Senų senovėje, kai laikas buvo ką tik prasidėjęs, žemėje buvo tik aukšti kalnai, apsupti jūrų ir vandenynų. Kalno viršūnę kepino saulė, merkė lietus, todėl uola pamažu skeldėjo. Viena dieną tvykstelėjo žaibas, perkūnas trenkė į kalno viršūnę ir atskėlė didelį akmenį. Akmuo pradėjo ristis nuo kalno. Vis greičiau, greičiau! Štai jis šoktelėjo nuo skardžio ir nulėkė į bedugnę…
*
Staiga – o, stebukle! – krentantis akmuo virto dideliu paukščiu ir nusklendė virš kalnų. Daug dienų skraidė vienišas paukštis, gėrėjosi dangaus platybėmis, apžiūrinėjo žemę. Pagaliau jam nusibodo. Paukštis nutarė:
– Danguje gera, bet vandenyje gyventi gali būti įdomiau.
Nėrė jis iš aukštybių į vandenį ir virto didele žuvimi. Paukščio sparnai virto pelekais, juos žmonės kartais vadina žuvies sparneliais, plunksnos virto žvynais.
Ilgai plaukiojo žuvis po jūras ir vandenynus, apžiūrinėjo žemės gelmes, bet pagaliau ir vandenyje nusibodo. Įsibėgėjo žuvis, iššoko į krantą ir pasivertė dideliu driežu. Pelekai virto trumpomis kojomis, o žvynuota žuvies oda – stora driežo oda. Driežas vaikštinėjo pakrante, šildėsi ant akmenų saulėje, į smėlį dėjo kiaušinius, iš kurių išsirisdavo ne viščiukai, o driežiukai. Vieną dieną driežas nutarė:
– Nebenoriu, kad man gimtų driežiukai, noriu, kad gimtų švelniu kailiuku pasipuošę vaikučiai. Noriu, kad jų ausytės būtų stačios, o akytės plačios…
Išsilenkė driežas lanku, triskart vertėsi per galvą kūliais ir virto liūtu. Gražus liūto kailis, tvirtos letenos, aštrūs dantys. Nuo to laiko liūtas vadinamas žvėrių karaliumi.
*
Viską, kas dėjosi žemėje, stebėjo Visatos Valdovas. Jis ir dabar yra, tik mes jo nematome ir negirdime. Nieko nuostabaus, juk ir savo minčių mes nematome, negirdime, kol ko nors nepasakome. Taip ir Visatos Valdovas mums apsireiškia darbais. Tada, senų senovėje, Visatos Valdovas sugalvojo:
– Noriu, kad žemėje gyventų žmogus. Noriu, kad jis gyventų laisvas kaip paukštis, kad jis būtų judrus ir smalsus kaip žuvis, kad būtų kantrus ir ištvermingas kaip driežas, kad būtų drąsus ir didingas kaip liūtas.
Aš suteiksiu žmogui tai, ko neturi jokie kiti gyvūnai žemėje. Aš jam duosiu ilgesį. Žmogus visada ilgėsis jam artimų žmonių, savo gimtinės, ilgėsis gėrio ir grožio, ilgėsis pasaulio pažinimo…
Aš duosiu žmogui žodį. Visi gyvūnai tarpusavyje susikalba, bet tik žmogus susikalbės žodžiais, tik žmogus mokės skaityti, rašyti, dainuoti…
Aš duosiu žmogui mintis. Žmogus mokės mintis išreikšti žodžiais, žmogus mokės keliauti mintimis, bendrauti mintimis, mintyse kurti nuostabius dalykus.
Svarbiausia – aš duosiu žmogui meilę. Jis niekada nežinos, kas ta meilė, bet supras, kad tai gražiausia, kas gimsta iš ilgesio ir žodžių, iš aistros ir minčių, iš tobulo žmogaus kūno ir bekraščio pasaulio…
*
Vėl tvykstelėjo žaibas, sugriaudėjo perkūnas, ir žemėje atsirado žmogus. Tūkstančius metų gyvena žmogus ir nebenori pasiversti nei paukščiu, nei žuvimi, nei driežu, nei liūtu – jam, žmogui, gera gyventi! Bet nemanykite, kad žmogus pamiršo, kaip viskas prasidėjo! Kai žmogus pasensta, ateina diena ar naktis, kai jis užmiega ir sapnuoja nuostabų sapną. Sapne jis užkopia į aukštą kalną, nuo viršūnės pasigėri visu pasauliu, o paskui susiriečia į kamuoliuką ir virsta akmeniu. Todėl mes sakome, kad žmogus mirė, bet niekada nesakome, kad jis dingo, išnyko. Žmogus niekada
nedingsta, jis tiesiog sugrįžta į žemę.
Atsakymai
Burgis, 2012-06-20 10:24:56
Ačiū arba fe…
Natalja, 2012-06-20 12:14:18
Labai gražu, įkvepia. Žmogui dar duotas tikėjimas, tik atradęs tikėjimą ilgesį pakeičia ramybė ir žinojimas. Žinojimas kad tavo buvimas turi prasmę…
burokelis, 2012-06-20 12:50:28
Ačiū! Graži pasaka, perskaičius Jūsų, nežinau kodėl, bet prisiminiau vaikystės pasaką “Žmogus visų stipriausias”
http://www.pasakos.lt/senoji-animacija/zmogus-visu-stipriausias/
Gintarė, 2012-06-21 14:25:45
ir vis gi: žmogaus gyvenimas yra gražus!
ajaxiss, 2012-06-22 10:41:45
Patiko.