Puikią temą pasiūlė (žr. temą “Kviečiu…”) geras ir protingas mūsų pulkelio narys Rimas! Man irgi būtų įdomu, kas iš jūsų kada ir kaip patyrėte “tiesos akimirką” – akimirką, minutę ar valandą, kai supratote kažką labai svarbaus, netikėto, gal net pakeitusio jūsų gyvenimus. Daug negalvodamas, pradedu sąrašą gal ir ne pačiais reikšmingiausiais nušvitimais:
-
Diena, kai supratau, kad tikrai myliu, ir kas tai yra meilė. Gerai supratau, jei 35 metus galioja…
-
Pirmoji naktis po vedybų. “Už vieną (tą – B.B.) meilės naktį nukeliaučiau pragaran…”
-
Pirmoji naktis, kai mūsų mergytė iš gimdymo namų jau atvažiavo į mudviejų butą. Aš galvojau apie Visatą…
-
Diena, kai supratau, kad valstybei pakeisti kiekvienas išsikelia pats save. Buvo įtartinai panašu į spalio revoliuciją…
-
Pirmoji naujos valstybės Seimo diena – atlyginimų sau svarstymas. Diena, kai galutinai įsitikinau, kas už ką kovojo ir ką gavo.
-
Dvi lemtingos žinios apie sveikatą. Nauja, įdomi, išlaisvinanti ir pakylėjanti akistata su gyvenimu ir mirtimi. Daugybę metų…
-
Laikas, kai supratau, kad niekada nebegalėsiu dirbti už atlyginimą ar dėl garbės – galiu tik veikti, mėgaudamasis tuo, ką veikiu.
Dabar jūs…
Atsakymai
petras, 2009-04-24 11:41:15
10 minučių bandau kąnors prisimint, bet pasirodo per mano trumpą gyvenimą nepasitaikė įsimintinų nušvitimų :DDD (šiaip man su atmintim prastai, o gal nušvitimą galima atsimint tik labai netikėtai, bet kuriuo momentu :))
VV., 2009-04-24 11:41:27
Nušvitimų yra buvę įvairių, bet vienas iš aktualesnių:
Pedagoginis darbas. Akimirka, kai supratau, kad darbas su vaikais yra vienas iš puikiausių. Ne, žinoma, ne su visais – tokių būna gal tik keliolika iš šimto. Smalsiukų. Kurie nuoširdžiai nustemba kažką naujo sužinoję.
Kaip nuolat tvirtinu, tai darbas labiau ne dėl materialinio, o dėl moralinio pasitenkinimo. Mano profesija leistų apsieiti be pedagoginės veiklos – bet daug įvairių darbų dirbusi vis sugrįždavau ir sugrįždavau. Kol vienąsyk “nušvitau”- kodėl…
Kartais už galimybę dirbti pedagoginį darbą ir pats primokėti galėtum…
Gal juoksitės…
Atsakymas, 2009-04-24 12:04:14
VV: malonu girdėt! Rimtai. Pasirašyčiau po kiekvienu Jūsų sakiniu.
petras, 2009-04-24 13:15:38
Man tai labai patinka kiemus valyt. Ne, žinoma, ne visus – pasitaiko tik koks vienas iš trisdešimtpenkių. Švaručių. Kur nebereik nieko valyt ir galima alaus atsigert. čia tik pasvajojimas, nepiktai. O jei rimtai, tai kaip išverst žodį pedagogika į lietuvių kalba. kad pedo -vaikas, tai žinau, bet kaip su ta gogika :DDD
VV., 2009-04-24 20:51:13
petrui
Šmaikštu, žinoma. Savo ironija tkriausiai norite pasakyti, kad mokytojui privalu mylėti visus savo mokinius? Deja. Deja, yra tokių, kuriuos prismaugti galėtum – už įžūlumą, akiplėšiškumą, tinginystę, “savo teisių” žinojimą, o pareigų ignoravimą… Dėl kurių mokytojai per anksti pražilsta.
