Pakantumas

Važinėju po grafičių teplionėmis išmargintą sostinę ir galvoju – kiek mes dar pakęsime tuos įžūlius bukagalvius tepliotojus?

Tik nereikia man aiškinti, kad tai gražu!

Tik nereikia man aiškinti, kad jų negalima išgaudyti!

Kaltas tik tas mūsų prakeiktas nuolankumas.

*

Važinėju pro griuvėsius vidury sostinės ir galvoju – kiek mes dar pakęsime tuos šunis ant šieno, kurie nei patys ėda, nei kitiems duoda?

Tik nereikia man aiškinti, kad tai kultūros paveldas! Velniop tokią kultūrą, jei tik toks paveldas.

Tik nereikia man aiškinti, kad niekas nieko pakeisti negali!

Kaltas tik tas mūsų prakeiktas nuolankumas.

*

Dabar patys pratęskite sąrašą, praplėsdami jį taip, kaip praplėčiau pirmuosius du teiginius:

***

Ir šioje svetainėje yra švelnių moterų (bent jau viena…), kurios atkakliai diegia nuolankumą, pakantumą, taikų sambūvį, atlaidumą…

Tai kas tada naikins visą tą bjaurastį?!

Vėl teiskite mane. Aš nepasikeisiu.

Atsakymai

Justikas, 2016-03-21 17:02:37

Sunku bus jums atkelti savo naikinamąją filosofiją iš Kauno į Vilnių, sunku…

Rasa, 2016-03-21 17:03:38

Net smalsu pasidarė- o kuri iš mūsų Jums čia atrodo tokia švelni? 🙂

Rūta, 2016-03-21 18:02:47

Kaip ten bebūtų, bent aš įžvelgiu kažkokią tolimą šviesą daugumos išvardintų tamsiųjų tunelių gale…

Kontrabandininkus kaip ten bebūtų reikia pripažinti aptvarkė smarkiai. Nedirbantiems išlaikytiniams – jau seniai sakiau, būtų mano valia – jie plautų šaligatvius, pakelėse rinktų šiukšles, dažytų stulpus ar darytų dar bet ką, bet pašalpas atidirbtų. Žiūriu, link to ir sukama – kad ir kaip inkščia – nors kiek dirba kitų labui. Plius, jeigu turi žemės – būk malonus – arba dirbk ir pragyvenk, arba parduok ir kurį laiką pragyvenk. Teko girdėti, kad smarkiai apmažino pašalpas turintiems žemės.

Girtuoklius sutvarkyti reikia tikrai ryžtingų sprendimų, bet jau ir tai galima išgirsti proto balsą tarp politikų, tylų, bet jau galima…

Apie mokytojus aš jau nenusimanau nieko, man jų pasaulis jau seniai išaugtas… Bet, kad liktų kaimo mokyklos, aš norėčiau ir vaikų vežiojimas kas dieną po 30 km pirmyn ir atgal, man sorry, skamba baisiau nei baisiai. Nes aš žinau ką tai reiškia… Aš iš kaimo 🙂

O štai kelčiau klausimą “kiek mes dar pakęsime, kad mūsų tautiečių pinigėliai keliauja į lenkų kišenes” :)…

Sienų tepliotojams aš nuoširdžiai abejinga kaip ir bet kokiai kitai meninei saviraiškai. Deja, bet tokia esu, net prisipažinti gėda, bet jeigu visos bėdos būtų tik tokios, tai, ai, tiek to, tebūnie. Man daug labiau skauda matyti išniokotus Lietuvos miškus ir kemšamas žmonėms mintis, kad čia nieko tokio. O pastatai kaip pastatai, jie nei gyvi, nei verkia, nei kvėpuoti padeda… Kiekvienam savi skauduliai.

