Toliau skaitinėju (žr. ankstesnes temas…) poezijos pavasarių laureatų knygeles. Baisu tai, kad aš net nežinau, kas iš laureatų dar gyvi, kas dar kuria… Bet dar keisčiau, kad nesuvokiu, kam kai kurie paskyrė gyvenimą toms eilutėms, kurias randu? Aš, matėte, irgi rašinėju, bet niekada nesutikčiau būti poetas! Man savotiškai gaila tų, kuriuos bene visi pamiršo, kurių jaunimas nei mokosi, nei cituoja, nei žavisi… Štai renku, renku kaip žvirblis po grūdelį – ne kažin ką „lesamo“ randu. Žinoma, pakentėkite, tuoj bus A.Baltakis, J. Marcinkevičius – ten bus ką „lesti“! Bet kol kas man rūpi su jumis pakalbėti ne apie lyderius, o apie „poezijos eilinius“ (įsižeistų, žinau, įsižeistų…)
Aldona Elena Puišytė, 1986 metų laureatė
Garsų garsai! Gražiai pasaulis aidi.
Aš mokausi jų skambesio klausytis.
Valdovai mes tik savo karalystėj –
Širdy – kur žiedo ir šaknų jungtis…
***
Poezija – ne žodis, ne raidė ji, –
Dvasia pro žodį tyliai spinduliuos:
Išlieka ji, kai žodžiai nuaidėjo,
Tylos bekraštės duburiuos giliuos…
***
O štai kaip mes kalbame tiesiai iš širdies į širdį:
Gal taip geriau?
Atsakymai
Nepris, 2010-05-22 18:49:18
Čia tikriausiai klausimas apie gyvenimo prasmę… kas vertingiau – ar daryti kas patinka, ar daryti ką sugebi… ar būti cituojamam, ar būti mylimam, sakot gaila nežinomų poetų… o eponiminių Maximos kasininkių negaila? Esu tikras, kad jų tarpe daug gerų jautrios sielos žmonių. Bet kas jas cituos? Manau jų vaikai cituos. Ir to gana.
neringa, 2010-05-22 19:38:50
o kam gyvent ateitim,darykim tai,kas mums patinka ir ka sugebam dabar.
Kas mus cituos,kas mus prisimins?Gana garbetroskiskas klausimas.Poetu ne kievienas gali but,bet visgi ne kiekvienas poetas gali isgarset,taigi poezijos kurimas turetu but laisvalaikio praleidimas,hobis,praktiskai i ja investuot visa savo laika ir save neverta.
V., 2010-05-23 22:49:27
neringai
Na na, argi jūs viską tik dėl išgarsėjimo darote? Poezija puošia gyvenimą ir mūsų potyrius, ji padeda išreikšti savo jausmus ir emocijas, kai jos “nebetelpa širdy”…
Manau, tikrieji, pašauktieji poetai rašo, nes kitaip negali, o ne galvodami, kaip čia išgarsėjus. Kita vertus, poeziją – kaip ir matematiką – suprasti ne kiekvienam skirta.
susimąstes, 2010-05-23 22:50:28
Aš pats parašinėju. Net nežinau kaip tai būtų galima pavadinti – ar poezija, ar eilės, ar šiap rašliava. Šie eilėraštukai viršuje labai gražūs, o ypač apie dvasią poezijoje. Štai vienas maniškis:
Trupinius duonos renku nuo srūvančios žemės,
Gėdos jausmo pilna širdimi.
Juk tai valgis ne man, o karaliams,
Nors tie karaliai nei grūdo nei pagarbos verti.
Alkį pakeičia jaudulys nerimastingas,
Kad tik kas kąsnio paskutinio neatimtų,
Ir to jau rodos niekam nebereikalingo
Paskutinio trupinio lūpos pakrašty…
P.S. Vertinkint =). Beje, B. Burgi, aš vienas iš jūsų studentų, na tas kur įrašą dienyne palikot. =)
V., 2010-05-23 23:42:45
susimąsčiusiam
Aš ne Burgis, bet įkišiu savo trigrašį. Jūsų posmų mintis graži. Bet. Pabandykite vis dėlto sutvarkyti rimą ir ritmą, eilučių ilgį – bus kaip gražiai, iki galo išspręstas uždavinys. Poezija mėgsta tvarką. Ir eiliuoto, rimuoto kūrinėlio niekas taip negadina, kaip ritmas tik “maždaug”.
