Kadaise vienoje šeimoje augo dvi dukterys, dvi tikros seserys, bet jau tokios skirtingos, tokios skirtingos!
Jaunesnioji sesutė buvo taupi. Visus jai brangius žaisliukus, skanumynus ji sudėliodavo į maišelius, dėžutes ir suslėpdavo tamsiuose namų kampeliuose.
Sesutė buvo labai praktiška: ji nemėgo puoštis, ji nemėgo saldumynų, valgydavo tik paprastą maistą.
Sesutė buvo uždaro būdo: per dienas sėdėdavo viena, žvalgydavosi aplink savo gražiomis akelėmis ir tylėdavo, lyg gyventų po žeme.
Jaunėlė labai vengdavo lietaus, vėjo, o liūdniausia ji būdavo žiemą…
„Labai jauku!“ – sakydavo ji tik vakare, kai sutemdavo, o ji savo lovelėje iki nosytės užsiklodavo patalėliais.
Vyresnioji sesutė buvo vėjavaikė. Per dienas ji siausdavo, išdykaudavo, kvatodavo. Visą laiką ji būdavo pulkelyje draugų. Draugai ją mėgo, nes mergaitė buvo graži, raudonskruostė, puošni, linksma…
Jei tik pakildavo vėjas, pradėdavo lyti, mergaitė išlėkdavo į lauką, šokdavo kieme ir garsiai dainuodavo.
Mergaite buvo dosni, visiems dalydavo žaisliukus, skanumynus, visiems rasdavo gerą žodį.
*
Kartą į sodybą, kurioje gyveno jau užaugusios seserys, užsuko gražus jaunikaitis. Jis buvo studentas, keliavo iš vienos šalies į kitą tęsti mokslų, nes buvo labai gabus, labai protingas, bet neturtingas, todėl negalėjo skristi lėktuvu. Buvo vasara, todėl keliauti buvo smagu: apžiūrėdavo gražius piliakalnius, ežerus, pernakvodavo pas gerus žmones. Niekur nereikėjo skubėti, nes vasara dar nesibaigė, o mokslai visasa prasideda rudenį.
Jaunuoliui labai patiko abi mergaitės. Jis dar nežinojo, kad mylėti galima tik vieną. Pernakvojęs jis nutarė pasilikti sodyboje dar kelioms dienoms, nes ir pats norėjo, ir sesutės prašė, o ir mergaičių tėvai labai džiaugėsi protingo, gražaus jaunikaičio viešnage. Dukteris turintys tėvai visada galvoja apie žentus…
Po kelių dienų toje gražioje sodyboje jaunuolis pajuto, kad viskas susimaišė jo galvoje ir širdyje: lyg jis nebenori keliauti tolyn, lyg jis nori gyventi su abiem seserimis, lyg jis nori pasirinkti vieną iš jų visam gyvenimui… Sutrikęs jaunuolis išėjo pasivaikščioti į sodybą supantį mišką. Minčių ir jausmų spiečiaus apniktas, jis ėjo per mišką be kelio, takelio. Staiga prieš jį atsivėrė laukymė, o joje – sena sena lūšnelė bestovinti.
Užėjo jaunuolis į lūšnelę ir pamatė joje seną senučiukę. Jūs manote, kad ji buvo ragana, burtininkė? Visai ne! Ji tiesiog buvo labai išmintinga senučiukė. Pasikalbėjo ji su jaunuoliu, suprato jo nerimą ir iškart patarė:
– Keliauk, jaunuoli, į kitą šalį, mokykis. Tu dar per jaunas kurti šeimą. Tai, ką tu pajutai, yra tik pirmasis meilės vėjas tavo širdyje.
Kai baigsi mokslus, pasistatyk namus, kieme pasodink obelį, o darže kasmet augink bent vieną kerą bulvių. Obelis tau visada primins vyresniąją seserį, o keras bulvių – jaunesniąją. Tada, žiūrėdamas į obelį, tu suprasi, kad gyvenime reikia grožio, laisvės, saldžių vaisių, skrydžio vėjyje ir lietuje. Žiūrėdamas į bulvių kerą, kasdamas bulves, tu suprasi, kad gyvenime reikia ir paslėptų gėrybių, ramybės, sotumo, jaukumo.
Taip pagyvenęs keletą metų, tu jau būsi subrendęs ir pasirengęs sutikti tą gyvenimo palydovę, kurios labiau ilgėsis tavo širdis: panašesnės į obelį ar panašesnės į kerą bulvių.
Senučiukė buvo išmintinga, ji buvo teisi! Bet ne visai… Jaunuolis viską padarė, kaip ji buvo sakiusi, bet mergaitė, kurią jis pagaliau sutiko, su kuria susituokė, buvo ir graži, ir taupi, ir dosni, ir linksma, ir tyli, ir vėjo dukra, ir Žemės dukra. Meilė teisingai pasirenka.
Atsakymai
Burgis, 2013-11-17 11:17:04
Išmok šią pamoką, mano jaunasis drauge…
Adefagija, 2013-11-17 14:12:05
Puiki pasaka!!!!!!!!
Esate lietuviškas “Ezopas, Krylovas, Lafontenas”…..(daugiau nežinau)
Taip, esate alegorinio žanro meistras!
Bet prie šitos ir panašių pasakų, siūlyčiau uždėti ženkliuką N -25, nes iki tokio amžiaus visi dar galvoja, kad vaikus atneša gandrai 😉
Matas, 2013-11-17 15:02:01
Tikrai nustebinote šia pasaka (pasakėčia?)… Labai nešabloniška, įdomi ir, jei gerai supratau, jos moralas tinka ne tik meilės temai. 🙂