Kaip greitai pralėkė metai! Rodos, ką tik rašiau apie mirusiųjų pagerbimo keistenybės, o jau vėl proga pakalbėti – lapkričio pirmoji.
*
Dar padidėjo santykis tarp nebegyvenančių ir gyvenančių. Tiek pasaulyje, tiek pažįstamų žmonių būryje. Prislopo viešos kalbos apie V.Kernagį, J. Miščiukaitę, J. Ivanauskaitę… Žinoma, juk dabar galima iki soties kalbėti apie D.Kedį, A.Ūsą, A.Brazauską… Kodėl man atrodo, kad kitais metais šiuo laiku žmonės kalbės apie kitus Nepriklausomybės (nepriklausomybės?) architektus, pašauktus pailsėti? Niekam nelinkiu ten skubėti, net sau!
*
Šiemet įdomus viražas – mirties verslo atstovai skundžiasi, kad žmonės mažai perka aukų (žvakių, gėlių…) mirusiesiems. Nejaugi žmonės būtų pasikeitę ir supratę, kad geriau nupirkti šokoladuką anūkėliui, negu žvakelę ant kauburėlio, po kuriuo to anūkėlio prosenelio… – nėra! Seniai nėra! Valgykite šokoladuką su anūkėliu ir kalbėkite apie prosenelį, o ne šildykite žvake drėgną žemę…
Žinoma, mirties verslo atstovai darys viską, kad atavistinė „tradicija“ nemirtų!
*
Lietuvoje klesti ne tik mirties verslas, bet ir mirties šamanizmas. Ritualai, apeigos, apokaliptiniai giedojimai ir maldos visai nesumažina mirštančiųjų skaičiaus, bet keisčiausia ne tai… Keisčiausia, kad kuo švenčiau žmogus gyvena, kuo labiau pasiduoda šamanizmui, tuo labiau bijo patekti ten, kur, rodos, turėtų labai veržtis…
*
Mirties reikia bijoti. Maždaug iki 60 metų. Po to jos reikia laukti. Ramiai, be panikos, be gailesčio sau… Nesakau, kad reikia skubinti procesą! Kodėl iš pradžių reikia bijoti? Taip gamtos liepta. Bijodamas saugaisi. Esi atsargesnis. Taip gyveni žmonos, tėvų, vaikų ir kitų artimų žmonių džiaugsmui. Po to reikia pradėti ruoštis į kelionę, kad, pernelyg ilgai užsibuvęs, savo negaliomis, problemomis neužtemdytum džiaugsmo gyventi tiems, kuriuos labai mylėjai.
*
Išeiti nereikia bijoti. Neseniai „Dialoge“ perskaičiau gerą mintį: mirtis yra tokia liga, kuria jokiu būdu neužsikrėsi būdamas gyvas, o kai užsikrėsi – jau būsi negyvas. Nebijok sunkiai mirti – kai mirsi, visai bus nesvarbu, kad prieš tai kankinaisi. Ta kančia bus tavo paskutinis stiprus jausmas šioje žemėje – pasimėgauk juo…
*
O dabar – prisiminkime. Nesiginčiju – prisiminti galima ir prie kapo. Taip lengviau. Ir mes taip padarysime. Bet prisiminkime visa, kas buvo šviesu, gera, o ne mirties dieną, mirties šiurpą… Taip, šiurpą, nes jūs jaunesni, jums dar reikia bijoti… Bet nepulkime į neviltį, liūdesį! Jei mes mylėjome tą žmogų, tai jo ir mūsų meilė čia, o ne anapus. Meilės negalima palaidoti.