P.S. apie paveldą – na, graikų Akropolis, kaip viena turistė sakė – “o ką čia žiūrėt, viena akmenų krūva, kita akmenų krūva :))))” Turim ir mes plytų ar akmenų – gal džiaugtis ir branginti reikia, nors ir ne akropoliai… :)))

Rasa, 2016-03-21 18:36:24

Būk tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje. / Mahatma Gandhi/

Sokolovas, 2016-03-21 20:57:19

“Kiek MES dar pakęsime…?”

Problema sustingsta jau ties pačia klausimo ( beje, dažnai pratrūkstančio) formuluote. Nes…

O kas tie MES ? Ar JIE- ne tarp MŪSŲ? Ar ne iš MŪSŲ?

Visuomenė, ir net pažangioji jos dalis nėra grupė žmonių, galinčių “iš anksto susitarti”.

Rasa, 2016-03-22 00:32:29

“Tai kas tada naikins visą tą bjaurastį?!”- sako ponas Burgis.

Visa tai, kas aprašyta- tik pasėkmė. O naikinti pasėkmes beprasmiškas darbas, jei nekreipiamas dėmesys į priežastis, į jų kilmę. Man taip atrodo. Čia kaip tas posakis: “Kas šieną ravi?…”

Jei laukas bus užsėtas piktžolėmis, galima parauti vienur, parauti kitur, bet jos vis vien augs ir bujos. Na gal kai kurios nespės užsisėti, gal per ilgą laiką jų šiek tiek sumažės. Bet vis vien tai bus tik piktžolių laukas. Gal retesnis.

Išdirbti reikia lauką tinkamai. Pamaitinti žemę. Užsėti gėlėmis ir užsodinti sodu, užveisti daržovių ir privilioti bitučių. Ir dūgs gyvenimas kvapnus ir spalvotas, sveikas ir sotus. Ir nemaišys niekam išdygus viena kita piktžolė, nes ji nesugebės užgožti viso to gėrio. Ir žiūri tada- ogi ir dilgėlė gali būti dar ir vaistas! O ta blogoji varnalėša kiek gėrio savyje turi- ir plaukus gražina, ir kompresams tinka…

Tai juk ir su žmonėmis taip… Sąmoningumo dirvos trūksta. Saulės. Šviesos. Bet valstybė nori tik nuimti sau gerą derlių, tuo visai nualindama dirvą. Čia kaip pas blogus ūkininkus. Tai paskui arba ima veistis vien piktžolės arba su laiku liks plika žemė.

Kiek vietos parduotuvėse užima duonos skyrius, o kiek alkoholio? Kuris geresnėje vietoje?

Cigaretėmis mūsų valstybė mus nuodija už 3-4 eurus už pokelį. Kontrabandininkai prašo 1,2-2,5 maždaug. Valstybė pyksta- kiekvienas tikras patrijotas turi būti nuodijamas tik savos valstybės!

Tęsti būtų galima be galo, bet turiu eit miegot, į darbą man ryt… 😉

Burgis, 2016-03-22 08:31:17

Rasai: žinau, kad diskutuoti beprasmiška, bet negaliu nereaguoti į štai tokius viražus:

*

„Sąmoningumo dirvos trūksta. Saulės. Šviesos. Bet valstybė nori tik nuimti sau gerą derlių, tuo visai nualindama dirvą.“

*

Tai kodėl trūksta sąmoningumo dirvos?

Tai kas ta valstybė, jei ne Jūs ir aš?

Tai gal, sakau, ir priežastis kartais sukelia pasekmės?

Rasa, 2016-03-22 10:43:20

Burgiui: apie valstybę Jumyse ir manyje ir apie pasėkmes, keičiančias priežastis 😉

Kadangi šiek tiek pacitavau pirmai Gandį, turbūt manau, kad tai gera mintis. Taigi.

