Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo –
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
Justinas Marcinkevičius (g. 1930)
Lapkričio aštuntą dieną vasaros gėlės dar žydi, žolytė žaliuoja…
Jausmas toks, lyg bijotum, kad tai per gerai, lyg “tyliai eitum pasiduot”, o taip nesinori…
“Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau: / Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau…” (Maironis).
Bet pamatysite: “Vėtra siaučia, niaukia dangų…”.
Išvados:
-
Mes gyvename labai patrauklioje klimato juostoje – plataus diapazono juostoje.
-
Laimingas bus tik tas, kurio gyvenimas pasieks ir gelmes, ir viršūnes.
Atsakymai
Rasa, 2008-11-09 23:58:48
Šitas eilėraštukas nuostabiai gražus… Beveik gražiausias… Šiandien jį kolegėms deklamavau 🙂
O dėl 2-o punkto, tai, pagalvojus apie gyvenimo įvairovę ir visas jo puses, prisiminiau irgi Merfio dėsnį:
niekada nežinai, ant kurios duonos pusės tepti sviestą 😀
vvv, 2008-11-10 10:15:28
Rasai: jei būtinai norite, kad sumuštinis kristų sviestu į viršų, tepkite jį ant abiejų pusių.
Rasa, 2008-11-10 18:54:10
vvv.: protingas patarimas 😀 Aišku, labiausiai norėčiau, kad sumuštinis patektų į burną… Bet gyvenimas visad pilnas netikėtumų… 😀