Čia ir ten
Balta puta po Vaivos juosta
Per visą jūrą lekia.
Čia – piktas krantas. Jokio uosto.
Čia – piktos jūsų akys.
*
Vaikai geri. Tik jų pilis
Ant kito jūros kranto.
Ten – gero Žilvino šalis,
Čia – jie prikimę kranksi.
*
Geriems visur geri namai –
Mes ne tvirtovę ginam…
Čia jau palaidoti tėvai,
Ten mes vaikus auginam.
*
Nurims banga po Vaivos juosta –
Nė vieno neišduosim.
Kiekvienas randa savo uostą.
Ir čia, ir ten dainuosim!
***
Sutapimai, sutapimai… Kažkas replikuoja dėl mūsų anūkėlės vardo, kažkas domisi mano požiūriu į patriotinį ugdymą. Reikia atsakyti…
***
Fantastiškas žmonijos progresas: Bronislovo Burgio, į kurį kažkada daug kas kreipdavosi Бронислав Винцович, anūkėlė Emelie Eriksson ir anūkas Lukas Eriksson gyvena Stokholmo centre, šalyje, į kurią Sibiro tremtiniui seneliui B.B. nuvažiuoti kažkada buvo gerokai sunkiau nei nuskristi į Mėnulį.
Ir jūs manote, kad dabar blogai?! Kai mane sunervina, rašau eiliuotai… Vėl norite užmušti Žilviną? Kas tai per žmonės tie lietuviai, kad būtinai nori užmušti tuos, kurie yra ne tokie kaip jie? Jau čia rašiau apie kaimyną, kuris pasikvietė mane norėdamas parodyti žaltį, kurį su pasimėgavimu užmušė…
*
Dabar – apie patriotinį ugdymą mokykloje. Suprask, turime mokyti mylėti Tėvynę? Mokyti mylėti? Čia netiko jums pagalvoti apie Kamasutrą ar sekso vadovą. Čia reikia mokyti kažko, kas nėra veiksmas… Čia reikia mokyti mylėti būnant Lietuvoje (vos neparašiau – ant Lietuvos)? O mylėti Lietuvos Švedijoje negalima? O leisti Lietuvai džiaugtis, kad jos dukra Vaiva nėra nulis Švedijoje, negalima?
*
Ką tik mane aplankė buvęs mūsų gimnazistas, kurį, nebaigusį gimnazijos, ir jo brolį, vos įstojusį į gimnaziją, tėvai išsiuntė į D. Britaniją. Ar jie yra nevykėliai, išdavikai? Ne, jie yra mokslo žvaigždės, Lietuvos pasididžiavimas!
*
O po to užėjo mūsų pirmokas, mokslo žvaigždė. Jis susiruošė išvažiuoti mokslų tęsti į Tailandą. Tik dvi vietos Lietuvai, turiu vilties, kad neišvažiuos… Jis ir mums reikalingas. Bet jei išvažiuos, kaip vienas jau išvažiavo, – garbė mūsų gimnazijai!
*
Negalima mokyti mylėti Tėvynę, negalima! Reikia gyventi, dirbti taip, kad ta meilė gimtų ir būtų! Ir tegu kiekvienas ją myli taip, kaip aš myliu Emelie Eriksson, – Tėvynė bus laiminga.
