Nuskriaustieji

Tas mūsų gyvenimas toks – laukas…

Ir iš menko šešėlio supranti – vakarėja… Kaip tada apsiginti nuo liūdesio rūko, kuris gali užplūsti tą lygų ir žalią gyvenimo lauką? Galvok apie tai, kad beveik nebeliko tokių, kurie negalėtų paklausti – už ką?

***

Tą lauką aš ką tik nupjoviau. Kelintą jau kartą! Dabar nuo manęs varva kaip nuo stogo pavasarį… Dabar turiu teisę visiems nuskriaustiems pasakyti – nepaisant visko, būkime laimingi! Juk tu, kaip ir aš (ar mane nuskriaudė? taip…), nepadarei nieko blogo, už ką likimas turėtų bausti, tiesa? Tai ko liūdėti? Kaltieji tegu liūdi, o mes esame ir būkime laimingi. Tai mūsų gražus ir žalias gyvenimo laukas!

Atsakymai

Burgis, 2011-08-27 15:27:27

Pritarsite?…

Vaiva, 2011-08-27 21:18:57

Liūdna , labai liūdna, bet visų mūsų, sveikų ir ligotų, išsiskyrusiųjų ar aplamai niekad nevedusių, kelio gale viena laukia. Nors ten yra lygybė, o gal ir nebe jau? Bet kartais likimas butų toks neteisingas einantiems tuo keliu…

Burgis, 2011-08-27 21:39:45

Vaivai: kodėl liūdna? Visatoje (na, jos gyvuose elementuose… ) viskas turi pabaigą, bet Visata nėra liūdna. Pastebėkite tik tai, kad žmonės yra labai skirtingi: vieni labai mėgsta liūdėti, skųstis, o kiti vengia net užuominos apie negandas… Kaip šios temos reitinguotojai.

sonata, 2011-08-28 12:10:25

Tai kad niekur nėr parašyta, kad gyvenimas turi būt nuolatinė šventė – tortai nusibosta. Gal tiesiog mes dažniau įvardinam neigiamas puses nei pasidžiaugiam gerais dalykais… Nes gerus dalykus priimam kaip savaime suprantamus. Va blogi dalykai su mumis dedasi – tai tuoj kyla klausimas “už ką?”, o jei geri – lyg ir taip turi būt. Aš čia mat paskaičiau Lietryčio naujojo redaktoriaus vedamąjį, susiginčyjom su antra puse dėl pernelyg didelio autoriaus optimizmo. Aš už tai,kad optimizmo niekad nebūna per daug:) Čia kaip kapitonas Vrungelis “Kak vy jachtu nazaviotie, tak ona i poplyviot” (“Kaip jachtą pavadinsit, taip ji ir plauks”) . Ar jachta “Bieda” (“Bėda”) , ar jachta “Po-bieda” (“Pergalė”):)

(nebe)nesvarbu, 2011-08-28 12:57:39

Gyvenimas turi būt nuolatinė šventė. Štai, prašom – jau parašyta 😉 Šventė, tai ne tortai, muzika ir fejerverkai – šventė, tai vidinė būsena. Švęsti reikia mokytis.

nuoba, 2011-08-28 20:31:27

(nebe)nesvarbu, arn nenorite pasakyti, kad gyvenimas turi būti vien tik iš pergalių sudėliotas?

(nebe)nesvarbu, 2011-08-28 21:30:04

Jeigu vienu žodžiu: nenoriu. 🙂

Jeigu daugiau žodžių, pergalė yra vienetinė būsena, įvykis; norint džiaugtis (ehem, švęsti) gyvenimą, reikia mokėti džiaugtis visu procesu, ne tik rezultatais. Tokiu atveju, pačios pergalės praranda svarbą ir jų poreikis dingsta.

nuoba, 2011-08-28 22:21:36

Bet jeigu pralaimėjimas seka po pralaimėjimo, tai iš proceso šventę išspausti sunkoka. Geriausiu atveju – pasiekti nebuvimo nelaimingu pojūtį.

(nebe)nesvarbu, 2011-08-28 22:37:48

Tai, kad pralaimėjimas seka po pralaimėjimo, neturi reikšmės, nors tuo momentu ir nesmagu. Vertinant procesą virš rezultato pralaimėjimas pasidaro toks pat nesvarbus, kaip ir pergalė, nes tai irgi yra vienetinė būsena, įvykis. Mažų mažiausiai, kiekvienam pralaimėjime yra pamoka.

Persona Grata, 2011-08-29 09:36:45

Pritariu (nebe)nesvarbu, o tiems, kas nori geriau suprasti proceso- rezultato santykį, siūlau kokybišką filmuką iš TED.

Persona Grata, 2011-08-29 09:38:39

http://www.ted.com/talks/srikumar_rao_plug_into_your_hard_wired_happiness.html