*
Kai anūkėliai buvo maži, aš kurdavau pasakas ir vis kaip nors į jas įterpdavau kokį nors pamokymą ar bent užuominą į pamokymą…
*
Vakar mes pažiūrėjome krepšinio pasaką. Su pamokymais!
Per pirmus du kėlinius abiejų komandų žaidėjai pataikė visas mestas baudas. Abi komandos kovėsi iki paskutinės minutės, abi surinko beveik po šimtą taškų. Mūsų kaimynai latviai kartu su čempionais surinko du šimtus taškų. Mūsų kaimynai pralaimėjo tikriems čempionams ir patys žaidė čempioniškai.
*
Tai dabar galėčiau paklausti mūsų žaidėjų ir trenerių: ar galima išmokti taikliau mesti baudas, tritaškius? ar galima kautis taip, kaip Dragičius, Dončičius?
*
Nutolstant nuo krepšinio…
Ar tu matai savo darbovietėje dirbančių stropiau už tave, geriau už tave? Ar tu mokaisi iš jų, stengiesi?
Ar tu, studente, matai auditorijoje, laboratorijoje, besimokančių stropiau, atkakliau? Ar tu mokaisi iš jų, stengiesi?
Ar tu, komentarų žiniatinklyje, feisbuke rašytojau, matai geriau, stropiau, taisyklingiau, įtaigiau parašytų komentarų? Ir tu stengiesi parašyti panašiai?
*
Išvada: mes neturime būti tokie, kokie esame. Mes turime būti geresni. Bent jau norėti būti geresni, stengtis būti geresni. Nesiteisinkime. Slovėnai nesiteisino, kad jų šalis maža, kad jie pirmą kartą finale…
Atsakymai
Rasa, 2017-09-19 00:48:28
Vis dar gyvenu buvusia kelione… Darius buvo teisus. Žinojau tai, bet… 🙂
Buvo sunku. Kelis kartus atrodė nepakeliamai 🙂
Taigi. Mes tikrai visi pritartume, kad turime būti geresni. Tik va galvoju apie tai kaip skirtingai įvairiems žmonėms tai atrodo.
Einame sudėtinga trasa. Kažkam ji lengvesnė, o man ji labai sunki.
Aš noriu būti “geresnė” ir išmokti nugalėti savo begalinę aukščio baimę. Noriu būti drąsesnė, nes esu bailė, nors gal mažai kas tai žino 😉 Noriu būti stipresnė ir niekam nebūti našta. Todėl stengiuosi eiti viena, kad niekam nemaišyčiau, nes kažkam pagelbėti nelabai esu pajėgi.
Kažkas nori būti geresnis, todėl nuskuba į priekį, kad būtų pirmas. “Svarbiausia bet kokia kaina pasiekti tikslą”- sako mano draugė ir su keliais stipriais keliautojais visus palieka atsilikusius. Kažkas, kuris stiprus, lieka gale. Nežinau ar jis nori būti už kažką geresnis, bet žinau, kad kai priėjau vieną vietą, kurios, supratau, neįveiksiu, nes ėmė drebėti kojos ir gerkle kilti panikos priepuolis (dešinėje skardis ir upė, kairėje plika į padanges kylanti uola, priekyje mediniai skersinukai be jokio turėklo ir apačioje matosi gilus tarpekliukas) žmogus pasakė: viskas bus gerai, tik nesustok, imk mano ranką… Realiai supratau, kad nei jis man tą ranką gali stipriai laikyt, nei tai man padės išlaikyt lygsvarą. Bet… Aš paėmiau jo ranką ir paėjau ją laikydama tik porą ar trejetą skersinukų (toliau jis negalėjo pasiekt), bet to užteko, kad suprasčiau- aš galiu… Visi pavargo. Ir tada dauguma- visi už save. Daugelis draugų išsiskyrė, visi pasklido maršrutais, kurie kai kur išsišakojo. Kur buvo lengviau, kažkas kažką lenkė ir skubėjo į priekį, palikdami prisėdusius, pastovinčius. Bijojau likti paskutinė, nes tada niekas net nesužinotų jei kas nutiktų. Priėjau kitą vietą, kur buvau jau taip pavargus, kad supratau- nebepajėgsiu. Akmeninėj labai lygioj uoloj toks didelis tarpas iki vietos, kur galima aukštai užkelti koją, kad supratau- nepajėgsiu taip iškėlus koją savęs užkelti. Negaliu- tyliai pasakiau- nepajėgiu. Tu gali, gali, pasigirdo už manęs balsai ir nuskambėjo patarimai. Trauk į save grandinę ir bandyk prisitraukti daugiau rankomis, tu gali!- šaukė kažkuris. Gal aš pabandysiu nusileisti žemiau ir pasaugosiu- bandė padėti viena moteris. Kur ten pasaugosi, kur!!!- pagalvojau. Jei neišsilaikyčiau, nusitempčiau ir ją skarduku į kalnų upę. Bet, žinot, kai jie visi taip sakė, aš patikėjau- aš galiu. Turiu galėti, nes kelio atgal nėra. Neseniai praėjom vietą, kur padėti akmenys nukritusio gelbėtojų lėktuvo garbei…
Ir va po viso to ir galvoju- kaip sąlygina vis tik tas- o kas yra geresnis ir kas yra geriau. Būti pirmu ir tikru nugalėtoju ar savanoriškai būti prie paskutinių, bet padedančiu eiti seniausiam keliautojui? Nes buvo vienas labai garbaus amžiaus vyriškis. Visokių buvo. Bet aš visada prisiminsiu tuos, kurie ištiesė ranką. O ne tuos, kurie buvo geriausi kita prasme 🙂 Niekada neįsivaizdavau, kad paprasta žmogiška ranka turi savyje tiek galios. Ne jėgos, bet būtent galios.
