A. Švarcnegeris gal ir gali dirbti vaikų darželio auklėtoju. Man – per sunku… Su dviem ir dar lauke, geru oru – šiaip taip susitvarkau…
Bet trys viduje man sukelia tokį stresą, kad net rankos dreba – negaliu tinkamai nufotografuoti…
Bet dieną, kai dar padeda keli suaugę žmonės, – susitvarkyti galima. O štai naktis! Dvi naktis vaidinau maitinančią motiną. Na, krūtimi maitinti, žinoma, nepavyko, bet visa kita dariau kaip mama: kėliausi keliskart naktį, iš buteliuko maitinau penktą valandą ryto, o jau aštuntą buvau paskaitoje…
***
Jausmas – kosminis. Supranti kaip mama – ko tik dėl vaikų nepadarytum, bet supranti ir kaip vyras – mes lepinamės, lepinamės! Tik mažų vaikų mamos iš tiesų dirba! Galvojau apie studentes… Ne ta prasme, kaip jūs dabar pagalvojote! Pamaitinęs kūdikį penktą ryto, jau negali užmigti, tai galvojau, kad studentės-mamos tikriausiai ima knygą, konspektą ir mokosi… Aš atvirom akim žiūrėdamas į lubas kūriau uždavinio sąlygą. Atėjau į auditoriją ir pasirodė, kad sąlyga visai nevykusi…
*
Ką tu, mama, gali pasimokyti? Kada? Augink vaikus, o mes, vyrai, tau duonelei uždirbsime. Būtinai turime uždirbti!
*
Apskritai – tai elegancijos klausimas. Visuomenė turi būti pasirengusi lepinti jaunas mamas, tiesiog lepinti! Kitaip ta visuomenė skurdi, niūri ir pikta… Geriau mes neturėtume paveikslų „Madona su kūdikiu ant rankų“, bet turėtume madonų su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose, nešyklėse, robotukuose, skraidyklėse… O vyras, kuris palieka madoną su kūdikiu ant rankų, turi būti nušautas. Be teismo ir tardymo.
Atsakymai
Dovile, 2010-10-05 01:29:50
Kaip gražiai apie mamas…
mariux, 2010-10-05 11:49:05
Sutinku.
Tik vienos raidės skirtumas: visoms motinoms- maitinančioms, nemaitinančioms- pirmiausia būtina pagarba.
O dabar apie pagalbą, kur man teko ir patirti, ir sudalyvauti.
***
Kažkas negerai su vaikučiu. Pyksta, verkia, nemiega, nekakoja. Gydytoja- “tai čia va tokių vaistukų išrašysiu”. Po 4 dienų vėl- “dar kitų vaistukų…” Dar po kelių dienų- “na, pabandykim šitų vaistukų, brangesni, bet geresni, tikrai padės.” Po to mums “paskirta” gydytoja išėjo atostogų, bet vėl teko skubiai kviestis gydytoją, kitą, pavaduojančią. Ši atvažiavo, apžiūrėjo vaikelį, atsisuko į motiną ir perpykus kad davė velnių! Pažodžiui:
– Durne tu! Tau pienas baigėsi, tu savo vaiką nedamaitini! Ot tėvai! Jus pačius reikia gydyti kartu su jūsų “specialistais”! Varyk vyrą į vaistinę, pirkit mišinį ir tuoj pat pamaitinkit!
Po pusvalandžio kūdikis pasveiko ir užmigo su palaiminga šypsenėle! Reikėjo tik profesionalo pagalbos.
***
Naujagimis jau namie, bet atsisako valgyt. Visiškai. Visko. Svoris krenta katastrofiškai, kūdikis senka akyse. Pradžioje verkia, paskui jau tik gailiai inkščia, nėra jėgų net verkti. Klinikose pajungia prie lašalinės, kad skysčius palaikyti, o ligos neranda. Galiausiai konsiliumas nutaria, kad kalta visa eilė faktorių, dėl priešlaikinio labai komplikuoto gimdymo.
Išsikvietė mane ir taip paaiškino:
– Jūsų naujagimiui- didžiulis stresas. Mes realiai negalime pagelbėti, tik kai kuriais vitaminais. Vienintelis vaistas- visiška Ramybė, begalinė Kantrybė ir Meilė. Kitų vaistų nėra. Taip pat ir motinai, nes Ramybės, Kantrybės, Meilės ir palaikymo jai reikia ne mažiau už naujagimį. Už tai, tėveli, esi atsakingas tu. Jei nepadės, tada- reanimacija.
Na ką, nusipirkau kelis vagonus ramybės, kantrybės ir meilės ir parsivežiau šeimyną namo.
Tas laikotarpis mums buvo klaikus. Pabandykit priversti kūdikį valgyti, palaužti, jei jis atsisako, atrodo, ne tik valgyti, bet gyventi!
Galiausiai, mamai supant/ šokant kažkokį laukinį šokį, pagavo spenį ir rijo rijo rijo… Reikėjo matyti motinos veidą: visiškai nusibaigus, vos nenualpus iš laimės, akys užverstos, beveik orgazmas… Kaip mes visi tada “nusmigom”! Po trijų valandų- keltis ir vėl ryt ryt ryt! Mama apsiverkė iš laimės, kad jos vaikas valgo. Miegojom pakaitomis, nes naujagimiui visada reikėjo girdėti šalia kieno nors širdį. Tėvo taip tiko, tik kad tėvas gerti neduodavo 🙁
Tai va, taip mes nugalėjom savo naujagimį. Pagalba- elementarūs vaistai: Ramybė, Kantrybė, Meilė. Dar daug turiu atsargoj!
Marius, 2010-10-05 12:49:06
Su Mokytojo diena! Sveikinu!
Rasa, 2010-10-05 15:07:05
Mariux 🙂 tu šaunuolis 🙂 Gerai būtų, jei daug tokių tėčių būtų 🙂
Nepris, 2010-10-05 16:40:06
Tikrai, Mariux, dėkui už tokį atvirą ir nuoširdų pasidalijimą.
Burgis, 2010-10-05 19:26:55
Ačiū, Mariau!