Atsakymai
Burgis, 2011-04-12 13:56:09
Nu, reitinguokite. Nureitinguokite…
Darth Vader, 2011-04-12 14:25:13
Nepatiko. Reikia aiškinti, kas yra Tėvynė, kiek daug ji reiškia – Mickevičiška malda “Litwo, ojczyzno moje…”, 1831, 1863 sukilėliai ir 1918 savanoriai, 1990 žmonės, malda ir vėliavomis apgynę Laisvę – štai kas yra Tėvynė. Tai reikia perduoti iš kartos į kartą, kad čia, Lietuvoje, ir gėlė gražiau žydi, ir varna ne taip nykiai kranksi. Čia mūsų žemė, čia mūsų protėviai nuo akmens amžiaus, čia mūsų pilys, mūsų istorijos liudijimai. Vistiek nebus gražesnės šalies: galiu drąsiai tą paliudyti, pagyvenęs užusienyje. Štai visą tą ir reikia aiškinti. Net ne mokyti (meilės neišmokysi), o aiškinti, perduoti iš kartos į kartą, kaip Žydų tauta perduoda Mesijo laukimą. Šito reikia. Lietuvis užsieny? Neišvengiamai prarastas: susiras kitą pusę iš kitos tautos, vaikai jau nebebus lietuviais, anūkai Lietuvą pažinos iš Gūglo. Idealiu atveju tas procesas užsitęs 100-200 metų…bet vistiek lietuvybė užsienyje išnyks. Susilies su dominuojančia kultūra, palikdama nebent pavardes. Taip kad – reikia aiškinti, lygiai kaip reikia aiškinti apie amžiną civilizacijos priešą – Rytų Blogio imperiją, kuri visada siekė pavergti sielą ir sutrypti viską savo kelyje. Tos imperijos turime nekęsti ir būti pasiryžę gintis nuo jos. Štai to reikia mokyti: ir “Pono Tado” ir “Konrado Valenrodo”.
Klaustukas, 2011-04-12 14:39:07
Sutinku su Vader, bet tik iš vienos pusės – kaip reikia pasakoti ir mokyti vaiką apie Tėvynę. Tačiau ar dabarties vaikus išmokysi ar įskiepinsi tą žodį? Jei tų vaikų daugumai galvoje – cigaretės, kompiuteris ir kiti visiškai ne protingi dalykai. Klausimas: ar dar likę tokių vaikų, kurie nori ir stengiasi pirmiausia patys mylėti Tėvynę?
petras, 2011-04-12 14:57:28
Klaustukui, pilna tokių, užteks 🙂
ir kaip suprast dabarties vaikus ? o kas anksčia buvo ?? pvz. mano senelis pirmą kartą užsirūkė 12kos metų. o gal klaustuk, iš mėnulio nusileidai ant žemės ?
Klaustukas, 2011-04-12 15:04:38
ne, aš nuo žemės ant mėnulio patekau 🙂 turiu omeny, kad mažai tokių kuriems tai LABAI rupėtų, pripažinkime. Arba tokie kuriems tai visiškai neaktualu, arba tokie kuriems gal ir rūpi kažkiek, bet baigs mokyklą ir išvažiuos, nes yra gabūs ir protingi – Lietuvoje tikriausiai jiems nebus ką veikti. Taigi, aš nemanau, kad bus tokių kuriems Tėvynė – Lietuva bus taip svarbu, kad jie pasiliks joje, ir mylės ją būdami ANT Jos.
petras, 2011-04-12 15:13:24
manyčiau gal normalu tai. juk vaikų gerovė bet kuriem tėvam svarbiau už tėvynę, bent jau didžiojoj daugumoj, todėl kurdami ateities planus ir matydami, kad užsienyje yra daug geresnės sąlygos emigruoja. gali būt, kad ne visam laikui. tie kurie myli vaikus, dažniausiai myli ir tėvynę 🙂 bet tie, kurie važiuoja tam, kad įsigyt geresnę mašiną ar gražesnius rūbus, tai taip, manyčiau tėvynė jiem nelabai svarbi. bet tokių nemanyčiau, kad yra super daug. taipogi patriotizmui gal koją pakiša lietuvių mentalitetas, daugelio savų žmonių nuvertinimas. taip pat šaltesni santykiai su aplinkiniais. manau daug priežasčių yra, bet yra ir patriotų 🙂 tai manau dar gyvuosim bent 100tą metų :DD
Klaustukas, 2011-04-12 15:15:10
Pritariu! Ir 200! ;D
petras, 2011-04-12 15:51:13
norėčiau dar pasireikšt 🙂 ko užtenka, kad būtum tikras patriotas ???
