Ką veikti per pertrauką tarp užsiėmimų kompiuterių klasėje? Galima užrašyti pasaką… Vakar Mildutė paprašė: „Pasek pasaką apie auksinę žuvelę ir auksinę gėlelę“. Pasekiau. Mildutei patiko. Paskaitykite, gal ir jums patiks…
***
Auksinė žuvelė gyveno jūros gelmėse, niekam nesirodydavo. Bet kartą, saulėtą vasaros vakarą, auksinė žuvelė panoro pamatyti, kaip žmonės gyvena. Nuplaukė ji prie kranto, iškilo į paviršių ir pamatė aukštus kalnus, gražias sodybas prie jūros. Labiausiai žuvelės dėmesį patraukė aukštai kalnuose spindinti gėlelė. Ji spindėjo taip, lyg visa būtų iš gryno aukso. Panoro žuvelė tą nuostabią gėlelę pamatyti iš arčiau. O čia kaip tik jaunas, gražus žvejys valtele atplaukia! Vos tik žvejys užmetė tinklą, žuvelė nėrė ir įsitaisė tinkle. Ištraukė žvejys tinklą ir mato – auksinė žuvelė jame spurda!
„Žvejy, paimk mane ant rankų, aš tavo tris norus išpildysiu, jei tu mano vieną norą išpildysi“, – žmogaus balsu sako žuvelė. Jaunuolis labai nustebo, bet atsargiai pėmė žuvelę.
„Nunešk mane ant kalno, noriu pamatyti auksinę gėlelę“, – paprašė žuvelė. Ilgai žvejys kopė į kalną, ant rankų laikydamas žuvelę. Kai pagaliau priėjo prie spindinčios gėlelės, saulė nusileido už kalno, nebeapšvietė gėlelės ir žuvelė nuliūdusi pamatė, kad tai ne auksinė, o paprasta gėlelė, ji tik saulės spinduliuose taip gražiai tviskėjo…
„Sakyk savo norus, žvejy“,- liūdnai prabilo žuvelė.
„Noriu, kad šitą gėlelę perkeltum prie jūros, ant skardžio, kad galėtum ja iš arti grožėtis“, – pasakė žvejys.
Bematant gėlelė buvo perkelta prie kranto!
„Noriu, kad gėlelės lapeliai ir žiedlapiai virstų auksiniais pinigėliais, kad neturtingi žvejai praplaukdami galėjų jų prisiskinti, kai nebegalės galo su galu sudurti“, – paprašė žvejys.
O, kaip sutvisko, sužibo gėlelė!
„Noriu, kad tu, auksine žuvele, visą laiką būtum su manimi, nes tu turi auksinę širdį, o mano paprasta širdis jaučia tau begalinę meilę!“ – pasakė žvejys.
Pliaukštelėjo uodega į žvejo delną žuvelė, nušoko ant pakrantės smėlio, vertėsi per galvą ir pavirto gražia šviesiaplauke mergele.
„Ačiū tau, žvejy, už tavo auksinę širdį! Aš kadaise buvau karalaitė, bet piktoji ragana pavertė mane žuvele. Vėl mergaite galėjau tapti tik tuo atveju, jei kas nors pamils mane. Ir tu mane pamilai!“
Dabar gražiame namelyje gyvena jaunas žvejys su savo gražuole karalaite, kasdien aplanko auksinę gėlelę, darbus dirba ir pasaulį džiugina.
Atsakymai
Burgis, 2013-10-07 12:59:13
Įvertinkite…
Aušrius, 2013-10-07 18:22:20
Tai šitą pasaką Jūs sukūrėt ekspromtu? Ir taip žinojau – jei žmogus talentingas, tai jis talentų turi daug!
Burgis, 2013-10-07 19:46:05
Aušriui: per dieną Mildutei reikia pasekti 3-4 pasakas, o kartais ir daugiau. Visos turi būti naujos! Reikli mano anūkėlė…