Senų senovėje vienoje arabų šalyje gyveno princas. Jo tėvas, žinoma, buvo karalius, jo mama – karalienė, bet princo jie nelepino, mokė darbštumo, sumanumo, mokė gyventi dorai.
Kai princas užaugo, karalius jam pasakė:
– Laikas tau susirasti žmoną. Žinau, kad daug gerų ir gražių princesių yra tolimoje šiaurės karalystėje, bet tik tas jaunuolis yra vertas geros žmonos, kuris įveikia daug kliūčių kelyje į laimę. Keliauk!
Princas apsirengė paprastais, tolimai kelionei tinkamais drabužiais, pasibalnojo žirgą, pasiėmė lanką, strėlių, tinklą žuvims gaudyti, virvių dar šio to ir iškeliavo.
Jojo, jojo jis ir prijojo aukštų kalnų grandinę. Perkopti per kalnus neįmanoma, bet yra tarpeklis. Deja, tame tarpeklyje tupėjo ir skraidė šimtai didžiulių plėšrių paukščių. Jei josi – mirtinai užkapos, sudraskys ir sules.
Prie kalnų buvo nedidelis ežerėlis. Princas kelis kartus užmetė tinklą ir prigaudė daug žuvų. Susikrovė žuvis į krepšį ir joja per tarpeklį. Kai tik plėšrūs paukščiai puola, princas meta jiems kelias žuvis. Paukščiai puola prie žuvų, o princas joja toliau. Taip ir išjojo į lygumą.
Joja toliau į šiaurę. Prasidėjo miškai. Prijojo miškais apaugusius kalnus. Jokio tarpeklio negali rasti. Prigulė princas nakvynei po medžiu, žirgą laukymėje pasiganyti paleido.
Vidurnaktį kažkas sušniokštė, suūžė! Į laukymę nusileido trigalvis slibinas, bematant sudraskė princo žirgą ir surijo… Prisirijęs slibinas čia pat laukymėje užmigo, jo knarkimas sklido po mišką.
Princas nuo triukšmo, žinoma, pabudo, viską matė. Jis neišsigando, tik nusiminė, kad neteko žirgo. Gerai dar, kad visos mantos slibinas neprarijo.
Žiūrėdamas į miegantį slibiną, princas pamatė aukso žiedą, ant vidurinės galvos kaklo pakabintą. Kam slibinui tas žiedas? Aišku, kad ne dėl gražumo pasikabino!
Išaušus slibinas nuskrido, o princas pasiėmė lanką, strėles ir išėjo medžioti. Per dieną jis nušovė penkis šernus ir atvilko juos į laukymę. Vakare pasislėpė netoliese po medžiu ir laukia.
Netrukus atskrido slibinas, surijo visus šernus ir užmigo. Tada princas prisėlino, nutraukė grandinėlę ir pasičiupo žiedą. Ryte slibinas pabudo, o pakilti negali – tas žiedas visą jo galybę valdė.
– Žmogau, atiduok man žiedą, – pradėjo gailiai inkšti slibinas.
Princas priėjo prie slibino ir sako:
– Pernešk mane per kalnus, tada atiduosiu!
Slibinas sutiko, bet pasakė:
– Jei tu sėdėsi man ant nugaros, tai man bus sunku skristi, todėl turėsi maitinti mane mėsa.
– Palauk manęs čia, – pasakė princas, o pats nuėjo į mišką medžioti.
Prišaudė visokių žvėrių, išmėsinėjo, susidėjo mėsos gabalus į krepšį ir sėdo ant slibino nugaros.
Slibinas pakilo ir skrenda virš kalnų. Tai vieną galvą atsuka, tai kitą, princas į nasrus įmeta mėsos gabalą – slibinas skrenda toliau. Jau visai nedaug skristi liko, bet pats baisiausias tarpeklis apačioje, o slibino jėgos senka, o mėsos krepšyje nebeliko! Išsitraukė princas peilį, nupjovė mėsos nuo savo kojos ir metė slibinui į nasrus. Keleiviai laimingai nusileido lygumoje!
