Baigiasi mėnuo gyvenimo su Luku. Va, toks keistas ir spalvingas mėnuo:
Kažkodėl manau, kad man pavyko patirti ne tik tai, ką jaučia senelis, tėtis, bet ir kaip gyvena mama – romantiškai žvelgianti į savo gyvenimo švyturį:
Turiu jums pasakyti, kad sprendimą būti ar nebūti mama priimčiau ilgai negalvodamas (būti!), bet suprasdamas, kad neriu į bauginančią gelmę:
-
Kartais atrodo, jog išprotėsi nuo to, kad visą laiką jį saugai nuo nelaimių, nesėkmių.
-
Valgys ar nevalgys? Nevalgys – visas kruopštus maisto paruošimo procesas perniek.
-
Kiek kartų per dieną jis “padarys”? Tai jau tikrai padarys! Bet koks džiaugsmas, kai jį prausi duše, kai jis vėl švarutėlis ir linksmas!
-
Saulė pateka – niekis. Va, kai jis lovytėje atsistoja ir nusišypso – tada pateka skaisti saulutė!
-
Kokie subtilūs pedagogai turi būti tėvai, kaip taisyklingai jie turi kalbėti, kirčiuoti – vaikutis bematant mėgdžioja.
-
Vakare skauda visur, kur gali skaudėti, bet laimė, kad jis pavargęs miega kaip užmuštas visą naktį – mes keliamės vėliau nei į darbą. Siaubas pagalvoti, kad dar tektų keltis naktį… O juk mamoms tenka!
Noriu, kad jis užaugtų. Nenoriu, kad jis užaugtų… “O, stabtelėk, akimirka žavinga!” (Čia aš pardaviau savo sielą, supratote?)
Atsakymai
Rasa, 2009-08-13 20:01:28
🙂 Miela…
Štai dėl visų tų akimirkų aš išmainiau kažkada karjerą ir sotesnę ateitį į vaikų auginimą :))) Kad matyčiau kaip ir kokie jie auga, kad galėčiau visko išmokyti pati… Tikriausiai esu egoistiška, nes nepasitikėjau niekuo- nei darželiais, nei auklėmis. Tiesa, savo tėvais pasitikėjau, jiems vieninteliams patikėdavau vaikus pabūti. Kiek ir ką galėjau dirbau namuose. O vienu metu dar pasaugodavau ir du kitus vaikučius. Keliaudavau su keturiais pametinukais pipirais 🙂 Nesigailiu. Buvo puikūs laikai. Kaip Merės Popins 🙂 Nes pav. kaimynukai, ypač paūgėję, buvo labai išlepę ir padykę, jie visko prisigalvodavo. Kartą įeinu pas juos po minutės, kai pabuvo vieni, o jie paleidžia man virtuvėj ventiliatorių. O nuo jo sparnų pradeda kristi popkornų lietus- pilna virtuvė… Ir žiūri į akis- kaip reaguosi 🙂 Arba jau savo bute užuodi dūmus, kaimynukai “dega”. Nuleki, o jie šaukšte verda cukrų, daro saldainius. O plytelė elektrinė, užbėga, taip greit nenugramdysi! 🙂
Bet vis vien buvo puiku. Svarbiausia turint vaikus, laiku imti skaičiuoti iki dešimt ir giliai pakvėpuoti išėjus į kitą kambarį… Tikrai padeda :)))) Nes jei neskaičiuosi, garantuotai ką nors iš vaikų aplupsi be reikalo :))
Burgis, 2009-08-13 20:27:14
Geras posakis: “…ką nors iš vaikų aplupsi…”.
Rasa, 2009-08-13 20:46:36
Tai kad dažnai tėvams taip ir gaunasi, vaikus lupa ne todėl, kad jie tikrai kažką siaubingo pridirbo, o todėl, kad tėvų nervai nelaiko 🙂 Pav. vaikai nuolat pešasi. Tėvai dažnai aplupa abu, nes tiesiog juos užnervina. Išlieja pyktį. O kažkuris vaikas buvo nekaltas visai… Manęs beveik nelupdavo, bet kartą va taip ir aplupo. Negana, kad vyresnė sesė skriaudė, aš gyniausi ir blioviau, tai dar mama abi aplupo, kad pešamės 🙂 Labai jau neteisingai gavau nuo abiejų 🙂 Man tebuvo kokie ketveri, bet prisimindavau tai ir tada, kai savus auginau.
petras, 2009-08-14 08:39:17
čia vaikystės trauma :DDD
Rasa, 2009-08-14 08:51:58
Pagalvojau apie tai, kaip vis dėlto vaikams reikia gerų senelių šiais susvetimėjimo laikais. Laimė augti vaikučiams taip mylimiems, kaip p. Burgio anūkėliai.
Kažkada žmonės juk gyvendavo kartu- trys kartos. Gal taip jaunimui būtų lengviau suprasti ir vyresnius, ir senukus? Gal visi būtų pakantesni vieni kitiems?
Dabar visi labai savarankiški, jauni nenori, kad jais rūpintųsi, seni nenori būti našta, visi apsimeta labai stipriais ir nepriklausomais… Tik vienišumo daugėja.
O jau jei visi diedukai ir močiutės (mes taip senelius vadinam 🙂 būtų, kaip mamos 🙂 būtų išties nuostabu.
Rasa, 2009-08-14 09:02:34
Petrai! 😀 Dauguma mes užaugam lupti- jei ne savų, tai svetimų… Trauma man buvo, kai mano dailės mokytoja man ausį užsuko, nes aš su berniukais susimušiau, nuo jų įkyruolių gyniausi, o ji nusprendė, kad tai mergaitei nedera. Tiems dviems berniukams nieko nesakė, o man labai ausį užsuko… :DD
Ir apskritai, gerai pagalvojus, aš beveik visada gyvenime teisi! :)) Tik kažkodėl kiti to nesupranta dažnai… :))
petras, 2009-08-14 09:46:23
aš tai galiu 10000 kartų pakartot, kad teisybės nėra nebuvo ir nebus 🙂
o šiaip tai aš stengiuos pažiūrėt į savo poelgius, i savo “teisybę” kritiškai ir objektyviai daugiau mažiau, bet tai gaunasi itin retai 🙂 man rods visi žmogai egoistai. tik vieni daugiau kiti mažiau.
O dėl gyvenimo trijų kartų po vienu stogu tai aš pritarčiau :)) beja pas korėjiečius ir japonus tai propoguojama, tikriausiai ir dar daugelyje kitų šalių (ne vakarų)
naujokas Vytautas, 2009-08-14 16:48:46
Petrui: ir vakarų,kaip pvz.italija,graikija,
gal todėl jie labiau emociškai išprusę,
nei mes – šiauriečiai.Senolių išmintis, jaunų tėvelių energija ir veržlumas būtų
puiki gyvenimo mokykla naujoms augančioms kartoms.