Taigi. Geresnis pirmas ar geresnis paskutinis? Juk išties tai paskutiniam buvo sunkiausia ir prireikė daugiausia jėgų? 🙂
Šitoj kelionėj eilinį kartą supratau, kad gyvenimas ne vadovėlis, jame viskas sąlygina sąlygina sąlygina… 🙂
Labanakt visiems 🙂
Vitalis, 2017-09-19 03:13:28
http://balarama.lt/paprastos-tiesos/
Giedrius, 2017-09-20 21:47:19
Laiškelis Rasai: Negaliu atsigėrėti Tavo komentaru. Beje, mes lyg ir tarėmės dėl kreipinio Tu? Nebepamenu 🙂 Bet kokiu atveju, juk esame, kaip suprantu, praktiškai vienmečiai. Be to, šiame laiškelyje nenorėčiau vartoti kreipinio Jūs, nes tai sukuria tam tikrą pagarbios distancijos pojūtį, ko šįkart norėčiau išvengti ir prieiti arčiau, labai arti… kad galėčiau perduoti ne tik informaciją, kurią perteikia žodžiai, bet ir tai, kas pasakoma tarp eilučių…
Šiaip jau, skaitant Tavo komentarus, neapleidžia jausmas ir jau ko gero nebenustebčiau, sužinojęs, jog kadaise mokeisi senovės Egipto Misterijų (Įšventinimų) mokykloje. Buvo tokios įstaigos… dar visai neseniai… prieš porą-trejetą tūkstantmečių ir anksčiau. Nuostabių dalykų ten buvo mokoma. Apie tai rašoma Elisabeth Haich knygoje “Įšventinimas”.
Toje knygoje pagrindinė herojė kopė Įšventinimų laipteliais, kol pasiekė tokį aukštą, kurio niekaip negalėjo įveikti. Ji bandė, mėgino visokiais būdais, bet niekaip. Ir tik tuomet, kai ji pradėjo padėti kitiems kopiantiems tais pačiais laiptais įveikti šią pakopą, visiškai užmiršusi apie save, netikėtai pati atsidūrė ant to aukšto neįveikiamo laiptelio.
Tai – etalonas. Tačiau kiekvienas turi laisvą valią ir teisę elgtis egoistiškai bei gauti šio pasirinkimo pasekmes. Anksčiau ar vėliau žmogus susimąsto, jog buvimas geriausiu tik dėl savęs nesuteikia gyvenimui nei prasmės, nei pilnatvės, nei paties laimės jausmo.
Tai tuomkart tiek 🙂
Lenkiuosi Dievo Šviesai Tavyje!
Rasa, 2017-09-20 23:39:49
🙂 Ačiū, Giedriau. Labai… Ačiū, kad matai mane tokią. Gera. Ir labai gražu. Šiandien užmigsiu su šypsena 🙂 Nesu tikra dėl savęs, bet tu tikrai labai geras, šiltas ir šviesus žmogus.
O tą knygą aš kada nors paskaitysiu irgi.
vilkas pilkas, 2017-09-21 12:01:36
Gerb. Rasa,
tamstos tiesa, “neprarysi gi atgal to, kas pasakyta”, bet kaip tūlas vilkas pastebėsiu, kad galima praryti tą kuris pasakė 🙂
O “bendrai paėmus”, gerbiamieji komentatoriai noriu palinkėt Jums turėt savitvardos ir orumo nesekti ilgesnių pasakų, negu autoriaus “pasaka”.
petras, 2017-09-21 12:29:43
gerb. vilkai, kaip p. Burgis sakė, čia virtuali jo svetainė, tai manau susirinkę internetiniai pažįstami joje gali kalbėtis kiek nori ir tai kas jiems įdomu, kol kitiem aišku nemaišo. O tau, vilkai, maišo ?
Burgis, 2017-09-21 15:54:57
Visus reikia išgirsti! Įskaitant vilką…
Rasa, 2017-09-21 19:15:44
Pilkui vilkui 🙂 praryti galima… Tą kuris pasakė. Bet, jei apie save galvoju, tai manau, kad aš nieko praryti nenoriu net kai galėčiau, nes su amžiumi esu vis labiau soti ir vis daugiau link vegetarų… 😀 O vilkai nepjauna “bile”, jie labai protingi. O manęs iš tiesų irgi niekas nenori per daug praryti, nes jei užsinori, tai pakramto ir išspjauna. Aš jau senstu, tai pernelyg sprangi ir užstringu gerklėj… 🙂 Tai taip ir tenka su visais geruoju… 🙂
O dėl kalbėjimo ilgumo, tai aš stengiuosi. Bet man niekas nesigauna trumpai. Nu niekaip. Trumpai tai aš galiu patylėt. Arba trumpai tai kai aš pasakau sau. Kai noriu neįsileisti jokių emocijų. Tada pasikalbu su savimi vienu žodžiu. Pav. šiandien ne koks oras, skynėm ilgai vaikų avietes, žentas iš guminių batų pylėsi vandenį, kurio net ten prilijo iki kauliukų 🙂 Tai kai taip būna, aš pasakau sau : LYJA. Ir daugiau nieko nebesakau. Tada dirbu toliau ir negalvoju- blogai, šalta, šlapia, eina š…kt ir pan. O kai šilta ir gerai, tai tada ko gi nepasikalbėt? 🙂
Edita, 2017-09-22 13:52:27
Vilkui pilkui: turbūt ši svetainė prarastų nemažai žavesio, jei Rasa rašytų kitaip:)