Pasaulis yra rimtas

lauke-ir-namie-4

lauke-ir-namie-38

lauke-ir-namie-95

lauke-ir-namie-111

Mūsų šeimos nuotraukos čia – tik fonas, tik iliustracija minčiai, kuri seniai neduoda man ramybės. Žmonės gerieji, nejaugi jūs nematote, kad pasaulis nėra linksmas ir neturi toks būti? Nejaugi jūs, šoumenai estradoje, studijose ir seimuose, nenorėtumėte žmonėms parodyti, pasakyti, padėti suprasti: pasaulis yra rimtas. Pasaulis nėra žiaurus, nėra sunkus – pasaulis yra rimtas. Ne, jūs klounai ir savanaudžiai, sunkiate pinigą, garbę ir malonumus iš to, kad žmonėms brukate linksmą pasaulį. Žmonės tokio nori, todėl jums moka pinigus, ploja, renka jus… O paskui žudosi, kai šventė staiga pasibaigia, pasaulis pasirodo rimtas, o tam apsvaigintam šventės dalyviui atrodo žiaurus.

Pamatę linksmybių apgaulę, žmonės niūriai geria alkoholį. O juk jį galima gerti (saikingai) tik linksmai! Vyno dievas Bakchas yra linksmas dievas!

Prisisunkę „šou” garo, žmogiukai atitrūksta nuo žemės ir kai nelaimė, liga, artimųjų mirtis bloškia juos žemėn – sveikų lieka nedaug. Gyvenantys rimtame pasaulyje yra geriau pasirengę negandoms.

Yra ir kitas kraštutinumas: mėgėjiška poezija, spektakliai, kičinis kinas stengiasi paveikti emocijas liūdesiu, neviltimi, tragedijomis. Kodėl? Todėl, kad šioje emocinės skalės dalyje stiprų įspūdį sukelti (o tuo pačiu – gauti daugiau pinigų, šlovės…) lengviau, nei džiaugsmo skalėje. Pagalvokite: ar labiau linksma per vestuves, ar labiau liūdna per laidotuves? O rimtas pasaulis kūrėjų beveik visai nebedomina – kam įdomu tai, kas įprasta daugumos mūsų gyvenime?

Kviečiu: gyvenkime rimtai, bet ne liūdnai. Tada švelni šypsena, mielas gerumas bus šventė, bus graži viršūnė, o ne nuobodi kasdieninė plynė.

lauke-ir-namie-18

lauke-ir-namie-193

Atsakymai

Rasa, 2009-05-14 17:44:29

Ponas Burgis savotiškai teisus 😀 Neįsivaizduoju jo trizniuojančio ar vaidinančio arkliuką savo anūkams :)))))) Bet kas ten jį žino, ką jis veikia savo namuose 🙂

O man atrodo, gyvenimas įvairiaspalvis. Be linksmumo jis būtų nepilnas. Ir be liūdesio. Ir be rimtumo. Juk linksmumas nereiškia nerimto ir neatsakingo požiūrio į gyvenimą.

Gyvenimas tik dėl malonumų- hedonizmas nėra geriausias pasirinkimas. Ieškantys vien malonumo kartais rimtai praranda saiką.

Rimtas požiūris į gyvenimą nereiškia, kad jame trūksta linksmumo! Jei mes su vaikais tarkim einam imtynių (dabar jau peraugę, dabar neinam 🙂 ir kvatojamės balsu, tai po kurio laiko susėdam ir ramiai aptariam tai, kas kelia rūpesčių.

Kartais paverkiam, o paskui iš to pačio (pažiūrėję kitu kampu) pasijuokiam, kai nuo ašarų atlėgsta širdis.

Gyvenimas tiesiog toks, koks yra.

Gal tik viskas turėtų turėti saiką. Jis banguotas. Ypač moterims. Taip jau yra, kad kartais esam labai save nuvertinančios ir nelaimingos, o paskui vėl linksmos. Mums kartais labai reikia jaustis reikalingomis ir mylimomis, tada mes ir stiprios, ir linksmos, ir galime ištverti visus gyvenimo išbandymus 🙂 Nors ką čia aš apie moteris, visi nori būti mylimi ir reikalingi! O tada juk vistiek ir būna linksma!!! :))))))

tahu, 2009-05-15 02:49:38

Bravo!

