5 litrų stiklainyje, paskui jau suklijavo labai kaip tada atrodė prabangų – net 40 litrų! Ir eidavau su tinkliuku į balą miške dafnijų gaudyti ir rastus sliekus namo nešiausi :). Manau, geriau, nei eiti buožgalvių į griovius mušti, kaip darė kai kurie kaimynų vaikai :(((. Šunį turiu (ketvirtą taksą savo gyvenime) ir kol turėsiu sveikatos ir bent minimalias sąlygas – turėsiu ir šunį. Liūdna man, kai žmonės lygina meilę gyvūnams su meile žmonėms. Mylėti galima daug ką – tėvynę pvz. Ir kaip ten bebūtų – šie jausmai tarpusavyje nekonkuruoja. O į tą klausimą kodėl… Įvairiai – pirmieji todėl, kad naminiai gyvūnai teikė džiaugsmą vien tuo, kad jie gyvūnai. Paskui – iš įpročio – be gyvūnų namai negyvi. Na, šitą kalytę, kurią turime dabar, paėmėm iš laikinos globėjos – jei nebūtume paėmę, ji būtų keliavusi į tikrą prieglaudą – į narvą, o paskui greičiausiai užmigdyta. Nes ji buvo ligota, užskurdusi, sužalota ir negydyta galva, turėjo randų, neturi vienos kojos pėdutės – apsigimusi, žodžiu, tikrai ne tas atvejis, kai oi kokia graži… Bet ji prie mūsų pribėgo pirma iš kelių šuniukų (gražių ir sveikų), palaižė rankas, ir mano Žmogus pasakė – jeigu jau norim kažką globoti – imkim silpniausią. Ta globėja aiktelėjo – sakė – tikrai galvojau, kad šitos tai jau niekas neims. Daugiau nei 7 metai pas mus – kelios operacijos, tapo graži, neberanduota, greita, guvi, linksma, saugom kaip stiklinę, nes dėl stuburo išvaržos jai negalima šokinėti, kaip į bepročius mieste žiūrėdavo kaimynai, kadangi laiptais visada nešdavom ant rankų. Bute, ar name, jokio skirtumo. Juk ji vis tiek miega kambaryje, lauke sušaltų. Žinoma, visada atsiranda tokių, kurie numeta frazę – turėtumėt mažų vaikų, nereikėtų nešioti šuns. Neįrodinėsi gi savų tiesų kiekvienam :))).
Juozas P., 2018-09-30 09:40:57
Rūtai – “Neįrodinėsi gi savų tiesų kiekvienam :))).”
Tad:
http://www.keistoteka.lt/images/uploader/kv/388×517.g/kvaili-mokyti-tas-pats-kas-mirusi-gydyti-daktaro-norbekovo-biblioteka-1.jpg?t=480435
Giedrius, 2018-09-30 10:29:09
Amžinos tiesos iš Mažojo Princo:
Tada pasirodė lapė.
– Laba diena,- tarė lapė.
– Laba diena,- mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.
– Aš čia,- pasigirdo balsas,- po obelimi…
– Kas tu tokia?- paklausė mažasis princas.- Tu labai daili…
– Aš esu lapė,- tarė lapė.
– Eik šen, pažaisime,- pasiūlė mažasis princas.- Man labai liūdna…
– Aš negaliu su tavim žaisti,- tarė lapė.- Aš neprijaukinta.
– A, atsiprašau,- tarė mažasis princas.
Bet pagalvojęs pridūrė:
– O kas yra “prijaukinti”?
– Tu ne iš čia,- tarė lapė.- Ko tu ieškai?
– Aš ieškau žmonių,- tarė mažasis princas.- Kas yra “prijaukinti”?
– Žmonės,- tarė lapė,- turi šautuvus ir medžioja. Tai gerokai varžo! Be to, jie laiko vištas. Jomis jie ir tesirūpina. Tu ieškai vištų?
– Ne, tarė mažasis princas.- Aš ieškau draugų. Kas yra “prijaukinti”?
– Tai jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tai reiškia “užmegzti ryšius…”
– Užmegzti ryšius?
– Žinoma,- tarė lapė.- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
– Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė… Man rodos, kad ji mane prisijaukino…
– Galbūt,- tarė lapė.- Žemėje būna visokiausių dalykų…
– O, tai visai ne Žemėje,- tarė mažasis princas.
