Pabudo žmonės ryte, atsikėlė ir mato – rožė pražydo! Nuostabus, nematytas, neregėtas žiedas. Priėjo pasigrožėti iš arčiau ir dar labiau nustebo – žiedo viduje spindėjo žvaigždė!
Kasdien ateidavo žmonės pasigėrėti žiedu ir žvaigžde, nes niekur tokio stebuklo nebuvo matę. Rožė džiaugėsi, žvaigždė džiaugėsi žmonių dėmesiu, kol vieną dieną pradėjo nesutarti – kuri iš jų svarbesnė, gražesnė. Visą dieną ginčijosi, o vakare visai susibarė. Supyko žvaigždė, susisupo į rūką ir pakilo į dangų…
Kitą rytą atėję žmonės pažiūrėjo į žiedą – nebėra žvaigždės… Yra tik keli vandens lašeliai. Žmonės juos pavadino rasa, bet iš tiesų tai buvo rožės ašaros… Nuo to laiko rožė kiekvieną vakarą suglausdavo žiedlapius, kad žvaigždė negalėtų net pažvelgti į žiedo vidų.
Žmonės labai nenusiminė, nes dienomis gerėjosi rožės žiedu, o naktimis – žvaigžde. Bet rožė ir žvaigždė ilgėjosi viena kitos ir liūdėjo, kad nebeteikia žmonėms tokio džiaugsmo, kokį teikdavo, kai buvo kartu. Rožė nebenorėjo pyktis su žvaigžde, todėl vieną naktį pasiūlė:
– Žvaigžde, šeimininkų sūnus užaugo, laikas jam susirasti savo gyvenimo mergaitę. Nuvesk jį už miško, ten gyvena labai graži, labai gera mergaitė.
Žvaigždė sutiko. Vieną naktį, kai šeimininkų sūnus pavėlavęs grįžo iš laukų per mišką, žvaigždė paprašė debesų uždengti mėnulį ir visas žvaigždes, išskyrus ją vieną. Jaunuolis sutriko, nes pajuto, kad paklydo. Tada jis žiūrėjo į vienintelę žvaigždę ir ėjo ten, kur ji rodė. Iš miško vyrukas išėjo, bet ne prie savo namų, o prie namelio, kuriame gyveno mergaitė. Laikas buvo vėlyvas, todėl jaunuolis nutarė paprašyti nakvynės. Mergaitė ir jos tėvai mielai priėmė svečią, pavaišino, pakvietė pailsėti minkštai paklotoje lovoje. Ar nuostabu, kad tiedu jauni žmonės įsimylėjo?
Nuo tos dienos šeimininkų sūnus vietos sau nerasdavo – vis apie tą mergaitę galvojo. Pagaliau ryžtingai nuskynė rožės žiedą, nuėjo pas mergaitę ir pasakė:
– Aš myliu tave! Būk mano žmona.
Mergaitė net suvirpėjo iš džiaugsmo. Žiūrėdama į dovanotą rožę, ji iš tiesų matė savo laimingą gyvenimą, matė ir žvaigždę, kuri lydės juodu visą ilgą kelią.
Atsakymai
Burgis, 2013-04-24 13:55:02
Įverčiams…
Burgis, 2013-04-24 21:00:22
Nasturtai: visi mes – iš savo vaikystės… Ačiū!
Arvydas, 2013-04-25 09:10:08
…Pagalvojau-ar ne geriau Tamstai būtų mesti visas tas gimnazijas ir eiti pasakų rašyt-turit neabejotiną talentą.Be to -nepasakyčiau ,kad pasakų rašymas būtų mažiau reikšmingas už tai ką dabar darote. Aš – visai rimtai ,be ironijos.Vaikams REIKIA pasakų,daug labiau nei kompiuterių….
Burgis, 2013-04-25 10:36:41
Arvydui:
… amžinai aš užmirščiau smukles
ir eilėraščius mesčiau į šoną,
jei tik liesčiau rankas dailias,
tarsi rudenį galvą geltoną…
(Sergejus Jeseninas)
*
Viską mesiu, viską… Bet dar ne dabar.
Arvydas, 2013-04-25 12:35:04
…ruduo,o ne pavasaris-poetiškiausias metų laikas….Niekur nebereikia skubėti-juk jau atskubėta, viskas matyta ,viskas patirta-laikas papasakot pasaką -Karalių Pasaką…..mažiesiems.Sėkmės.