Senų senovėje šiltą birželio naktį susirinko sėklos pasitarti, kaip joms greičiau po pasaulį pasklisti, visą pasaulį sau pasiglemžti ir kitiems neduoti.
– Aš užsiauginsiu sparnelius, – pasakė klevo sėkla, – kai vėjas papūs, aš nuo medžio viršūnės kaip sraigtasparniu skrisiu toli, toli…
– Kol visai subręsiu, jaukiai tūnosiu uždaroje galvutėje, – svajingai pasakė aguonos grūdelis. – Kai galvutės akutės atsivers, vėjeliui stiebelį siūbuojant mes visos sesutės pro akutes iššokinėsime.
– O mes užsiauginsime kabliukus, – suklego varnalėšos sėklos. – Kai koks nors šuo ar kailinis žvėrelis pro šalį eis, mes į jo kailį įsivelsime – nepaleisime tol, kol nuneš toli ir kol mes pamatysime tinkamą vietą augti.
– Mus vėjelis nuneš, – švelniai sukuždėjo pienės sėklelės. – Mes labai lengvos, o parašiutukai mūsų geri, todėl mes tikrai toli pasisėsime.
– O mes – dar toliau, – pasakė vyšnios sėklos. – Mes apsigaubsime minkštu, saldžiu apvalkalėliu, paukščiukai mus sules, nuskris toli, nes bus gerai palesę, o jau tada mes iš jų pilvelių į žemę nukrisime.
– Reikia mokėti apsimesti! – suburbėjo piktosios skalsės. – Mes įsitaisysime varpose kartu su rugio grūdais, mus ir pasės kartu su javais.
– Negalima, negalima! – pradėjo šaukti sėklos. – Juk ne visus grūdus sėja, kitus žmonės valgys, o jūs, skalsės, esate labai nuodingos!
Išgirdęs triukšmą, atskrido vėjas.
– Kodėl jūs, sėklos, nepakvietėte manęs į pasitarimą? – piktai paklausė vėjas. – Juk aš esu svarbiausias sėjėjas! Dabar jus nubausiu – kai kurias sėkleles sėsiu ten, kur jūs galėsite sudygti, o su kitomis tik pažaisiu, po laukus pavaikysiu, jumis skraidančiomis pasigrožėsiu.
Vėjo kalbą išgirdo paukščiai. Nors jie jau buvo sumigę nakčiai, bet kiek čia tos vasaros nakties – jau prašvito! Paukščiai sulėkė į sėklų pasitarimą ir įvairiais balsais suklego:
– Teisingai vėjas kalba! Tegu jis sėklas visur išnešioja, kad mes visur rastume, ko palesti.
O tada pasirodė žmogus…
Pagyrė jis sėklas už išradingus būdus pasisėti, pagyrė vėją-sėjėją, paukščiukais pasigrožėjo ir šypsodamasis pasakė:
– Jūs darykite taip, kaip jums patinka, o mes, žmonės, šiek tiek jūsų gyvenimą pakeisime. Aguonas, rugius, vyšnias ir mes valgysime, bet už tai ir sėsime jūsų sėklas tinkamoje žemėje, gerai prižiūrėsime. Varnalėšoms ir pienėms neleisime augti, kur sugalvosite, bet tikrai ir jums atsiras vietos žemėje. Visi sutilpsime!
Atsakymai
Burgis, 2013-06-09 20:48:01
Priminimas…