Povilas, 2009-05-15 05:56:06

Bet kas, neperėjęs per mano sąmonę, yra niekas. Tikriausiai gaila, kad daugelis dalykų mano sąmonės net nepasiekia…

IS, 2009-05-15 09:43:01

Įdomu, kas, koks įvykis paskatino Jus pradėti šią niūrią temą…

Taip, “šoumenai estradoje, studijose ir seimuose” yra “klounai ir savanaudžiai”. Tai kelia šleikštulį. Dar pridurčiau, kad cinikai ir beraščiai, bei daug kitų “pagyrų”. Taip pat pažymėčiau, kad ne visi jie tokie. Yra išimčių, ypač studijų srityje, palyginti su kitomis dviem Jūsų minėtomis sritimis. Vis dėlto aš ne apie tai.

Tačiau kuo Jūs remiates, kai teigiate, jog žmonės nori to pasaulio, kuris Jiems yra brukamas? Dar daugiau, kad jie “moka pinigus, ploja, renka…”, netgi žudosi? Yra, be abejones, visokių. Vis dėlto daugelis žmonių nemėgsta lietuviškų žinių, laidų ir pan. todėl, kad jų esmė daugelyje atvejų – rietenos, apkalbos, nusikaltimai ir cirkas. Vis daugiau žmonių NErenka arba išbraukia visus kandidatus. Daugelis žmonių ne ploja, o kritikuoja (nors kritikuoti, kaip žinia, lengviau nei kurti). Daugelis žmonių tikrai nesižudo dėl nesėkmių ir rimtų bėdų… Taigi – kaip galima šitaip sutirštinti, hiperbolizuoti, apibendrinti?

Ir paskutinis dalykas. Net jeigu dalis žmonių iš tikrųjų tiki tuo pasauliu, kurį Jūs taip tiksliai aprašėte, tai kodėl jie vadintini ne žmonėmis, o žmogiukais? Dalis žmonių gali būti naivūs ir net kvaili, bet gal jie tuo pačiu metu turi didelę širdį, atsiliepiančią į svetimo skausmą? Tai reta savybė šiandien… Gal jie turi kitų gerų savybių, kurių nenaivieji ir nekvailieji neturi? O jeigu pastarieji turėtų tokių savybių, tai net ir rimtas pasaulis būtų geresnis… Tai kaipgi tada pirmieji tapo žmogiukais?

Burgis, 2009-05-15 10:24:29

IS: ačiū už išsamią recenziją! Šį tą reikia patikslinti. Temą padiktavo TENDENCIJA, o ne visuotinumas ar neišvengiama grėsmė. Tiesiog man nepatinka tokia tendencija, daugėjantis žmonių, nesuvokiančių, kad gyvenimas yra ir turi būti rimtas, skaičius. Vien A. Valinsko viražo užtenka, kad susirūpintum…

Antra, žmogiukais aš pavadinau vaikus, paauglius, kurie ir atitrūksta nuo žemės lengviausiai. Taigi tai ne niekinantis žodis, o užjaučiantis.

O šiaip Jūs viskuo teisus – žmonės yra labai įvairūs…

petras, 2009-05-15 15:15:50

Aš tai norėčiau būt žmogiukas, nes būt paaugliu ar vaiku buvo smagiausias gyvenimo laikotarpis 😛 o užjaučiu tik senus žmones ir save, nes ir aš pasensiu 🙂 (čia mano asmeninis jausmas).

Jovita, 2009-05-15 19:44:17

Viena megstamiausiu mano citatu:

Maturity consists in having rediscovered the seriousness one had as a child at play.

Friedrich Nietzsche

VV., 2009-05-15 21:23:19

petrui

Galiu paguosti: gal jaunystė ir labai žavi, bet – man galima sakyti, tuoj 50, o jaučiuosi (tiesa, morališkai, ne fiziškai) vis geriau ir geriau 🙂 Būna ir taip.

Povilas, 2009-05-17 16:21:03

Petrui: kažkur girdėjau tokius žodžius – “Senatvė – ne visiems malonus dalykas, bet ilgai gyventi kitokio būdo dar nerasta”. Aš visai nesuku galvos dėl to, kas neišvengiama: jaunystė išeis, o senatvė ateis ir neprašomi. Bėda tik tokia: blogai, kai žmogus pasijunta senas esantis, čia jau gyvenimo nuovargis. Šviesios atminties mano teta kasmet užsipirkdavo (čia jos žodis) mišias, kad kaip nors numirtų ir iškeliautų pas savo Povilą (toks buvo jos vyro vardas). Jos troškimas išsipildė 96-aisiais jos gyvenimo metais – vieniems tai daug, kitiems maža.