(Andreas Eriksson nuotrauka)
*
Kadaise vienoje karalystėje gyveno darbšti, draugiška, bet neturtinga šeima: mama, tėtis ir jų vienturtis sūnus Vytis. Toje karalystėje anais laikais turtingi buvo tik melu, apgaule, prievarta turtus susikrovusieji, o teisingi, dori ir darbštūs žmonės buvo neturtingi.
Kai Vytis užaugo, tėtis jį pasikvietė ir sako:
– Keliauk, sūnau, į kitą karalystę. Gal ten gausi darbo, gal ten gyventi geriau.
Nuvyko Vytis į kitą karalystę ir stojo tarnauti karaliaus dvare kareiviu. Išmoko šaudyti, jodinėti ant žirgo, budėti sargyboje, dalyvauti kariniuose paraduose. Jaunuolis buvo aukštas, tvirtas, gražus – tikra karaliaus kariuomenės pažiba.
Karalius turėjo gražią dukterį Vaivą. Per kariuomenės paradus ji kartu su karaliumi stovėdavo rūmų balkone. Žinoma, ji ne tik pamatė, įsidėmėjo, bet ir įsimylėjo Vytį taip, kad ėmė savo tėvo prašyti:
– Noriu, kad tas kareivis būtų mano vyras!
Pasišaukė karalius Vytį ir sako:
– Tu esi geras kareivis, bet tik kareivis, neturtingas, nekilmingas kareivis. O mano dukra tave įsimylėjo ir nori už tavęs tekėti. Tam, kad galėtum tapti mūsų karališkosios šeimos nariu, suteikiu tau karininko laipsnį, duodu tris tūkstančius auksinių ir leidžiu mėnesiui išsivežti mano dukrą į savo šalį, tėvams parodyti.
Vytis buvo ne tik gražus, bet ir geras. Jis neišdrįso atsisakyti karališkų dovanų, nes nenorėjo įskaudinti jį mylinčios Vaivos.
Karališka karieta parvažiavo Vytis į savo tėvų namus. Supažindino tėvus su Vaiva ir pasakė, kad jiedu rengiasi susituokti. Vaiva tėvams patiko, gražiai ją priėmė, meiliai kalbino, gardžiai vaišino. Kartą vakare, kai Vaiva kalbėjo su Vyčio mama, tėvas pasikvietė Vytį į kitą kambarį ir sako:
– Tu esi geras, sūnau, bet už meilę negalima atsilyginti gerumu. Už meilę galima atsilyginti tik meile. Paprašyk, kad Vaiva grįžtų į savo tėvų namus ir lauktų, kol tu ją pamilsi tiek, kad be jos gyventi negalėsi.
Gražink ir pinigus, nes jie nėra vertybė. Vertybė yra tai, ko mes ieškome, siekiame, o juk mes neieškome pinigų, turtų, kuriuos jau turime. Tu neužsidirbai tų pinigų, tu juos gavai kaip išmaldą, o išmaldą galima priimti tik tada, kai patenki į didelę bėdą. Mes vargstame, bet į bėdą nesame patekę.
Atsisakyk ir karininko laipsnio. Tu nekariavai. Paraduose gautas laipsnis tikram vyrui netinka.
Nusiminė Vytis, bet klusniai įvykdė visus tėvo nurodymus. Kankinamas širdgėlos jis išvyko tarnauti į labai tolimą karalystę. Daug žmonių, kai jiems blogai, išvyksta į tolimas šalis…
Namo grįžusi Vaiva negalėjo rasti sau vietos – ji labai mylėjo Vytį. Nuėjo Vaiva pas burtininkę ir sako:
– Nebenoriu būti karalaitė! Paversk mane paprasta kaimo mergaite ir išsiųsk į tolimąją karalystę, noriu slaugyti sužeistus kareivius.
Burtininkė pažvelgė į gražuolę karalaitę ir, paversdama ją kaimo mergaite, pasirūpino, kad Vaiva liktų graži, bet visai kitokia. Anais laikais tai padaryti galėdavo tik burtininkai, dabar tai padaro plastikos chirurgai.
Pradėjo Vaiva dirbti slaugytoja toje pačioje karalystėje, kurioje dabar tarnavo Vytis. Kilo karas. Vytis su pulku kareivių stojo ginti šalies. Kovėsi jis drąsiai, sumaniai, todėl greitai buvo paaukštintas ir vadovavo dideliam būriui kareivių. Narsūs kariai mylėjo savo vadą, mūšiuose stengėsi apsaugoti jį, bet Vytis visada verždavosi ten, kur pavojingiausia, todėl kartą buvo sužeistas. Laimė – nesunkiai.
Ir pasitaikyk tu man taip, kad gydytis jam teko toje ligoninėje, kurioje dirbo Vaiva. Žinoma, Vytis jos nepažino, nes burtininkė buvo ją labai pakeitusi. Lepinamas slaugytojos gerumo ir dėmesio, Vytis netruko ją įsimylėti. Pasveikęs jis sako Vaivai:
– Aš myliu tave! Būk mano žmona! Važiuokime pas mano tėvus ir susituokime!
Vaiva, žinoma, sutiko, nes ji tai jau seniai pažino savo mylimąjį! Tiek nieko jam nesakė apie savo ankstesnį gyvenimą.