-
mylėt vaikus, giminę ir draugus
-
mokėt himną
-
gerai žinot istoriją, ypač netolimą
-
gerai mokėt kalbą (rašytinę ypač). žinot (prisimint) papročius, tradicijas, tautosaką.
-
prisidėt darbu prie tėvynės gerovės (jei vykdoma pelno siekianti veikla, tai pelnas negali būt 1oj vietoj)
-
būt draugiškam, paslaugiam kitiems, padėt svetimam, kai jam reik pagalbos, tolerantiškam “kitokiem” nei tu, gerai sutart su imigrantais ar mažumom (aišku kol nekelia pavojaus tėvynei ir jos žmonėms)
-
prireikus gint tėvynę ginklu (šituo abejoju, slidus reikalas)
-
nesigėdyt savo kilmės ir nepamiršt savo šaknų, kur bebūtum.
Galima dar pildyt ir pildyt, taip pat smarkiai keist 🙂 bet pagal savo sudarytus kriterijus, jokiais būdais negalėčiau vadintis tikru patriotu, nors tėvynę ir myliu 🙂
Kaip jūs įsivaizduojat patriotą ?:)
Kristė, 2011-04-12 15:52:16
Nesakau, kad globalizacija mums negresia, tačiau matyti „civilizacijos priešus“… Ar tikrai atsiribojimas nuo kitų kultūrų nėra aklai ugdomas patriotizmas (ar tik ne nacionalizmas…) ir yra gera idėja?
O ugdyti jaunimą reikėtų kiek patrauklesniais būdais nei bėdavojimusi apie prarastą Lietuvą ar Maironio laikų aktualijomis. Tai atgyveno, reikia ieškoti įdomesnių būdų – juk laikai keičiasi ir tenka taikstytis su išlepusia visuomene. Skaudi realybė: „Lietuva brangi“ statistinį jaunuolį verčia bėgti neatsigręžiant.:D
Ir baisiai tingiu plėstis apie lietuvybę užsienyje. Koks siauras požiūris…
Nepris, 2011-04-12 16:23:26
“O mylėti Lietuvos Švedijoje negalima?”
Svarbiausia, kad žmogus pažintų meilę kraštui. Nežinau, kodėl turėtume vieni kitus prievartauti tai patirti būtent Lietuvos atžvilgiu.
Manau, jei lietuvių anūkai Švedijoje nuoširdžiai mylės Švediją, jos žemę, kultūrą, žmones, tai bus daugiau nei pakankama.
loreta, 2011-04-12 16:51:57
Man šįryt “Labam ryte” Gagarino žodžiai patiko: iš čia nesimato Žemėje sienų, tik upių vagos, kalnų dėmės, vanduo. Žemė mažytė ir viena, ypač tai jaučiasi drebant Japonijai. Turbūt tą bendrumą reikia pajust, pamatyt. Kaip Vaderis jaučia Tėvynę, taip galima jaust ir visą gimtąją Žemę.
Mr. student, 2011-04-12 17:21:39
Lietuvos tremtinių daina:
Jei ne auksinės vasaros,
ne mėlynos vosilkos,
nėbūtumėm mes atėję čia,
kur slenka dienos pilkos…
…
Išeisiu vieną vakarą
ir jau daugiau negrįšiu,
žydės vosilkos mėlynai,
bet jų nebematysiu…
Klaustukas, 2011-04-12 18:00:54
Ale kiek čia protingų žmonių! 🙂
Algis, 2011-04-12 18:09:09
Dievas
Tėvynė
Šeima
ir negalima sukeisti vietomis!
