*
Jei nori būti laimingas vieną dieną, išgerk, jei nori būti laimingas vienus metus, vesk, jei nori būti laimingas iki pasaulio pabaigos, tapk sodininku.
*
(Donaldas Kajokas. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“)
*
Laimingas būti noriu, bet sodininkas būti nenoriu… Keista tai, kad vis dar pavyksta laimingai gyventi ir be sodininkystės. Gal dėl to, kad D.Kajokas pamiršo vieną taisyklę: jei apskritai nori būti laimingas – augink vaikus!
*
Nuvežėme anūkėlius į Stokholmą, pasimėgavome prabanga, laisve, artimiausių mums žmogiukų artumu… Laikas man atsakyti į bent kelis anoje temoje pateiktus klausimus:
***
Parašykit ką nors iš savo vaikystės/jaunystės atsiminimų. Kaip švęsdavot šventes? ko labiausiai dovanų laukdavot iš Senelio Šalčio? kada sužinojot, kad Senelio Šalčio nėra? ar labai nusivylėt? kokių firmų drabužiais tėveliai Jus rengė žiemą, kad nesušalumėt? kokia žiemos sportui skirta įranga naudojotės? kada pirmą kartą važiavot traukiniu? kada pirmą kartą paragavot banano? kada pirmą kartą pamatėt gyvą bezdžionę, o kada gyvą afroamerikietį? ir t.t.t.t.
Papasakokit su visais savo įspūdžiais, taip, kaip Jūs mokat.
***
Gražiai paklausė, ačiū! Iškart neatsakysiu, „atsakinėsiu dalimis“…
- Va, todėl ir yra mano gyvenimas šventė, kad vaikystėje šventės beveik visada reiškė tik gardesnį maistą, o man šventė – artimiausi, mylimiausi žmonės! Kokios dovanos? Koks Senelis Šaltis? Taip, Sibire buvo šaltis, oho!, bet ne senelis… Eglutė buvo puošiama keliais žaisliukais ir saldainiais bei sausainiais. Suvalgyti suvalgomus – visos dovanos! Vėliau, jau Lietuvoje, prie eglutės mokykloje visi gaudavome po maišelį. Visa šventė buvo išnagrinėti, kiek kokių gardumynų kam teko, kurio maišelis šiek tiek vertingesnis…
Aš niekada netikėjau jokiais seneliais – nei šalčiais, nei Kalėdų!…
*
- Labiausiai įsiminė toks firminis drabužis – pusseserės paltas su lapės kailio apykakle. Firma vadinosi „Prasmek, prakeiktoji!“ Drabužis buvo su broku – sagos kitaip užsisegdavo… Nešiojau jį gal penktoje klasėje…
*
- Žiemos sporto įranga buvo įvairi: savadarbės rogutės, savadarbės pačiūžos (viela po lentele…), namudinės slidės ir seni gerai slystantys batai.
***
Šiam kartui gana. Dabar geriau suprasite, kaip jaučiuosi su žmona, dukra, anūkėliais gerdamas arbatą gal geriausiame Stokholmo viešbutyje „Grand Hotel“ ir kramsnodamas dangiško skonio gaminėlius…
***
Susikaupė temų apie švietimą. Ryt poryt parašinėsiu…
Atsakymai
Rasa, 2017-01-10 21:45:46
Aš tai tikiu Kalėdų Seneliu… Nes pas mus tai jis ateina. Ir šiemet buvo. Visai gyvas. Mažoji paskui kelias dienas savo namuose liepdavo mamytei koridoriuj šviesą uždegt, kai reikėdavo pro šalį eit ir vis pašnairuodama kyšteldavo nosytę pirma, ar už kampo netyko koks Kalėdų senelis… Mat pas mus namie jis iš už kampo, iš koridoriaus, išlindo… 😀 Turėjo jai kelis kartus senelio atsisveikinimo laišką paskaityt, kad jis jau išskrenda su elniais i šiaurę, dovanų daugiau nebus ir atsisveikina iki kitų Kalėdų 🙂 Tai kaip netikėsi? 🙂
Auras, 2017-01-10 22:37:28
Niekaip nepamirštu kai pradinėj mokykloj mokytoja liepė paruošti ir atnešti Seneliui dovaną. Ir koks buvo nusivylimas, kai senis šaltis įteikė man, mano paties paruoštą dovanėlę… Ir tai buvo Lietuvoje.