Paimkime Jus. Jūs galėjote “kariauti” visą gyvenimą- piketuoti prie seimo, badauti, šaudyti ar nueiti šimtus kilometrų bevarstydamas valdininkų duris. Bet Jūs vietoj to (nors ir pakariaudamas 🙂 užauginot ir padėjot išeiti į gyvenimą maždaug 25-ioms gimnazijos laidoms nuostabių, protingų, savarankiškų, žingeidžių, kūrybingų žmonių, kuriuose tas gebėjimas kurti ir gyventi gražų dorą gyvenimą liks visam, persiduos ir jų palikuonims, aplinkai, pagaliau ir pasauliui, ne tik mūsų valstybei. Ar tai (kurti puikius žmones) nėra kur kas daugiau nei kariauti su kažkuo, kas visai nenori keistis, išnaudoti tam begalę jėgų ir laiko? Kurti ir keistis, keičiant kitus, mano manymu produktyviau nei griauti, prievartauti elgtis kitaip ar bausti 🙂

Kokia nauda iš manęs valstybei? 🙂 Kokia aš valstybės dalis? Maža. Bet aš stengiuosi gyventi taip, kad nuo manęs Pasaulis nepatirtų didelio nuostolio 🙂 Aš užsidirbu pati (nors kažkada anksčiau skaičiavau, kad jei, kai uždirbdavau minimumą, būčiau geriau nedirbusi, o ėmusi pašalpą, būčiau sutaupius daugiau, nes praktiškai man būtų kompensavę šildymą, vaikų maitinimą ir pan. 🙂 Aš linkusi padėti žmogui atsisakyti gerti (kai galiu ir kai jis to nori) vietoj to, kad kovočiau su vėjo malūnais (alkoholio pramonės monopoliu). Aš stengiuosi dirbti taip, kad žmogus išėjęs iš manęs būtų linksmesnis ir laimingesnis. Ir mano vaikai (dalis jų 🙂 myli žemę pačia tikrąja prasme- jie perka lopinėlį žemės ir bandys (jau bando) atgaivinti ją visapusiškai- nuo naudingų bakterijų iki švarios tikros gamtinės žemdirbystės. O sveikais produktais, jei jiems pavyks, pasidalins ir su žmonėmis. Tada daug vaikučių (tame tarpe ir mano anūkiukė) augs sveikesni ir linksmesni. Tai jų pomėgis, ne pagrindinis darbas ar verslas, todėl senesnės kartos ir senesnio mąstymo žmonės juos laiko kvailiais, kurie ne “melžia” žemę, o krauna į ją, darydami dirvos tyrimus, laistydami ir maitindami natūraliomis medžiagomis, vietoj to kad subertų maišą chemijos ir parduotų turguje toną puikios išvaizdos daržovių 🙂 Taigi, štai dėl tokių pasėkmių, kažkada be jokios kovos imtų keistis ir priežastys 🙂 Kam važiuoti į Lenkiją pigesnių produktų, jei gali nusiskinti obuolį su dar žvilgančia ant jo rasa nuosavame sode? O pusryčiams sušveisti kiaušinienę iš ką tik iš po vištų uodegėlių ištrauktų ryškių geltonu tryniu kiaušiniukų 🙂

Tai nereiškia, kad aš visus kviečiu “atgal į gamtą” 🙂 Nors, vakar juokais skaičiavau- jei mūsų kiekvienas apsiimtų atgaivinti tik po nepilnus du ha žemės (tiek teturime tos Lietuvos), mes gyventume natūraliai žydinčiame švariame sode 🙂 Gal ir neteisingai suskaičiavau, aš ne Sokolovas 😉

Erikas, 2016-03-22 13:38:14

Kiek mes dar pakęsime pakantumą?

petras, 2016-03-22 14:29:43

manau žmogaus pakantumo ribos plačios 🙂

truputi ne į temą. Žmogaus kantrumą iliustruoja jo naudojamas medžiojimo būdas, žmogus gainioja gyvūną ilgą laiką, kol anas nebeturi jėgų bėgti ir tada iš artimo atstumo jį sumedžioja. (taip medžioti gali ne tik žmogus, bet ir kiti gyvūnai).