Lėlys, 2011-04-12 19:54:51
Kadangi jaučiuosi išprovokavęs temą, mano mėgiamas anekdotas:
Šūdvabaliukas klausia tėčio:
– Tėveli, pasakyk – kas tas puikus padaras, spalvotais sparnais sklandantis nuo gėlės ant gėlės, kvepiantis nektaru ir toks švelnus?
– Tai – drugelis, – atsakė tėtis. – Jis irgi vabzdys, kaip ir mes su tavimi.
– Tėveli, o kas tas gražus raudonas apvalus gyvūnėlis su taškiukais, kur ropoja nuo smilgos ant smilgos?
– Tai, sūneli, Dievo karvutė. Ji irgi yra vabzdys, ir naikina kenksmingus amarus, o kai skrenda dangun – sėdi Dievo kairėje.
– Tėveli, sakyk, o kodėl mes, šūdvabaliai, visą gyvenime mėšle kapstomės?
– Matai, sūneli, yra toks žodis “Tėvynė”!…
Lėlys, 2011-04-12 20:07:27
Patriotizmo “mokinti” turi ne mokykla, o tėvai. Vienareikšmiškai. Tėvynės meilė – meilė šaliai, kurią tavo tėvai mylėjo, meilė tėvams. Meilė savo pavardei.
Pereinant į realybę, sutinku, kai vienetai (skaitykit – VIENETAI, t.y., mažiau nei 10) genijų šlovina Lietuvą tolimuose harvarduose ir jeiliuose.
O bėgti ten, kur patogiau – silpnumo ženklas. Amerikos lietuvių ženklas. Mylėjimas laiškais.
Beje, dirbti užsienyje ir kelti tos šalies BVP, ir to pačiu tempti uždirbtus pinigus Lietuvon ir juos čia leisti tėra elementarus mūsų ekonomikos žlugdymas ir burbulų pūtimas. Ar tokia deklaruojama meilė Tėvynei?
Teneįsižeidžia manantys kitaip, įtikinkit mane, kad aš neteisus. 🙂
Burgis, 2011-04-12 20:20:19
Algiui: pasakė Algis, tiesa?
Margarita, 2011-04-12 20:28:09
Yra tokia J.Ekerto pasaka “Panama labai graži”. Man atrodo ji labai tinka nuo ankstyvos vaikystės mokyti apie namus, apie Tėvynę.
Klaustukas, 2011-04-12 20:36:02
Burgiui: Vienareikšmiškai taip, Algis pasakė tiesą.
Burgis, 2011-04-12 20:38:58
Klaustukui: o tai ką man daryti, jei mano prioritetai kitokie?
Klaustukas, 2011-04-12 20:54:42
Burgiui: Gyvenkite pagal savo prioritetus. Juk tai Jūsų gyvenimas, tačiau manau, kad tie prioritetai kuriuos išvardino Algis yra teisingiausi PATRIOTŲ atžilgiu.
Burgis, 2011-04-12 21:00:32
Klaustukui: o kaip Jūs sužinojote, kad jie teisingiausi? Gal aš dėl to ir esu laisvamanis, kad Mama pernelyg dažnai nukirsdavo: „Neklausinėk! Tylėk! Tikėk!“
Jovita, 2011-04-12 21:11:32
Smalsu pasidarė, o kaip Lietuvos kunigaikščiai vertino tai, kad ju dukros ir seserys ištekėjo i svetimas šalis, – kaip išdavystę?:)
Direktoriau, dėkui už eilėraštį, – kaip taikliai…
Kristė, 2011-04-12 21:30:00
Kažin, ar ne patys tas dukras ir ištekino… politika.
Būti kalbiniu subjektu dar nėra viskas. Jei manaisi esąs lietuvis, gali juo būti ir kitam pasaulio krašte, net ir nekalbėdamas lietuviškai. Prancūziškasis tautinės tapatybės suvokimo modelis, rekomenduoju pasidomėti. : ) Kosmopolitiškas patriotas neskamba? O man skamba.