Atsakymai
Darth Vader, 2010-10-30 17:34:07
Apie mirtį reikia kalbėti: mūsų civilizacija mirtį išbraukia. Ne veltui bruka helovynus – negalvokite, kad mirtingi esate, kad reikia galvoti apie Anapus! Šia prasme idealūs buvo viduramžiai, kada žmonės, dar gyvi būdami, mokėsi, kaip reikia teisingai numirti. Ir gėlių reikia, kaip ženklo, kaip liudijimo apie ryšį tarp abiejų pasaulių. Ir žvakutės reikia, kad jos plazdanti šviesa kaip malda kiltų į Dievo dangų. Čia – kaip liudijimas, kad prisimename tuos, kurių nebėra tarp mūsų ir meldžiamės (tie,kas meldžiasi…) už juos.
sonata, 2010-10-30 20:36:49
Kaži ar taip labai jau reikia galvot apie Anapus… šimtaprocentinė garantija, kad visi ten būsim, tai ko prieš laiką sukt smegenis… Prisimint išėjusius – taip, bet repetuot savo laidotuves, kaip vakar matytame filme, tai gal jau ir perviršis. Tas epizodas čia Vaderio paminėtus viduramžius ir priminė. Gyvent reikia išmokt, gyvent, tada ir numirt paprastesnė procedūra.
O va šitam vaikiui iš naujo teks mokytis gyvenimo meno:
http://sveikata.diena.lt/lt/naujienos/sveikata/ranku-ir-koju-neteke-zmones-tiki-stebuklais-307067
ona, 2010-10-30 22:59:14
Si metu laika suprantu pagoniskai – kaip proga susitaikyti su mirties neisvengiamybe ir mistika. taip pat ir dvasiom, jei manai tokias esant. prisiminti mirusius, ju nuveiktus darbus ir gyvenimus. atiduoti duokle savo saknim. tiesiog toks metu laikas – po vasaros sviesos, karscio ir sumaisties – pasiruosti ziemos ramybei, ilegiems vakarams – kad tamsa negasdintu. o ritualai – jie visais laikais buvo proga kazkam pasipelnyti, tiek viduramziais, tiek siandien. geriausia susikurti savus.
tarp kitko, apie viduramzius ilgai ir nuobodziai galeciau pasigincyti – ne veltui jie vadinami ‘dark ages’ – ne velnio jie nemokejo teisingai numirti. mirtis tada, rodos, buvo geresnis verslas nei siom dienom.
ramybes visiem si vakara – mylekit gyvuosius – uz juos melskites, jei norit, ir graziai mirusiuosius prisiminkit
Tomas, 2010-10-31 01:22:37
Manau mirtį reiktėtų prisiminti su šiokia tokia motyvacijos gaidele.Turime amžių, šiais laikais gyvenimo trukmė siekia vos daugiau nei pusę amžiaus.Taip, kad pasidžiaukim gyvenimu, ir gyvenkime taip, kad būnant prie finišo linijos nereikėtų gailėtis, kad kažko nepadarėte kol galėjote.
Burgi, nenusimink, jei nesergi, turi dar kokių 20 metų jei ne daugiau.Per tiek oooj galima nuveikti daug, tik turėk noro
Vanda, 2010-10-31 06:10:37
Vis peršama nuomonė, nurodinėjama “reikia, nereikia”.Visada ko nors nepadarome. Žodis “gailimės ar ne” ko gero netinka. Gal geriau tiktų, jei pasakytume “”pasimokėme ar ne…” Juk gyvename ir mokomės kol nevėlu, o jei vėlu, tai gal kiti pasimokys. Prie finišo linijos reikia gailėtis ar bent jau atsiprašyti, jei per tave kas nors nukentėjo, ar buvo išmuštas iš vėžių.Didžiausia vertybė yra tiesa.
Rasa, 2010-10-31 07:47:12
Tomui: Jei nesi Burgio draugelis, gal reikėtų kreiptis į gerokai vyresnį žmogų “Jūs”? Kaip manai? 🙂
Tomas, 2010-10-31 13:01:16
Rasa, kaip matai iš mano komentaro, manau, kad reikėtų kreiptis „tu“ 🙂
Rasa, 2010-10-31 13:14:54
Tomui: matau… O kodėl man sakai “tu”? Tu ir mano draugelis? 😛 Ar todėl, kad aš tau sakau “tu”? 🙂
Tomas, 2010-10-31 13:52:42
Stengiuosi būti draugiškas 🙂
Man internete pagal nutylėjimą visi „tu“.Naudoju „jūs“ rašydamas oficialesnius laiškus ar norėdamas išreikšti pagarbą.