sonata, 2017-01-10 23:52:03
Kiek save atsimenu, tai tie seniai Šalčiai mokykloj būdavo tokie, kad sakydavau sau: ” Neišsiduok, varyk tą “Eglutė skarota” ir neskaudink tėvelių ir mokytojų, nes jiems smagu.” Paskui nežinau kas pasikeitė – mirsiu neužmiršiu, kaip prieš kokį desėtką metų pirmą Kalėdų rytą apie 5 val. išgirdau sūnaus ir krikštadukros ginčą po egle: ” Aš tau sakiau, kad nereikia eit miegot- būtume Kalėdų senelio sulaukę ir padėkoję už mano Transformerius ir tavo Baby Borną!”. Pavymui: ” Nesakyk taip – jei vaikai geri, jie naktį miega ir tada ateina Kalėdų senelis, o jei nemiega – jie negeri ir senelis neatneša dovanų”. Va taip va.
Sokolovas, 2017-01-11 06:41:19
O aš Seniu Šalčiu tikėjau iki trečiosios klasės…
Pamenu, per Naujametės eglutės šventę , vedėjui pasiūlius, vaikai choru kviesdavo Senį Šaltį ( aš visada stovėdavau nuošaly, toks buvau…).
Ir man būdavo be galo įdomu, na kaip tas Senelis Šaltis išgirsta, kad vaikai jį kviečia? Ir kaip sugeba taip greit atvykt?
Na, bet kai jis paaiškindavo, jog “atskridau pas jus su raketa”, -dėl greičio klausimų nelikdavo…
Esencija, 2017-01-11 15:29:33
Ačiū, kad atsakėt į kai kuriuos mano pasiūlytos temos klausimus, bet atrodo, kad apie tai daug rašyti nenorit. Turiu dar vieną klausimą.
Ar kai Jūs buvote maždaug savo anūkų amžiaus( čia kalbam apie darželis/pradines klasės), ar Jūs buvote tokie reikšmingi tėvams ir visuomenei, kokie vaikai yra dabar?
Amber, 2017-01-11 18:15:39
Man yra nesuprantama, kodėl tėvai apgaudinėja SAVO vaikus, kad egzistuoja senis Šaltis? Kas sako, jog tai yra baltas melas, tas dar meluoja ir sau. Man yra nesuprantama, kodėl tėvai pratina vaikus lįsti prie nepažįstamų senių ir imti iš jų saldainius? Juk senovėje su saldainiais grobdavo vaikus… Klausimas, ką tas raudonas senis gauna iš vaikų, kad jis nori juos apdovanoti? Visi žino, kad nemokamų pietų nebūna. Kodėl šeimose nuo mažens vaikai pratinami prie melo ir iliuzijų? Kodėl dovanos dedamos būtent po “nužudytu” medžiu, o ne po gyvu? Kodėl “nužudomas” medis, o po to apkarstomas visokiu šlamštu, kuris užgožia natūralų grožį? Senis Šaltis = senas žaltys(gudrus).
Burgis, 2017-01-11 18:25:15
Esencijai: atsakinėsiu, atsakinėsiu… :-).
Apie vaikų reikšmingumą.
Mano seneliai užaugino 11 vaikų. Mano mama pagimdė penkis, užaugino keturis, nes vienas broliukas Sibire gimė negyvas – mama buvo užsikrėtusi bruceliozę nuo avių, kurias ten ganė…
Iš to ir išvada, kurią dabar bandau „įkalti“ savo anūkėliams: niekada negalvok, kad tu esi svarbiausias!
*
Vienas epizodas. Lankiau tada trečią klasę. Vasarą susirgau. Lyg ir nelabai sunkiai, bet temperatūra kurį laiką buvo aukšta. Vieną dieną mama pamatavo temperatūrą ir pamatė, kad gyvsidabrio stulpelis siekia termometro viršų… Šiek tiek susijaudinusi prisėdo prie mano lovos ir ėmė kalbėti… kaip čia aš pasiruošiu išeiti iš šio pasaulio! Ramiai taip, dalykiškai kalbėjo: apie išpažintį, paskutinį patepimą… Aš gulėjau tyliai ir negalėjau suprasti: lyg ir ne taip blogai jaučiuosi, kodėl mama susiruošė mane laidoti?
Vėliau paaiškėjo: termometras gulėjo ant palangės, nuo saulės įkaito, o mama užmiršo jį „nukratyti“…
*
Ir mes užaugome! Ar mes buvome reikšmingi tėvams ir visuomenei? Buvome. Bet kitaip…