Jovita, 2011-04-12 21:54:47
Vat būtent, – ištekino kaip ambasadores…
Taip pat galima vertinti ir Lietuvos gabiausius, – kaip išdavikus arba kaip ambasadorius…
Ne visi užsienyje lengvesnio gyvenimo ieško, – kai kurie kaip tik sudėtingesnio siekia…
Klaustukas, 2011-04-12 22:21:38
Burgiui: Vėlgi, teisingiausi man, na ir sakykim Algiui. Jums atrodo ne. O ką galiu pasakyt apie Jus, Jūsų nuomonę kad Lietuvą mylėti galima ir Švedijoje ar Afrikoje, visiškai teisingas, tačiau tai bus TIK meilė. O jei tu mylėsi Lietuvą ir gyvensi joje, nors neturėsi už ką susimokėti mokesčius- ar galima tai pavadinti PATRIOTIZMU?
Tomas Juskevicius, 2011-04-12 23:27:04
Nemegstu cituoti, bet pacituosiu. O. Wilde “Selfishness is not living as one wishes to live, it is asking others to live as one wishes to live”. Todel isties erzina visokie aiskintojai, kurie zino, kaip reikia gyventi ir ka mum reikia daryti. Cia skirta didelei daliai komentatoriu apie patriotizma ir kaip jis turi reikstis.
Klaustukas, 2011-04-13 00:00:03
Taip men irgi erzina. Nes mūsų gyvenimas yra mūsų. Mano. Jo. Jos. Ano.
Mr. student, 2011-04-13 00:11:09
Taip taip taip ir dar kartelį taip:
1.Dievas
2.Tėvynė
3.Šeima
Smagu girdėti, kad yra taip pat mąstančių. O kas su tuo nesutinka, tai nieko tokio – svarbu, kad jums gerai. Mėgstų kartoti: aš žinau kas AŠ esu ir man nerūpi, kad už mane protingesnis išvažiavo į užsienį ir savo gyvenimą paaukojo karjerai (ar jis laimingas?). Man nerūpi, kad už mane bukesnis išvažiavo dirbti į Angliją ir dirbdamas plytelių klojiku uždirbs daugiau negu aš būdamas inžinieriumi Lietuvoje. Man tik rūpi, kad žmonės su jausmais (kaip aš) liks Lietuvoje ir garbingai varge ir skurde, mele ir neapykantoje kurs rytojaus Lietuvą. Jūs galit cituoti O. Wilde ar kitus pasaulio šedevrantus. Aš pacituosiu Maironį:
Žinau, nesuprasite jūs skausmo giesmės,
Jūs kūnai be dvasios, be žado!
Be atbalsio žodžiai pro ausį skambės,
Širdies neberas, kaip nerado.
…
Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi,
Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!
Kur motina jūsų? Nuraudus pati
Nedrįs besisavint apuoko
Klaustukas, 2011-04-13 00:12:54
Mr.Student: Gerbiu tave ir palaikau tave. O kitiems – ar tai ką jis pasakė vadinama aišk
inimu kaip gyvent?
D., 2011-04-13 00:23:53
Na, tada aš irgi pacituosiu, kaip suprantu tėvynę:
“Žinokite, visur, kur jaunuolio žvilgsnis atranda merginos akyse savo lemtį, gimsta tėvynė”
W. Gomrowicz
Martynas, 2011-04-13 01:20:05
„Romą žmonės mylėjo ne už tai, kad ji buvo didi. Ji tapo didi, nes žmonės ją mylėjo“ Gilbert K. Chesterton.
Taip, mylėt, žinoma, neišmokysi – to niekas negali išmokyti. Gali tik rodyti pavyzdį (geriausia – asmeninį), kelią, sudaryti palankias sąlygas, bet ne išmokyti. Užtat gerbti savo šalį mokykla gali ir turi išmokyti. Turi juk mokiniai pamatyt, kad ne tik britai stovi ant milžinų pečių (kaip įrėžta ant jų dviejų svarų monetos krašto), bet ir lietuviai. Būtų visai šaunu, jeigu dar skatintų pagalvot, ką galime būdami ant tų pečių pasiekti, idant netektų nukristi ir viso kelio eiti iš naujo.