Lapė atrodė labai susidomėjusi.
– Kitoje planetoje?
– Taip.
– Ar toje planetoje yra medžiotojų?
– Ne.
– Tai įdomu! O vištų?
– Ne.
– Niekad nebūna viskas kaip reikia,- atsiduso lapė.
Virginija, 2018-09-30 14:35:18
Vargu, ar gali kas suprasti žmogų, kuris turi tik šunelį ar katiną…kartais paaiškėja, kad tikraisiais draugais yra tik jie…
Juozas P., 2018-09-30 20:45:04
Paskutinę karo vasarą ganiau pas gaspadorių. O jis turėjo šunį – labai protingą- karves, aveles sugainiodavo, grybautojas už padalkų tampydavo, kai svetiman miškan ėjo. O žiemą Sargis pas mane atbėgo – Į Rokiškį… Kaip jis mane surado, lyg šiol nesuprantu. Gaila buvo gint atgal tuos 4 kilometrus pas gaspadorių, oi kaip gaila, toks protingas šuo.
Eilinį kartą prisimename jau kitą – mūsų sodo- Sargį, gyvenusį “Dobile” net 14 metų. Atpažindavo svetimus, eidavo iš paskos atsilikęs per 20 metrų ir visus įspėdavo vienodai amsėdamas — vagis! vagis!, vagis!
-Mano tėvynė
Širdis prie širdies,
Mano valstybė-
Vagis ant vagies.
Ponas Vytautas niekaip neužmiršta buvusio bendradarbio ir bendravardžio poeto Vytauto Cinausko šio posmo. Kaip seimo narys, tremtinys, net du kart bėgęs iš Sibiro Lietuvon taip galėjo parašyti?
Gal jis turėjo galvoj vagį, tą- ant kurio ne tik kepures kabina? Nėr jau jo, nebeklausi. Prisimintumėm ir dienas prie geologijos gręžinių, kartu gi šitiek metų dirbta…
2014.XI.30
Giedrius, 2018-10-01 10:32:05
Mažojo Princo tęsinukas apie prisijaukinimą, labai gilą “lapišką” išmintį 🙂 bei labai labai didelę paslaptį. Tsss… Tyliau…
Tačiau ji [lapė] grįžo prie savo minties.
– Mano gyvenimas labai neįvairus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Visos vištos tarp savęs panašios, ir visi žmonės tarp savęs panašūs. Taigi man truputi nuobodu. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten – javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose…
Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:
– Prašau… prisijaukink mane!
– Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
– Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!
– O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.
– Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba – nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau…
*****
…
– Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
…
– Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę…
Dalius, 2018-10-01 14:36:50
Apie meilę. Pakabino anais laikais kolūkyje ant kultūros namų skelbimą, kad rodys skaidres apie meilę. Pranešėjas sako prakalbą prieš skaidrių rodymą, kad meilė būna tarp vyro ir moters. Tada visi reikalauja skaidrių. Meilė būna tarp moters ir moters. Vėl visi klykia skaidrių. Meilė būna tarp vyrų. Vėl šurmulys reikalaujantis skaidrių. Ir galiausiai meilė būna tėvynei. Apie tai ir bus skaidrės!
qwerty, 2018-10-02 03:27:06
Ateina laikas, kuomet supranti. Kad kasdienės tariamos naujienos. Visi naujienų portalai, “karštos žinios”, “sensacijos”. Visi komentarai prie jų. Visi fącebukai, su debiliškai-vaikiškais, kas šmaikščiau (iš esmės pasityčiojimais iš kito, ar kitaip galvojančio) yra blogis. Mėšlas ir šūdas. Nuodas. Ir šūdas. Kurį tu žiaumojai tiek metų. Vien jau todėl, kad jau kartojasi. Dabar galvoju, kad svarbu, kuo mažiau laiko tai daryti (skaityti, nuodytis tuom). Dabar jau suprantu, kad Facebook dalyviai, jų postai yra tie patys Delfi komentatoriai. Kurie vis kartojasi. Tiek tos jų žinios, tiek ir tie jų komentatorai, tiek ir tos jų patyčios ar pašmaikštavimai. Viskas jau taip nusibodo ir taip nuobodu, taip neįdomu, kad vienintelė paguoda Burgis su savo retom pastabom apie kates, Raselė, tas “truputis Saulės, šaltam vandeny”, Giedrius su jo naivumu. Šitie dar nenusibodo, nes kas beliktų…
Burgis, 2018-10-02 08:03:40
qwerty: ačiū Jums ir visiems, kurie čia lankosi, nes jūs nepasukote Delfio komentatorių keliais. Aš nesuprantu, kai anie žmogeliai nesugeba pamatyti, jog niekam ta jų nuomonė nesvarbi. O čia, kaip ir savo feisbuko srityse, aš norėčiau, kad žmonės komentuotų taip, kaip jūs: iš savo unikalios patirties; iš savo jausmų; su praktiniais patarimais; su giliais atsivėrimais… Ačiū!
