Užaugo vienturtis sūnus ir susiruošė į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Ką pasiimti iš gimtųjų namų? Tėvai sūnui priminė, kad gimusiam jam laumė padovanojo stebuklingą dėžutę, kurioje niekas nesensta: jei įdedi gėlės žiedą, tai ir po metų jis visai nenuvytęs, jei įdedi riekelę duonos, tai ir po metų ji visai šviežia…
„Pasiimsiu žariją iš gimtųjų namų židinio, – nusprendė sūnus. – Pravers, kai pasiilgsiu savo namų, savo tėvų.“
Dar jis pasiėmė šautuvą, peilį, meškerę, šiek tiek maisto, druskos, šiek tiek drabužių – sumaniam žmogui daug nereikia, pasaulyje visko gali rasti.
Ėjo, ėjo, kol pavargo. Prisėdo už krūmelio, palaukė, kol kiškis į pievelę atliuoksėjo, nušovė jį, kailiuką nulupo, išdarinėjo. Tada mėsytę pasūdė druska, viską aplipdė moliu. Prinešė šakų, sukrovė lauželį, į jį įdėjo moliu aplipintą mėsą. Iš stebuklingos dėžutės išsiėmė žariją ir ja padegė lauželį. Žariją vėl įsidėjo į dėžutę.
Gerai iškepė kiškiena! Skaniai ja suvalgė jaunuolis, pailsėjo ir vėl patraukė į kelionę.
Ilgai ėjo, kol visai sutemo. Laikas pamiegoti, bet aplink miškas, jame plėšrių žvėrių esama.
Jaunuolis surado laukymę, ją apjuosė sausų žolių ir sausų šakų ratu. Viduryje rato iš eglišakių ir meldų pasidarė sau minkštą ir šiltą guolį. Tada išsitraukė savo žariją ir padegė tą ratą. Pats atsigulė rato viduryje ir visą naktį ramiai išmiegojo, nes joks žvėris nedrįs peržengti ugninio rato.
Kitą dieną jaunuolis vėl ėjo laimės ieškodamas. Pagaliau jis išėjo iš miško ir pamatė miestą, o tame mieste – gražiausius rūmus.
„Štai kur bus mano laimė!“ – pagalvojo jaunuolis.
Bet va – bėda: miestą juosia gilus griovys, pilnas vandens, o jokio tilto, jokios valties nesimato.
„Jei plauksiu su visais savo daiktais, tai tikrai nuskęsiu, – galvoja jaunuolis, – o jei daiktus paliksiu šiame krante, tai kaip aš nuogas eisiu į rūmus? O jei ir eičiau, tai kas nors mano daiktus galėtų pavogti.“
Nusiminęs jis išsitraukė savo stebuklingą dėžutę ir galvojo, kaip žarija jam galėtų padėti. Nieko nesugalvojęs, supyko ir metė žariją ant žemės.
Ir pašoko nuo žemės ugninis žirgas! Uodega švysčioja, karčiai kaip liepsnos plaikstosi!
„Tu juk girdėjai žmones sakant – „žirgas kaip ugnis“, – žmogaus balsu prabilo žirgas. – Tai sėsk ant manęs ir pasakyk, kur tave nunešti.“
Jaunuolis sėdo ant žirgo, šis vienu šuoliu perskrido per griovį ir nunešė raitelį į rūmus.
Karalius pamatė tokį šaunuolį ir iškart priėmė jį į karo tarnybą. Labai reikia kariuomenėje turėti tokį sumanų jaunuolį, kuris gimtųjų namų nepamiršta, juos ginti visada pasirengęs, kuris savo židinio žariją gali paversti kovos žirgu, o žirgą – vėl žarija.
Atsakymai
Burgis, 2014-03-05 12:17:31
Jei Mildutei patiko, tai gal ir jums patiks…
eimantas, 2014-03-11 16:35:39
gera pasaka