Burgis, 2010-10-31 18:22:36
Nieko tokio dėl to „tu“, nieko tokio! Blogiau, Tomai, kad aš nebeturiu 20 metų… Bijau, kad nebeturiu nė penkerių. Bet vienas lažybas jau pralošiau – būčiau laimėjęs, jei bučiau miręs iki 2010 metų. Daugiau lažybų nesiūlau…
Tomas, 2010-10-31 19:06:43
Visada buvo įdomu žinoti ką galvoja žmogus žinantis, kad greit mirs ?
Tarkim man, jaunam esant ji visiškai ATRODO toli.Iš vienos pusės žinai, kad gali atsitiktinai mirti avarijoje ar dar kokiame nelaimingame atsitikime, bet tikimybė nėra didelė todėl gyveni „išsišiepęs“ ir per daug negalvodamas apie tai, kol sulauki tokio amžiaus kai jau draugai ir bendraamžiai pradeda „kristi“.
Na kadangi jau įrašo temą „pakalbėkime apie mirtį“ tai pakalbėkime.Kaip jautiesi, žinodamas, kad nebe daug liko ? Nieko nebijai, nes jauti, kad padarei gyvenime tai ko norėjai, tiki pomirtiniu gyvenimu todėl jautiesi ramus, o gal darosi liūdna pagalvojus apie tai ? 🙂
Burgis, 2010-10-31 19:24:44
Tomui: pirma sau atsakyk į klausimą: ar norėtum pirma pats numirti, ar norėtum, kad gyventum ilgiau už artimiausius savo žmones (žmoną, vaikus, anūkus…)? Aš žinau atsakymą!
***
Taip, aš jau nieko nebebijau, nieko nesigailiu ir niekam nesirengiu… Tiesiog gyvenu! Žinau, kad savo misiją jau atlikau, bet nesiskubinu gauti naujos užduoties. Liūdna tik dėl to, kad, pats to nenorėdamas, turėsiu kažką nuliūdinti. Bet sprendžiu ne aš!
Tomas, 2010-10-31 19:56:55
Matai, norėtųsi žinoma būti amžinai jaunam ir sveikam , bet nelabai išeina taip.Gyvenimo trukmės klausimu įvedu šalia ir efektyvumą, ir kai galvoju apie mirtį, prie to pačio pagalvoju ką gero nuveikiau iki šiol per savo gyvenimą.Ir deja kol kas galiu pasigirti tik gerai praleistu laiku.
***
Įdomumo dėlei, neatrodo, kad galėjai padaryti daugiau ?
Keista pagalvojus: vieni atlieka misiją ir neskuba gauti naujos, kiti – atlieka 100 ir skuba imti 101-ąją.
Burgis, 2010-10-31 21:11:39
Tomui: vėl nuskambės arogantiškai, bet man atrodo, kad daugiau padaryti negalėjau… Ir nesigailiu nė vienos savo gyvenimo sekundės.
*
Apie misiją nesupratote – ją skiria tik nukeliavus anapus…
Tomas, 2010-10-31 21:23:04
Na dėl anapus nelabai aišku, dar niekas negrįžo 😀
Edmundas, 2010-11-01 10:29:29
Pasaulyje yra trys svarbiausi dalykai: Gimimas, Meilė ir Mirtis. Kiekvienas jų negali egzistuoti be kito. Dažnai mums atrodo, kad viską nugali Mirtis. Tačiau tai – tik regimybė. Iš tiesų mums tą akimirką trūksta Meilės.
Burgis, 2010-11-01 17:02:42
O, Mielas ir Gerbiamas Redaktoriau Edmundai, kaip tiksliai Jūs pasakėte!
Vladas, 2010-11-02 19:54:30
Šiandien pirmą kartą patekau į tavo svetainę (mes pažįstami daug metų, todėl aš galiu taip sakyti) ir pasirodė tikrai įdomu. Kas liečia šią temą – kažkada perskaičiau tikrai žavingą pasakymą: “kai žmogus gimsta – vienas verkia, visi juokiasi – žmogus turi pragyventi gyvenimą taip, kad pabaigoje būtų atvirkščiai – visi verkia, o vienas juokiasi”.