Paskutinis skambutis. Paskutinis?

Abiturientų svajonių balionai pakilo aukštai, aukštai! Ilgai žiūrėjau ir negalėjau patikėti – jie skrido kartu, lyg būrys paukščių! Kartu! Tai kažką reiškia, tai daug reiškia…

Šiandien buvau išgėręs ir įsimylėjęs pačią meilę – tokia juntama būsena, lyg visą gyvenimą būčiau buvęs latrų latras. O gal ir buvau?

Man nepatinka pavadinimas „paskutinis skambutis“. Kuo arčiau senatvė, tuo labiau nepatinka. Jaunystė džiūgauja, o manyje nerimas – nejaugi tikrai paskutinis?… Kita vertus, tai padeda susikaupti ir pasirengti ritualui lyg iš tiesų tai daryčiau paskutinį kartą. Kas žino? Po šios dienos galiu ramiai pasakyti: jei tai buvo tikrai paskutinis, aš turėsiu ką prisiminti! Ačiū!

***

Jau klasėje kažkas šviesas užgesė
Ir vėl uždegęs tarė “paskutinis”.
O valsas nešė mus į tylią klasę
Prisiminimais apsvaiginęs…

Štai mano suolas, aš čionai sėdėjau,
O štai lenta – čia pirmą raidę rašėm.
Širdis lyg paukštė pagauta virpėjo,
O valsas toks svaigus kažin kur nešė.

Liepsnokit, ašaros, tyrais lašeliais,
Srovenki, šventas ilgesio šaltini.
Žinau, žinau, kad neskambės varpelis,
Žinau, kad šoku valsą paskutinį.
(Petras Gaulė)

Atsakymai

varėnė, 2010-05-29 22:28:00

Dainuoti mokykitės ne vien iš paukščių,

bet ir iš vėjo, šautuvų tratėjimo.

Ši muzika siaubinga, bet būtina.

Ji patiks jums.

Ir kai ateis toji šventė,

Pakvieskit tada ir mane.

Aš ateisiu.

Kai taurės bus pilnos vyno,

tai reikš, kad aš atėjęs,

kai gėlės pražys už langų,

kad švęstų kartu su jumis-

tai reikš, kad aš atėjęs.

Deja, jau skambutis.

Man neužteko laiko istorijai.

Aš palieku jums patiems pasiskaityti

istorijos pamoką…

S. Manolovas