Giedrius, 2018-10-02 11:39:38
Qwerčiui: Taiklus pastebėjimas. Todėl facebook’o ir neturiu, delfi neskaitai, komentarų ten nerašau. Paskaičius ką ten rašo kiti, apima neviltis ir pradeda pykinti (ne piktinti). Ten nėra jokios prasmės, ten – tuštuma, vakumas, agresyvus vakumas. Nenoriu būti tos tuštumos dalimi, todėl geriau jau būsiu naivus 🙂
Rostanas, 2018-10-02 23:04:23
Seniau buvo cirkas su žvėrimis, bet laikui bėgant išsivystė į telecirką, kur žmonės paklusniai atlieka įvairiausius triukus ir prikausto žiūrovų dėmesį. O kiek daug norinčių būti telecirko “žvėreliais”…
petras, 2018-10-03 08:32:16
Jei jum tie feisbukai ir delfiai tokie cirkai ir vakumai, tai kam tiek apie juos daug šnekat ? matomai sėdit ten be perstojo 😀
Burgis, 2018-10-03 08:41:38
petrui: o Jūs kodėl čia?
Giedrius, 2018-10-03 08:56:00
Vakar buvau Klaipėdoje. Ten viena moteris su ašaromis akyse papasakojo vieną istoriją, kuri manau labai tiktų prie šios temos.
Klaipėdos pakraštyje stovėjo apleistas namas. Jame įsikūrė ir gyveno benamiai. Kartu su tais benamiais name gyveno keturi šuniukai. Ta moteris dažnai praeidavo pro šalį. Šuniukai ją jau pažindavo, visada pasitikdavo. Ji jiems ir maisto atnešdavo. Vienas iš šuniukų ją dar ir palydėdavo kažkiek, jai nueinant. Taip viskas kurį laiką ir vyko, kol Klaipėdos savivaldybė sugalvojo tą namą nugriauti. Kaip tarė, taip ir padarė.
Namą sulygino su žeme, vienas ten gyvenęs benamis buvo nuvežtas į ligoninę, kiti išsikėlė kažkur kitur… Liko tie šuniukai.
Moteris sako, einu pro šalį, niekas nebepasitinka, nebeloja. Žiūriu, visi keturi tupi ant kalvelės ir žiūri į tą pusę kur anksčiau stovėjo namas, kuriame jie gyveno. Padėjau, sako, jiems maisto, kurio jie beveik nepalietė. Nueinant, nebepalydėjo.
Kartais, sako, matau juos atbėgant prie netoliese esančios Maximos parduotuvės, kur tie benamiai ateidavo svaigalų nusipirkti. Sutupia jie prie išėjimo ir žiūri į duris. Gal kartais pro jas išeis patys brangiausi jiems žmonės.
Virginija, 2018-10-03 10:41:08
Metas(to tikrai neketinau daryt), bet po paskutinio Giedriaus įrašo teikiu paskutinį argumentą apie gyvūnus ir žmones…
Kai kolegos, man išeinant iš darbo, nei vienas neištiesė rankos, nepasakė nei vieno žodžio(blogai nenorėjo, o gerai bijojo, nes šalia buvo administracija,gal jau mąstė apie artėjančius etatus), nors šalia buvom 18 metų, o iš viso mokykloj išdirbau 35m. Apie gėles ar padėkas jau nekalbu(to man ir nereikia).Kai grįžau namo, mano katė Pelėda visą pusdienį tupėjo šalia, kažkaip nuleidus galvą ir retkarčiais žvilgteldama į akis…
Dalius, 2018-10-03 12:52:27
Giedriau, šunys turi smegenų ir instinktus, įpročius. Į prieglaudą juos reikia kaip ir minėtus benamius. Darykim viską civilizuotai.