– Ačiū, geros mėsos tu turėjai, – sako slibinas. – Ypač skanus buvo paskutinis kąsnis.
Princas parodė kraujuojančią koją, ir slibinas suprato, kaip princas juos abu išgelbėjo nuo pražūties. Tada slibinas atrijo paskutinį kasnį, pridėjo jį prie princo kojos, ir mėsa bematant prigijo, o princas tapo geriausiu slibino draugu.
– Kur tu keliauji? – paklausė slibinas.
Princas pasakė, kad jis nori susirasti sau žmoną šiaurinės karalystės pilyje.
– Į tą pilį sargyba nieko neįleidžia, – pasakė slibinas. – Nebent tu ant slibino atskristum…
Apkabino savo draugą princas ir parašė nunešti prie pilies vartų.
Pamatę atskrendantį slibiną, sargybiniai išsilakstė, o princas lengvai įėjo į pilies kiemą.
– Aš esu tolimos šalis pasiuntinys! – pradėjo jis garsiai šaukti kieme. – Mano karalius kviečia pačias gražiausias, pačias turtingiausias geros širdies princeses į puotą – princas nori pasirinkti žmoną.
Išgirdo tai karalius, pasikvietė savo jauniausią dukrą ir pasakė:
– Duosiu tau daug aukso ir brangakmenių, liepsiu pakinkyti tris žirgus į gražiausią karietą. Važiuok!
Dukra sutiko ir su pasiuntiniu apsimetusiu princu išvyko į kelionę. Jau pačioje kelionės pradžioje princesei patiko gražus ir protingas pasiuntinys, ji jau nebenorėjo vykti į puotą ir tekėti už princo, bet negi pasakysi tai pasiuntiniui? Princesė nuliūdusi sėdėjo karietoje…
Privažiavo kalną. Princas (pasiuntinys) sako:
– Karieta kalno neįveiksime. Teks kopti pėsčiomis arba prašyti, kad mums padėtų mano draugas slibinas, bet jį reikia šerti mėsa. Šioje kalno pusėje miškų nėra, sumedžioti ką nors bus sunku. Gal mes galėtume papjauti vieną žirgą?
– Su tavimi aš galiu ir ant slibino skristi, ir pėsčiomis kopti! – pasakė princesė, nes ji jau visa širdimi pamilo princą.
Princas papjovė vieną žirgą, paruošė slibinui mėsos, o kitus du žirgus pakinkė į karietą ir vežėjas pasuko atgal į princesės pilį. Princesė pasiėmė tik maišelį su auksu ir brangakmeniais. Jaunuolis garsiai sušvilpė, atskrido drakonas ir pernešė jaunąją porą per kalnus.
Po to jie kelias dienas ėjo pėsčiomis, geriau pažino vienas kitą, labai susidraugavo, labai įsimylėjo!
Priėjo kalną su tarpekliu. Princas sako:
– Šioje pusėje nėra jokio ežerėlio, jokios upės, aš negaliu prigaudyti žuvų. Mes galėtume paprašyti, kad mus lydėtų medžiotojai ir šaudydami baidytų paukščius, bet medžiotojams reikia užmokėti, o aš neturiu pinigų…
Princesė atrišo maišelį ir pripylė princui pilnas rieškučias aukso ir brangakmenių. Mylinti širdis yra dosni!
Jiedu nusisamdė medžiotojų, kurie palydėjo per tarpeklį, o po to dar nusipirko gražų vieno žirgo traukiamą vežimėlį ir nuvažiavo į princo rūmus.
Privažiavus rūmus, princas sako princesei:
– Aš esu ne pasiuntinys, aš esu princas. Nebus jokios puotos. Aš myliu tave, tik tave, būk mano žmona! Kelionėje tu parodei, kokia gera tavo širdis, aš noriu su tavimi gyventi visą gyvenimą.
Princesė iš džiaugsmo net apsiverkė! Juk ji taip nenorėjo jokio kito vyro, išskyrus tą, kuris įveikia visas kliūtis, kuris myli ją…
Atsakymai
Burgis, 2014-01-10 13:56:18
Mildutei patiko. O rašydamas aš dar padailinau…