Patiko viena su tema susijusi Vytauto Toleikio mintis iš nelabai seno straipsnio „Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai“ :
„Visų pirma iš mokyklos yra išguitas pasakojimas. Nebepasakoja mokytojai, nebepasakoja ir mokiniai. Užduotys, testai, diskusijos, bet be tekstų, geriausiu atveju – dokumentas, karikatūra, fotonuotrauka. Kaip galima atsiminti Lietuvą, jeigu jaunojo žmogaus joks pasakojimas nekviečia įjungti savo vaizduotę, fantaziją, išgyventi jos istoriją kartu su teigiamais ir neigiamais ar prieštaringais, tiesiog žmogiškais jos herojais? Kaip galima mylėti savo žemę, jeigu tu nežinai, ką ji išgyveno, ir nesi provokuojamas su tuo pasakojimu susitapatinti, rasti būtent save istorijoje? Pabandykime įsivaizduoti tėvą, kuris savo vienturčiui sūnui ištisai rodo savo vaikystės žaislus, nuotraukas, senus paltus, meilės laiškus, – bet nieko apie juos nepasakoja. Nepateikia savo paties istorijos, – atseit jo vaikas savaime turi domėtis. Čia kaip Vokietijoje. Mirus tėvams vaikai daro kapitalinį remontą ir visus jų likusius daiktus išmeta. Visus aliai vieno. Susvetimėjimas, gal neapkalbėtų daiktų kerštas. Taip mes sąmoningai eliminavę iš ugdymo turinio savo kad ir subjektyvų pasakojimą, savąją kultūrą ir istoriją pavertėme svetimu baldu. Ir vis tikimės, kad be pasakojimo mūsų perpildytame žinių lombarde vaikai turi krykšti iš laimės.“
Klaustukas, 2011-04-13 02:47:33
Martynai: daug neišsiplečiant – sutinku.
Klaustukas, 2011-04-13 03:06:38
Burgiui: Kaip bebūtų eilėraštis labai gražus. ;D
Algis, 2011-04-13 08:16:38
Burgiui:ne Algis-V.Hugo
Burgis, 2011-04-13 08:30:54
D.: labai tiksliai citatoje pasakyta! Man patinka!
Algiui: keista, man atrodė, kad V. Hugo buvo laisvamanis…
Smokas, 2011-04-13 08:51:48
na, jei esate “paskaičiavęs”, kad Jūsų anūkai bus tokie pat narciziški ir dėmesio narkomanai kaip ir senelis, tai kodėl nepareklamavus jų, įviniojus tai į taurias temas (Tėvynes meilė, patriotizmas). O dėl pavyzdžių, tai galėtų būti Bernardas Brazdžionis, atsitojęs ant lagaminų iš Kalifornijos ir su bilietu kišenėje atgal, virkdantis emocinaliai užkaitusią minią. Kaunas Jus supras. 🙂
Algis, 2011-04-13 08:52:26
Burgiui:tik nesupykite,nors nesvarbu.Jei jūsų šeimos prioritetai,kada trėmė,būt buvę kitokie?Ar vietoj jūsų nebūtų išvažiavę kiti kaimynai?Šeima-svarbiausia?!Teisinate save,kad auklėjime padarėte spragą?
Burgis, 2011-04-13 09:04:15
Smokui:
„Ateina pergalė. Šalta, rūsti, negailestinga.
Ar bus ji pragaro, ar bus dangaus duota?
Stabų pasaulis laukdamas stabu sustingo
Ir klausia siaubo nusiaubtas – ar ta?
