Juodasis nakties paukštis kasnakt po pusiaunakčio atskrisdavo pas jį ir pas juos. Šimtą naktų iš eilės. Žmonės paukščio nematydavo, nes jis yra visai juodas, o naktys buvo tamsios, tamsios…
*
Pajutęs paukštį, vyras pabusdavo ir žinodavo, kad ilgai neužmigs. Vėl ir vėl jis išpasakodavo paukščiui visą savo gyvenimą ir klausdavo:
– Ko tu atskridai? Ką tu žinai? Kada tu man pasakysi, ką žinai?
Bet paukštis tupėdavo prie lovos ir tylėdavo… Šimtą naktų iš eilės.
O tada vieną naktį jis užkimusiu balsu sukarkė:
– Liko lygiai pusė metų…
Žmogus lengvai atsiduso, nusišypsojo ir saldžiai užmigo.
Daugiau paukštis pas jį nebeatskrenda.
*
Kai juodasis nakties paukštis prieš aušrą atskrenda pas juos, jie visi prabunda ir žino, kad iki ryto jie jau neužmigs.
Jie nieko nepasakoja paukščiui, nieko jo neklausinėja. Jie žino, kad tas paukštis atskris kasnakt iki pat jų gyvenimo pabaigos.
Vienintelis dalykas, ko jie visi bijo, kad juodasis paukštis neatskristų dieną. Tada visi žmonės pamatytų, koks baisus yra tas naktinis svečias.
Ir atėjo ta naktis, kai paukštis užkimusiu balsu sukarkė:
– Liko lygiai pusė metų…
Ir tada jie visi sustingo iš siaubo…
Atsakymai
Burgis, 2015-02-20 13:44:26
Supratai?… Pajutai?…
petras, 2015-02-20 14:12:47
Veiksmas tikriausiai vyksta labai užterštoje teritorijoje, kad net šimtą naktų iš eilės neprasiskleidžia debesys. o gal tai ne mūsų planeta ?:D
Vilniete, 2015-02-20 14:31:01
Niurios mintys. Veikliam zmogui pensija – peilis. Arba reikia skubiai kazkuo uzsiimti, arba… gal priprasti reikia?
Burgis, 2015-02-20 14:40:27
Vilnietei: paskaitykite ankstesnę temą… 🙂
Gyvenime visko yra ir visko turi būti!
Sokolovas, 2015-02-20 16:11:08
Baisiausia yra būtent NEŽINIA. Visa kita- pakenčiama…
Burgis, 2015-02-22 13:54:01
Keista, kad kol kas lyg ir niekas nesuprato, apie ką čia ta pasaka… Labiausiai priartėjo Sokolovas. Aišku bus tik po pusės metų, juk juodasis nakties paukštis pasakė…
Elin Saulė, 2015-02-22 15:30:56
Pasakas mėgstu, bet po apmąstymų…ši man nepatinka…
Elin Saulė, 2015-02-22 15:55:15
Nepatinka, nes labai gyvenimiška ir tikra liūdnai graži mūsų visų realybė…
Rasa, 2015-02-22 16:10:44
Šitą eilėraštį “Varną”( The Raven Edgar Allan Poe (1845) kažkodėl prisiminiau kai skaičiau jūsų parašymą… _“Ir širdies man trauki snapą, siluetą – nuo kaktos!
Tarė Varnas: – Niekados! “_
Na, tai žinomas eilėraštis, kas nori gali rasti jį angliškai ar rusiškai 🙂 Žinoma originalo kalba eilės visada geriausiai skamba. Gabaliuką įdėsiu ir lietuviško vertimo.
***
_– Pranaše, – tariau, – nedoras! – paukštis būtum ar šėtonas! –
Kokios audros ar pagundos benublokštų šiuos krantuos,
Vienišas, tačiau bebaimis, dykrų burtų nesibaidęs –
Šiuos namuos, lankytuos baimės – tark, meldžiu, man be klaidos –
T a i balzamas Gilaedo? – tark man – tark man be klaidos!
Tarė Varnas: – Niekados.
– Pranaše, – tariau, – nedoras! – paukštis būtum ar šėtonas! –
Dėl dangaus, kuris virš mūsų, dėl mūs Dievo bei maldos –
Tark, ar siela nusiminus nors danguj liks apkabinus
Atvaizdą šventos merginos, mūs Linoros prarastos –
Nuostabios, šviesios merginos, mūs Linoros prarastos.
Tarė Varnas: – Niekados.
– Teišskirs mus šitas žodis, paukšti, – sušukau pašokęs. –
Ar šėtone! grįžk į audrą bei kraštus nakties juodos!
Plunksnos nepalik ant kelio, tartum savo sielos melo,
Ir apleisk vienatvę mano – skriski biustui nuo kaktos!
Ir širdies man trauki snapą, siluetą – nuo kaktos!
Tarė Varnas: – Niekados!
Varnui skristi neberūpi, jis vis tupi, v i s d a r t u p i
Ant blyškaus Paladės biusto, viršum durų nuolatos;
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos
Nepakils jau – niekados!
Burgis, 2015-02-22 16:13:02
Elin Saulei: taip, ir man nepatinka, kai atskrenda juodasis nakties paukštis…
Bet gyvenimas yra būtent toks!
Rasa, 2015-02-22 16:44:57
Kai tamsią tamsią nemigo naktį pas mane atskrenda juodas juodas paukštis, aš nusišypsau jam ir pasakau: na ir ką mes su tavimi darysim, drauguži?… Nenoriu nieko jo klausti, o kam? Tiesiog paimu saulės spindulį ir pavasarinės žolės šviežią žalumą, aguonos raudoną spindesį ir vaiko akių žydrą tyrumą (visko dar pridedu), tada atskiedžiu dažus rasos lašu ir spalvinu jį. Ko gi jam būti juodu sunkiai matomu, jei galima jį paversti tikru gražuoliu Feniksu? Nežinau ar jis susigėsta paskui savo spalvų (o gal mano nesupratingumo ir kvailumo?), o gal jam patinka būti spalvotam ir tokiu skraidyti, bet jis po mūsų ramių pasibuvimų retokai užsuka pas mane…
O gal tiesiog aš pernelyg kietai miegu…
Burgis, 2015-02-22 17:06:37
Yra toks būdas: įtikti tiems, kuriems nepatinka tavo priešas. Tada gerai jautiesi. Laikinai…
Rasa, 2015-02-22 17:24:46
Burgiui: neblogas būdas yra ir neturėti priešų… Man taip atrodo. Nelaikyti nieko priešais iš savos pusės.
Burgis, 2015-02-22 17:28:39
Nepanašu… 🙂
Marius A., 2015-02-23 19:50:46
Keista, kad kol kas lyg ir niekas nesuprato,
apie ką čia ta pasaka…
Direktoriau – nerašo, tai nereiškia, kad nesuprato. Tačiau kaip parašyti spėjimą, neatskleidžiant atsakymo (spėjimas gali būti ir neteisingas)?
Bandykim taip:
Spėju, kad kalbama apie tai, kas nutiko Hariui Poteriui knygoje “Mirties relikvijos”, dėl to jam teko vietoje Durslių namų apsigyventi Fenikso brolijos būstinėje… Tik skirtumas, kad Haris ten buvo teigiamas herojus…