Indrė, 2010-05-24 00:13:07
..bet mes postmodernizmo epochoje (jei ne per skambiai pavadinau)
Kalendoriaus ašmenys
Molis buvo atgijęs delnuos,
tačiau negirdėjau, ką jis giedojo…
Išminčiaus obuolius
mėčiau stočių peteliškėms,
trupėjo kaip klintys
bevardžiai pavidalai…
Mane pasivijo kalendoriaus ašmenys,
aštresni nei chirurgo skalpelis.
Nebandau prisidengti skydu,
neieškau peties:
atsiėmiau savo
dalį…
Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
susimąstes, 2010-05-24 10:05:07
Dėl eilučių ilgio visiškai sutinku. Jos tikrai per ilgos. Šitas eiles rašiau negalvodamas, kad kada jas parodysiu kitiems. Tiesiog kaip mintys susivyniojo, taip ir išėjo. Kad pajausti rimą ir ritmą, reikia mokėti jį skaityti. Manau poezija ne vien eiliavimas, o kažkas daugiau. Sutinku aš ne profesionalas ir man dar daug ko reikia pasimokyti. =)
Burgis, 2010-05-24 19:12:43
susimąsčiusiam: na, tai dar ne eilėraštis, bet panašumo yra… Būtinai rašykite! Kas, jei ne mes? O kiek pavyks – tiek ir gerai…
V., 2010-05-24 21:50:12
Indrei
Pateiktame pavyzdyje aiškus bandymas eiliuoti rimuojant :). O taip vadinama (post)modernioji poezija visai kas kita. Nors nepasakyčiau, kad tokią sukurti lengviau.
Indrė, 2010-05-25 20:03:57
V., na kritikai, recenzentai jį tarsi ir priskiria postmodernizmui..jei būtų norėjęs eilėraštį rimuot – taip ir padarytų, juk lietuvių kalba tam puikiai tinka. na bet ne tai pasakyt norėjau. Tiesiog nebūtina visko dėt į rimus, ritmus ir tvarką..gražiai gali gautis ir kitaip. svarbu, kad nuoširdžiai.
Rimvydas, 2010-05-25 20:44:28
Susimąsčiusiam: ne tai kad eilutės per ilgos- jos gali būti ir labai ilgos- mano nuomone jos turi ,,lipti” viena prie kitos, eilėraštis turi ,,skaitytis”.
O jei jau vienas stulpelis surimuotas, tai ir kiti turi būt taip pat surimuoti (aišku, čia mano subjektyvi nuomonė 🙂 )
Rimvydas, 2010-05-25 20:56:44
Gal ir man įkišt savo trigrašį 🙂
Vienas toks iš gana senų bandymų:
Kodėl atrodo
kad kažką praradau
kodėl atrodo
kad taip kažko trūksta
tarsi neišgirsto vieno žodžio
tarsi dar vieno nesurasto jausmo
Kodėl atrodo
kad labai pasenau
kodėl atrodo-
rytojus neateis
laiko skraistė laiko uždengusi mano akis
sudužęs tikėjimas sklaidosi smėlio dulkėm
Kodėl atrodo-
ieškot nebėra prasmės
kodėl atrodo-
gyvenimas pro šalį
liks žemės kauburys ar pelenų krūva
atmintis išbluks metų labirintuose
Dabar suvalgykit gyvą :))
Burgis, 2010-05-25 21:34:07
Rimvydui: iš to galima padaryti visai neblogą eilėraštį! Bet dar reikia padaryti… Sutrumpinčiau. Atmesčiau trivialumą. Pridėčiau netikėtumo (tokio kaip „kodėl atrodo“).