Kadaise gyveno mamytė ir turėjo gražią dukrelę. Ne tik gražią, bet ir labai protingą, labai gerą. Mamytė labai mylėjo savo mažąją dukrelę, o dukrelė labai mylėjo savo mamytę.
Kartą vėlyvą vakarą, pasislėpusi už medžio, pro namelio langą spoksojo ragana. Raganos dažnai sutemus slampinėja apie namus ir ieško blogų vaikų, nes blogus vaikus lengva paversti piktais žvėrimis, gyvatėmis, rupūžėmis, o raganoms smagu pajusti savo burtų galią.
Ragana matė, kaip gražiai mergaitė žaidžia su mamyte, ją apėmė baisus pavydas ir ji nusprendė žūtbūt paversti mergaitę nuodinga gyvate. Nuo tos dienos pro lango plyšį ragana kiekvieną naktį pūtė nuodingus garus, kurie turėjo paversti mergaitę gyvate. Bet burtai neveikė! Mergaitė buvo tokia gera, taip mylėjo savo mamytę, kad vos joms įėjus į kambarį burtų garai išsisklaidydavo.
Ragana buvo atkakli. Jis vis ateidavo ir ateidavo. Tuo sunku patikėti, bet diena po dienos mergaitė pradėjo keistis: darėsi vis niūresnė, piktesnė, pradėjo bartis su mamyte… Mergaitės meilė mamytei gerokai sumažėjo. Nerimaudama mamytė pajuto, kad ir ji kažkodėl mažiau myli savo dukrelę. Ragana džiaugėsi – burtai pradeda veikti!
Pagaliau atėjo baisi diena, kai dukrelė taip supyko, kad net spjovė į mamytę! O, kaip apsidžiaugė ragana! Ji žinojo, kad kai mergaitė spjaus dar kartą, jos seilės pavirs nuodais, o kai spjaus trečią kartą – mergaitė pavirs gyvate.
Apspjauta mamytė suprato, kad tai ragana taip pakeitė jos dukrelę. Ką daryti? Mamytė jautė, kad ragana toliau naikins jos ir dukrelės meilę, o be meilės visada atsitinka baisių dalykų. Visą naktį mamytė verkė, negalėdama sugalvoti, kaip atsispirti raganos kerams. Gerai, kad paryčiui sugalvojo – gintis galima tik meile. „Ką bedarytų man dukrelė, aš ją vis tiek mylėsiu, labai mylėsiu ir išgelbėsiu“, – nutarė mamytė.
To ryžto prireikė jau tą pačią dieną. Veikiama raganos burtų, iki vakaro dukrelė taip įniršo, kad vėl spjovė į mamytę! Šūktelėjo iš siaubo mamytė, bet nebarė, nemušė dukrelės tik tvirtai ją apsikabino ir pravirko. Dukrelė nustebo ir tuoj pat išsigando pajutusi, kad jos seilės pasidarė karčios, karčios! Dar labiau išsigando išgirdusi, kad kažkas jai į ausytę šnibžda: „Spjauk! Spjauk! Spjauk!…“
Gal ir būtų spjovusi, bandydama išspjauti karčias seiles, bet mamytė taip švelniai ją glaudė prie krūtinės, taip graudžiai verkė, kad mergaitė lyg per sapną pradėjo prisiminti tas dienas, kai labai mylėjo savo mamytę, kai jos gražiai kalbėdavosi ir žaisdavo…
„Spjauk! Spjauk! Spjauk!…“, – sklido raganos balsas ausytėse, bet jis vis silpnėjo, silpnėjo… Dukrelė vis tvirčiau glaudėsi prie mamytės, todėl raganos kerai sklaidėsi, nyko, nyko, kol visai išnyko. Išnyko ir kartumas burnoje! Neįveikė raganos kerai didelės meilės, neįveikė! Ir niekada neįveiks.
Atsakymai
Burgis, 2013-03-21 20:46:42
Įvertinkite…
sonata, 2013-03-21 22:35:01
…taip kartais nutinka ir dideliems berniukams… ir gali nutikti vsiems vaikams iki 70 metų… jei mamos dar šalia. Lankiau kelis proanūkius turinčią garbią ponią, mačiusią daugiau nei deyniasdešimt vasarų: “Pyksta kartais dukrelė ant manęs, pasibaram, paskui paverkiam… kas ja pasirūpins, kai manęs nebus”.. Ir ką bepridurt… raganų kerai čia bejėgiai.
Q, 2013-04-04 22:57:23
Atrodo gyvenimiškai praktiška kasdienybėje… Paprastai spjaudyt į žmones niekada nebuvo gražu, bet gal ir pati ragana pradėtų mylėti, patirdama tikrą meilę iš aplinkinių, kad ir nuolat būdama tarp spjaudalų.. Tik gerokai daugiau (paprastumu) jos reikėtų akivaizdžiai parodyti..