Jos mamytė buvo fėja, jos tėtis buvo burtininkas, o ji buvo dar maža maža fėjukė. Žaisdama kieme, fėjukė nutarė patikrinti savo burtų galias:
– Noliu, kad čia būtų glazi pilis! – iškilmingai pasakė ji.
Ir bematant smėlio dėžėje iškilo graži smėlio pilaitė!
Fėjukė nepatenkinta, ji norėjo tikros, didelės pilies. Priėjusi prie pavasarinio upeliuko, tekančio už kiemo tvoros, jaunoji burtininkė sugalvojo kitą norą:
– Noliu išplaukti į tolimus klastus! Tegu atplaukia laivas!
Tikrai, gražus popierinis laivelis atplaukė upeliuku!
Visai supyko fėjukė:
– Sklisiu lėktuvu! Noliu lėktuvo! – sušuko ji.
Fuuuu… Pro medžių šakas ant kiemo nusileido popierinis lėktuvėlis…
Pravirko fėjukė ir nubėgo pas mamytę.
– Neverk, mažyte, – paguodė mamytė, – tu dar maža, todėl ir tavo stebuklingi daiktai dar maži. O mes su tėčiu nenorime, kad tu kur nors iškeliautum! Dar daug daug metų gyvenk su mumis.
Apsikabino fėjukė mamytę ir pažadėjo daug metų mokytis daryti gerus stebuklus.
Atsakymai
Burgis, 2013-04-22 09:03:28
Dovanoju mažyliams…