Taip, mes pardavinėjame savo namelį… Gėlynus, medelius, krūmelius, baseiną… Jausmas labai bjaurus! Tačiau!
*
Jausmus turi valdyti protas. Metai eina, gyvenimas keičiasi.
Prisimenu, kai mes visi išvažinėjome, tėtis mirė, mama liko viena Drukių vienkiemyje. Man skaudėjo širdį – taip gyventi negalima! Viena, prie miško, bakūžėje…
*
Dabar buvo metas mums apsispręsti. Kai gyvenome Saulės gatvėje šešių kambarių bute, o vaikai išskrido, išvažiavo iš namų, būtent vaikai ir liepė mums pasistatyti namelį. Ir jie buvo teisūs! Ir mes 12 metų buvome laimingi čia.
*
Bet dabar – laikas į Vilnių. Arba į Stokholmą. Arčiau savų. Vaikų ir anūkėlių. Ir mes jiems kitaip reikalingi, ir jie mums kitaip reikalingi. Nebereikia mums namo (reikia, reikia!), reikia patogaus buto, patogioje vietoje. Ir jį mums „Pušų terasose“ baigia pastatyti…
Kada išvažiuosime? Gal šiemet, gal po metų, gal dar vėliau – nėra būtinybės skubėti, kai neišrinko į Vilniaus valdžią… :-)))
*
Išsivešime ir močiutę. Jai 85-eri, turi būti arčiau mūsų. Dabar iki jos turime važiuoti per visą miestą. Netrukus (?) ji gyvens per 100 žingsnių nuo mūsų, „Pušų terasose“.
*
Rašau jums, jauni ir pagyvenusieji, kad pasvarstytumėte: yra laikas gyventi bute, yra laikas gyventi name. Taip, mes prisirišame prie vietos, bet dar stipriau reikia prisirišti prie mylimų žmonių. Kas tau svarbiau, klausiu savęs, – medelis ar Mildutė, Laurutė? Atsakymą jūs žinote.
Atsakymai
skaitytojas, 2015-07-23 11:48:39
Manau,kad vaikai renkasi savo gyvenimo kelią,ir neįmanoma gyventi vaikų gyvenimo ir nereikia norėti,kad jie gyventų tėvų gyvenimą.Kartais vaikų gyvenimo kelias eina labai toli nuo tėvų. Taip pat teko skaityti,kad amerikiečiai labai lengvai persikelia už kelių tūkstančių kilometrų dėl vos šiek tiek didesnio atlyginimo,taip pat keičia būsto dydį pagal šeimos poreikius.Kita vertus,pavyzdžiui,Kanadoje,žmonės į darbą važinėja ir pusantro šimto kilometrų. O kiek lietuvių išvyko į JAV,Braziliją,Argentiną,Urugvajų,Kanadą,Australiją caro,prieškario laikais ir karo pabaigoje,kiek jų išvyksta į Angliją ar Norvegiją šiais laikais?
mama R, 2015-07-23 12:06:53
Būstas, kaip ir visa kita, yra prisijaukinamas reikalas.
Sima, 2015-07-23 13:18:25
Šiaip tai logiški samprotavimai. Prieš kurį laiką mūsų šeima irgi turėjo išspręsti šitą dilemą. Tėvai persikraustė arčiau mūsų. Bet vis gi į namą-nenorėjo bute nei už ką, nori dar judėti, kažkuom rūpintis..Sunkūs tie sprendimai, bet ateina laikas..
RascalLT, 2015-07-23 13:53:14
Kad protui būtų lengviau, galiu pasiūlyti dar vieną palyginimą: ar geriau parduoti, kai gali pats išsirinkti priimtiną pirkėją kuris sugebės įvertinti ir pasidžiaugti įdėtu triūsu, ar numirti ir užkrauti mylimiems artimiesiems dar ir naštą tuo suasmenintu turtu rūpintis.
Sima, 2015-07-23 14:17:18
Kažkas bus laimingas įsigijęs tokį išpuoselėtą namą.
Mama I, 2015-07-23 18:03:15
Puikus sprendimas. Reikia būti arčiau savų ir kuo daugiau laiko praleisti su jais… Džiaugtis kiekviena akimirka.
P.S Jumis B.B kuo tolyn tuo labyn aš žaviuosi. Patinka mintys, samprotavimai… Įdomu skaityti, atgaiva širdžiai 🙂 Su malonumu užsuku į Jūsų svetaine.
qwerty, 2015-07-23 20:20:55
Mama, kodėl Jūs kalbate mano žodžiais, mintimis ? Neištvėriau…
Burgis, 2015-07-23 20:26:51
Jūs dar nežinote, kaip dosniai jums bus atlyginta už jūsų gerumą…
mama R, 2015-07-24 00:35:45
p. Bronislovui:
Ką dalijate?
Burgis, 2015-07-24 07:37:57
mamai R.: aš tai nieko nedaliju… Atlygina Likimas. Teisingai ir dosniai.
Alma, 2015-07-24 16:36:14
Žaviuosi Jumis kaip asmenybe. Su malonumu skaitau Jūsų mintis… :). Sėkmės Jums!
Burgis, 2015-07-24 18:02:52
Almai: ačiū!
Inga, 2015-07-24 18:33:17
Neveltui pasakėte, kad duokite 2 žodžius ir jau sekate pasaką! Jūs puikus ne tik matematikas, bet ir literatas! 🙂