Virginija, gal Jūs ir fainas žmogus kas ten žino… Negirdėjom Jūsų kolegų nuomonės apie Jus… O kad darbovietėse, o ypač “valdiškose” (kaip pvz.mokykla) daug komformizmo ir padlaižiavimo, tai taip. Kita vertus jo apstu ir visuomeniniame gyvenime. “Ačiū” už tai sovietų sąjungai.
petras, 2018-10-03 12:54:06
Virginija, o jūs ištiesėt bendradarbiams ranką, pasakėt kokį palinkėjimą ar atsisveikinimo žodį ?
Giedrius, 2018-10-03 14:47:31
Daliui: Kažin kokios čia dabar prieglaudos Lietuvoje benamius nemokamai priimtų? Nebent kelioms pirmoms naktims nakvynės namuose.
Dėl šuniukų į prieglaudą tai panašiai ir patarėme. Ką gi daugiau daryti šiuo atveju. Bet pasakojimas buvo ne apie tai, o apie ryšį tarp žmonių ir gyvūnų.
Netikiu, kad tai tik šunų įprotis, instinktas ar koks gudravimas, kad sugraudintų kokį varganą patiklų žmogų ir išviliotų iš jo gardesnį kąsnį. Yra kažkas daugiau. O gudravimas ir apsimetinėjimas, tai čia jau žmonių bruožai.
Manyčiau, kad žmonės prie gyvūnų glaudžiasi, nes gauna iš jų kažką tikro, ko žmonės šiuo metu nebesugeba vienas kitam duoti. Ir tai, ką jie gauna iš gyvūnų, neįmanoma aprašyti jokiomis valdiškomis instrukcijomis, sureglamentuoti bei pateikti privaloma forma per įstatyminius ar norminius aktus. Nusispjauti man į tuos norminius aktus ir visokias tvarkas. Visų pirma žmoniškumas turi būti, o įstatymai ir visokios tvarkos reikalingos tik kaip priemonė tam žmoniškumui išreikšti. Prisižiūrėjau aš tų šaltais ir abejingais veidais labai civilizuotai cituojančių negyvą įstatymo raidę ir traukiančių pečiais, kad niekuo negali padėti, nes tokie įstatymai. Padėti galima visada ir tam nereikia jokių įstatymų!
Ir nereikia viskuo kaltinti sovietų sąjungos. Labai jau patogu. Už tai, kad aš blogai elgiuosi kaltas ne aš, bet sovietų sąjunga… Hmm… Nors reikės kada nors kelių policijoje šitą triuką pamėginti, jeigu baus už kokį nusižengimą. O ką, tegu baudžia sovietų sąjungą. Juk čia ji kalta, kad mane tokį, nemėgstantį užsisegti saugos diržo, išauklėjo :))
Dalius, 2018-10-03 14:58:34
Ne visai taip, Giedriau. Kuo valkataujančiam (žmogaus paliktam) šuniui atlikta eutanazija blogiau už mėsai papjautą kiaulę, vištą ar kitą gyvį? Na, bet gal Jūs esate vegetaras ar veganas… Tada jau sunku diskutuoti būtų:)
Giedrius, 2018-10-03 16:00:07
Daliui: Tikrai diskutuoti bus sunku 🙂 Esu vegetaras su poros metų stažu, nors kol kas dar ne visiškas veganas :)) Medų valgau!