– Gerai, – pasakė Vaiva, – bet noriu, kad mudviejų vestuvėse dalyvautų ir mano tėvai bei keletas mano draugų.
– Žinoma! – apsidžiaugė Vytis.
Mato Vyčio tėvai – parvažiuoja prabangi karieta, joje sėdi aukšto rango karininkas su gražuole, karietą lydi raita garbės sargyba. Karališka, karališka! Koks buvo tėvų džiaugsmas, kai jie pažino savo sūnų!
Vos tik Vytis pasakė, kad nori tuoktis su atsivežtąja mergaite, tėvas iškilmingai atsakė:
– Būtinai susituokite, laiminu! Dabar tu myli tą mergaitę ir ji tave myli, todėl abu būsite laimingi visą gyvenimą. Dabar tu krauju pelnei karininko laipsnį, todėl esi to laipsnio vertas. Matome, kad judu esate turtingi ir turtus pelnėte darbu, todėl dabar jūs galite kurti savo šeimą.
Atėjo vestuvių diena. Vėl nustebo Vyčio tėvai, kai pamatė, kad į kiemą įsuka kitos šalies karaliaus karieta. Bet kodėl karališkoji šeima nelipa iš karietos? Taip jiems prisakė burtininkė, kuri irgi, Vaivos pakviesta, atvyko į šventę. Išlipo burtininkė iš savo karietos, nusivedė jaunąją į tolimą kambarį ir vėl atvertė ją į karaliaus dukterį.
Atsiveria kambario durys ir visi mato – išeina karalaitė Vaiva! Tikra karalaitė!
Jos tėvai nė kiek nenustebo, nes žinojo, kad jų dukra išteka už karininko Vyčio. Jie žinojo, kad dukra slapta pabėgo iš namų, bet nežinojo, kad burtininkė buvo ją pakeitusi.
Bet galite įsivaizduoti, kaip nustebo Vytis! Keletą akimirkų jis net abejojo, ką iš tiesų myli, – slaugiusią jį mergaitę ar karalaitę? Bet meilė kaip ugnis – išdegina visas abejones.
Susituokė Vytis su Vaiva, išvyko į karaliaus rūmus ir gyveno visų žmonių džiaugsmui. Kai po lietaus nušvisdavo saulutė, per dangų nusidriekdavo graži spalvota juosta – nuo karaliaus rūmų iki Vyčio tėvų sodybos. Žmonės tą dangaus grožį pradėjo vadinti Vaivos juosta arba vaivorykšte.
Vyčio gimtinėje karžygio ant žirgo ženklas tapo valstybės herbu ir vadinamas vyčiu.
Visose šalyse, kuriose per ilgą gyvenimą pabuvojo Vaiva su Vyčiu, žmonės iš jų vardų pirmųjų raidžių sukūrė naują raidę W ir ją raštuose vartoja iki šių dienų.
Atsakymai
Burgis, 2012-01-06 09:54:53
Gera?…
Daniela, 2012-01-06 10:06:40
gera! išbandysiu praktiškai – paskaitysiu prieš miegą savo “pasakų ekspertams”…
petras, 2012-01-06 13:36:49
tikra pasaka 🙂
tik viena pastabėlė. manau pabaigoj jau nebereikėjo apie herbą juostą ir W pasakot, nes vaiko tai vis tiek nieko neišmoko (nes realiai tai nėra tiesa), nebent gali tik supainiot. geriau iš serijos: gyveno ilgai ir laimingai.
šiaip man tai juoką kelianti pasaka, bet mažiem vaikam manau tikrai turėtų patikt.
Burgis, 2012-01-06 13:40:21
Petrui: tai aš ir noriu, kad pasaka tiktų įvairaus amžiaus žmonėms… :-)))
Gintaras, 2012-01-06 17:39:52
Nee, pakeistosios įsimylėt negalėjo! Antraip kaip čia dabar, šiandien myliu vieną, rytoj kitą… Nu arba turėjo atpažint, kad pakeistoji yra tikroji! 🙂
Loreta, 2012-01-06 20:26:15
Labai panaši į Basanavičiaus užrašytą “Kuršuką”
Burgis, 2012-01-06 20:29:28
Loretai: tikrai? Norėčiau paskaityti…
Loreta, 2012-01-06 20:37:57
Yra 8 kl. skaitiniuose.
Burgis, 2012-01-07 12:23:20
Gintarui: tai čia ir yra esminė pasakos mintis suaugusiems! Kas yra meilė? Cheminė reakcija? Kvapai, relišeriai, auros?
Vytis karalaitės dar nebuvo įsimylėjęs, vesti žadėjo iš pareigos, bet slaugytoja tebeturėjo visus karalaitės meilės kerus – ir Vytis įsimylėjo abi iškart! Kaip gerai, tiesa?
Gintaras, 2012-01-09 17:25:11
Tikrai, Vytis įsimylėjęs nebuvo, atsiprašau 🙂 Bet apie jo jausmus kažkaip mažoka, ką jautė karaliaus dukrai iš pradžių? Jei nepatiko, tai taip ir būtų pasakęs, kad negarbinga nemylimos vesti, antraip gaunasi ne garbingas kariūnas, o poručikas Rževskis…