Neprisistatantysis, 2009-04-24 23:20:31
Bent po mažytį transcendencijos blyksnį kasdien.
Ir kiekviena diena įgauna savo skonį ir vardą.
Manfredas, 2009-04-25 12:10:14
Po mažytį transcendencijos blyksnį kasdien…
Ir kiekviena diena tampa vienoda.
V.R., 2009-04-25 19:23:35
Kasdien – per dažnai.
Pirmas nušvitimas – be abejo, kai supranti, kad myli. Antras – kai pačiam sau netikėtai suvoki, kokią profesiją nori pasirinkti.
Paskui, pamatai kitokią gyvenimo prasmę, kai gimsta vaikai.
Tomas, 2009-04-25 23:27:51
Lietuviai pamažu praranda išlikimo instinktą, silpsta jo budrumas. Tingūs, nebemąstantys, tik atsainiai vartojantys. Net nebesidaugina, nes tai irgi per sunku. Vis beprasmiškesnis ir individo, ir tautos gyvenimas. Mėginame kabintis kalbos, istorijos, pasistatome juokingus istorinius muliažus – gėda. Viskas muilina, viskas daugiau ar mažiau smulkmeniška, neįdomu, nereikšminga. Atsiranda ne iš būtinybės, ne iš kūrybiškumo, o iš inercijos.
Tomas, 2009-04-25 23:28:27
Pastarieji penkiasdešimt ar truputį daugiau metų apvertė visus žmogaus tradicinius įsivaizdavimus apie pasaulį. Mes nieko nežinome, kas atsitiks dar po penkiasdešimties metų. Nieko nenutuokiame apie savo palikuonis. Žiūrėdami į praeitį, sprendžiame apie ateitį. Manome, kad jiems labai reiks mūsų išsaugotos ir jiems perduotos kalbos, gintaro karolių, girtų užstalės dainų ir vamzdžio Neries krantinėj, bet gali būti, kad jiems viso to nereiks. Jie juoksis iš mūsų dovanų, rodys savo vaikams muziejuose mūsų tautines mumijas ir šventuosius skeletus ir sakys: žiūrėkit, kokie tamsūs buvo jūsų protėviai.
Tai buvo S.Parulskis.
Ronaldas, 2009-04-27 19:32:43
Prieš porą dienų jau teko skaityt šią temą, bet kažkaip į galvą neatėjo jokių man įvykusių nušvitimų. Bet šiandien važiuodamas autobusu ir prisiminiau 🙂 Vienas lyg ir tebuvo kol kas mano gyvenime. Žodžiu, mokiausi gan gerai savoj mokykloj, nebuvo sunku. Tai nusprendžiau pabandyt įstot į Licėjų. Kadangi pusbrolis ten mokėsi, tai visgi nebūčiau kaip balta varna. Jaučiausi pasiruošęs, gan pakilios nuotaikos nuėjau į stojamuosius. Deja, bet išėjęs iš jų jau nebuvau tokios geros nuotaikos 🙂 Tačiau nieko gero nesigavo. Tai vat toks ir “nušvitimas” buvo kad supratau, jog jeigu savam kieme esi vienas iš geriausių, tai dar nereiškia, kad didesniame kieme būsi toks pat. Manau, kad tai svarbu suvokt kiekvienam. Kuo anksčiau – tuo geriau. Svarbu, kad iki brandos egzaminų laikymo :))
Raidas, 2009-05-18 21:07:51
Kad reikia vertinti kiekviena akimirka, supratau paskaitęs daug gražių pasakojimų apie laiką (www.mintys.lt). Žmonės labiausiai bijo mirties, bet elgiasi taip, lyg būtų nemirtingi. Jie neišnaudoja kiekvienos akimirkos, juk kas praeityje buvo to nepakeisi, todėl reikia stengtis išnaudoti kiekviena momentą ir padaryti jį ypatingu.