Yra toks priesakas – nekenk jokiai gyvai būtybei. Ir yra tokie džainistai, tai jie ar jos, kurie(-os) eidami(-os), užsideda ant burnos tokias kaip baltas nosinaites, kad einant net muselė į burną neįskristų ir nežūtų. O rankoje nešasi šluotelę, su kuria pasišluoja sau kelią, kad netyčia neužmintų kokios skruzdėlės ar vabaliuko. Foto:https://www.google.lt/imgres?imgurl=http://go-veg.ru/img/jaya.jpg&imgrefurl=http://go-veg.ru/jainism-and-nonviolence&h=600&w=850&tbnid=-Gjp3ot0U93IHM:&q=%D0%B4%D0%B6%D0%B0%D0%B9%D0%BD%D0%B8%D1%81%D1%82%D1%8B&tbnh=160&tbnw=226&usg=AI4_-kTwSc_G9lh57DzdtWphoVFsYLsBvg&vet=12ahUKEwjOtry4qerdAhVRp4sKHe8uB-oQ9QEwAHoECAUQBg..i&docid=CHgrAe-TG9HWOM&sa=X&ved=2ahUKEwjOtry4qerdAhVRp4sKHe8uB-oQ9QEwAHoECAUQBg
Rekomenduoju 🙂
Rostanas, 2018-10-03 22:21:16
Kažkoks absurdas. Šiuo metu Lietuvos respublikoje yra apie 3 milijonai nuomonių šia tema. Juk žinote, kad žmonės gali keisti nuomones dėl įvairiausių priežasčių, todėl tikiuosi jog nesitikite rasti teisybės ar išeities kažkieno nuomonėse. Vargšas žmogelis nebeturi jokio privatumo, nes turi laikyti gyvūnus taip, kaip nurodė kiti, jis turi rengtis taip, kad būtų gražu kitiems, jis turi taip tvarkyti namus, kad patiktų kitiems, jis turi gyventi pagal įstatymus, kuriuos sugalvojo kiti. Negana to, kad respublika smaugia žmones, dabar madoj, kad ir žmonės pradėjo smaugti žmones. Nejaugi niekas nebeužsiima savo problemų sprendimu ir nejaugi niekas nebeturi rimtų užsiėmimų, kad lenda į svetimus gyvenimus ir aiškina kaip kam gyventi? Galbūt tą lindimą žmonės perėmė iš televizijų? Pasaulis yra labai margas. Man tenka sutikti daug urvinių žmonių, kurie išlindę iš savo urvo stebisi paprastais dalykais ir sukelia šou iš paprasčiausių dalykų. Jaučiu žmonių atitrūkimą nuo realybės.
Uždraudimai irgi nėra išeitis. Jei uždraudžiam naminius gyvūnus, tai uždrauskim ir televizorius su kompiuteriais, nes jie susuka žmonėms smegenis. Po to uždrauskim telefonus, nes per mažai žmonės bendrauja gyvai. Uždrauskim nuosavybę, uždrauskim nuomones, uždrauskim… Uždrauskim viską. 🙂 Jei reikia, tai rasim tų priežasčių. 🙂
qwerty, 2018-10-04 01:17:01
Giedriau, aš sutinku karts nuo karto pievelėje įminti į šuns kakutį. Juk tai tokia maža kaina už galimybę žavėtis jais ir džiaugtis. Paspausti jiems nosį. Paglostyti, kuomet jų šeimininkai išveda juos pasivaikščioti į lauką. Sutik.
Daliau, sutinku su tavimi. Pilnai. Mes bendraminčiai, bent jau šioje dalyje:)
Giedriau, dar pas jų vienuolius bątnosiai riesti. Vėlgi dėl tos pačios priežasties.
qwerty, 2018-10-04 01:22:17
Virginija, suprantu tave. Aš ir kažkaip nuleidęs galvą vis retkarčiais žvilgteliu į tavo komentarą, tarsi į tavo akis… Čia yra suprantančių Jus. Patikėkit.
Juozas P., 2018-10-04 10:23:32
Tikra nesąmonė su tais kakučiais. Manoji Ulė visada tai daro įlindus kur į krūmus, kas reiškia natūraliai tręšia dirvą. Jei ant tako tai darytų, reiktų maišeliu surinkt ir iškratyti turinį ten, kur nieks neįmintų- pvz. prie pat medžio kamieno.
Nesenai naktį jau kieme, tiesą sakant, iš už krūmo išlindo Švonderis su nematytu man šunimi ir pareikalavo parodyti ar turiu maišelį. Nedaug trūko būč pasakęs savajai korsikos mišrūnei – FAS!!!
vilkas pilkas, 2018-10-05 17:03:27
Priimkite oficialią deklaraciją apie pareigą nusišalinti nuo potecialaus komentaro apie kates, lapes, šunis ir jų ekskrementus dėl savaime suprantamų prižasčių.
canis lupus vulgaris