Ar ta ateina pergalė? Ar ta?“
(B. Brazdžionis)
Burgis, 2011-04-13 09:06:31
Algiui: taip, šeima svarbiausia! Tai ir padėjo mums Sibire, Lietuvoje – visą gyvenimą. O teisintis man nebūdinga (žr. Smoko komentarą…).
Smokas, 2011-04-13 12:06:08
… o ką dar galima surasti daugiau ? ar galima tikėtis kokio nors kito, nenusivylusio Tautos dainiaus posmelius ir ne apie praeitį, o apie ateitį ? Perspektyvą, tsakant.
“mano gentis
ak mano gentis
ji niekada nesusivienys
nesusikibs rankomis
ir niekada nesuklaups
aplink kraujo lašą
neišsiaiškinusi neįsitikinusi
kieno jis yra
šiam ar anam
mums ar aniems priklauso
mūsų gentis
ak mūsų gentis
po nesileidžiančia
nesantaikos saule”
J.Marcinkevičius
kažin kodėl vietoj žodžio Tauta poetas sako gentis ?
Nepris, 2011-04-13 12:13:21
Nes tauta yra abstrakcija, o gentis — biologinė tikrovė.
Smokas, 2011-04-13 12:22:48
Ačiū, Nepri, už apibrėžimą ! Dabar žinosiu. O tarp kitko, mus kiek nors šis žodis ir posmas bendrina ?
Nepris, 2011-04-13 12:56:16
Mus bendrina ir Marcinkevičius, ir Gagarinas ir Gandhis ir visi didieji, kiek jų buvo. Bet vienas didelis EGO visus juos atsveria.
Smokas, 2011-04-13 13:38:06
na tiek to, Gagarinas tai Gagarinas. 🙂 na bet vis tiek kažkaip negražu iš a.a. poeto pusės. Mes jį šlovinom, ramybę rašyti davėm, gražiai minėjom, gražiai palaidojom, antkapį pastatėm. O jis, še kad nori – gentis (biologinė tikrovė). Ir dar tokį testamentą paliko! Kaip galutinį tašką padėjo ant mūsų visų ateities. 🙂
sonata, 2011-04-13 13:40:43
Aš kaip visada egoistė – tėvynė ten, kur yra gerai man. “Man” – tai ne tik mano asmeniui, mano šeimai, bet ir: mano broliui, mano tėvams, mano kaimynams, mano bendradarbiams. Dabar mano tėvynė darosi panaši į tai, ką vadiname “biologine motina”. Su mintim, kad yra kažkur ta kita, ne biologinė, bet tikroji, rūpestinga ir glaudžianti. Didelei daliai “manęs”- man artimų žmonių- yra geriau kažkur kitur. Ar ta mažesnioji dali mano dalis vis tiek turi spardytis ir tvirtinti, kad taip yra neteisinga, nepatriotiška, vertinimo kriterijumi imant geografinę žemės pėdą, besitransformuojančią tegul ir seną kalbą bei raudų ir cepelinų kultūrą? Išaukštinant kančią, nes “tai yra patriotiška”, “tai išgrynina ir sutaurina”. Visai nenoriu, kad mano vaikas “tauriai kęstų” bedarbystę tėvynej, atmetęs galimybę oriai darbuotis ir nugyventi jam skirtą laiko atkarpą nors ir Zimbabvėj. Žinoma, labai įsimenantis ir teisingas posakis “Klausk, ne to, ką tau gali duoti tėvynė, bet ką tu gali duoti jai”. O ką gali duoti vargšas? Vargšas gali tik imti. (Dabar dėl visą ko užsidedu šalmą:)))
Nepris, 2011-04-13 13:58:59
Smokai, Jūsų sarkazmas nieko neapšviečia, tik vargina.
