Pavasariu tavuoju
Būti negaliu;
aplaužė kitas jau alyvų guotą.
Ir vasara tavąja
būti negaliu:
jau nardė kitas upėje putotoj.
Norėčiau būti rudeniu tavu.
Brandi auksine tavo rankosna nusvirti.
Lai tavo gyslom srūva
rudenio vynu
manieji syvai, nutekėję tau į širdį.
Aš tau paklosiu savo apdarą sode –
kaip lapų guolį šiltą ir geltoną –
ir pamyluota, nuolanki tada
be žodžių aš glūdėsiu tau prie šono.
Teneregėsime jau amalų, žaibų,
ir liepos kaitrios dienos bus išblėsę, –
aš į tave alsuosiu obuolių kvapu,
švelnumo slėpiningo tau įliesiu.
Tarsi lengva voratinklio gija
tave per sapną apipinsiu tyliai…
Ir vieną rytą pamatysime staiga:
pasnigo jau,
ir mes abu pražilę.
(Bulgarų poetė Stanka Penčeva; vertė Tatjana Rostovaitė)
Atsakymai
Burgis, 2011-10-03 12:11:56
Pagirkite…
ST, 2011-10-03 13:53:53
Gražu…
Daiva, 2011-10-03 22:31:26
Rudeniškai žavios eilės ir sustabdytos akimirkos!
Sigita, 2011-10-05 07:49:30
Tokia nostalgija tikrumo, be kasdienių apkalbų, pavydo, beverčių smulkmenų… Žavu… Su Mokytojo diena… Ačiū
Regina, 2011-10-05 22:39:59
Tekstas tekstas… geras, bet nuotraukos… puikios. Su Mokytojo diena Jus
Burgis, 2011-10-13 12:28:22
Ačiū, Gerb. Regina!
Nuostabu, 2015-04-24 16:55:24
Nuostabu.