Algis, 2011-04-13 14:10:35
Adolfas,Josifas,…,netgi Algirdas-Mykolas savotiškai norėjo gero?!Bet sukeitė vietom prioritetus.Nereikia “žilvinų” dalgiais,bet didžiuotis taip pat.Mamos nesididžiuotų.Bet mes mamų neklausom.Ateity taip auklėjant vaikus lygių teisių prašys ir zoofilai,ir nekrofilai,ir dar kitokios vaivorykštės spalvos…Baisu…
Smokas, 2011-04-13 14:10:47
Sonata, net nežinau kam pačiai reikėtų to šalmo. Jei nuo kvailių saugotis, tai visą laiką reikėtų nenusiimti jo. Yra toks posakis rinkti low-hanging fruit (žemai kabančius vaisius). Tai taip žmogiška eiti pačiu lengviausiu keliu. Ta pačia tema yra tokia Krylovo pasakėčia apie Lapę ir vynuoges, kur lapė nepasiekusi aukštai kabančių vynuogių įtikina save, kad ji ir taip soti ir visai ji tų vynuogių nenorėjo. Ir tarp mūsų yra lapių, kurios skelbiasi, kad jos kuria aplinkybes, o ne prisitaiko prie aplinkybių. Savo šeimos, daržo, profesijos, amato, išmanymo lygyje kuria daugelis, bet va kai pradeda reikšti pretenzijas į genties, tautos, valstybės lygį, tada nei juoktis, nei verkti. Kad važiuoja gerai ir kad nevažiuoja gerai. Kaip kam geriau, taip tas ir daro. Bet lapės negalėdamos pakeisti aplinkybių, pradeda laikyti save vos ne autoriais tų aplinkybių. Mesijais. 🙂
sonata, 2011-04-13 14:40:24
Smokui: na taip, išmintingas kuria aplinkybes, gudrus jomis pasinaudoja. Kita vertus, kur parašyta, kad jei yra lengvesnis kelias, turim būtinai rinktis sunkesnį. Kadangi jau esu su šalmu, tai saugiai paskleisiu dar vieną savo ereziją – manęs niekad nežavėjo tokie pasakymai (dažniausiai tai būna nekrologai) : “degino save negailėdamas… atidavė save… dirbo, netausodamas jėgų kitų labui”. Pirmiausia tai yra neteisinga prieš asmenį, tegu ir save patį. Visur turi būti balansas – net ir patriotizme.
Smokas, 2011-04-13 15:00:59
tokios kalbos tai tam tikrų žmonių amatas ir duona. kam pasiseka labiau jų kūriniai tampa valtybių himnais, marseljietemis, kalbomis Brežnevui, Merkel, Obamai, Kubiliui. Tos kalbos turi hipnotinų įtaigos savybių masėms ir tokie žmonės visais laikais yra paklausoje. Užburti, užryškinti, hiperbolozuoti, pakreipti masę į reikiamą pusę, “sucementuoti į krūvą”, nuraminti, suaudrinti, įpykdyti ant reikiamo subjekto. Jei esame ta masė, tai be “politruku” nei per kur. 🙂
sonata, 2011-04-13 15:24:16
Smokui: tai reiškia turim dar daug erdvės sąmoningėjimui ir tobulėjimui. Kad ir tam pačiam patriotizmui išreikšti kitomis priemonėmis – ne vien tik su mediniu Rūpintojėliu pačioj matomiausioj kambario vietoj ar trispalve ant neplauto automobilio. Tai jau neblogai.
Vladas, 2011-04-13 15:37:50
Pamenu, mus labai mokė mylėti tėvynę TSRS. Tiesiog iš kailio nėrėsi. Daineles, eilėraščius mokėmės, TSRS istoriją kalte kalėm, Lenino biografiją vos ne mintinai mokėjom, visa širdim nekentėm kapitalistinių imperialistų ir ginklu ruošėmės tą tėvynę ginti. Ir ką? Prasidėjo Sąjūdis ir ta daugiau kaip dešimtmetį ugdyta meilė akimirksniu išgaravo. Ir nuoširdžiai sakau, visai man negaila, kad TSRS nebėra.
Būtų mano valia, mokyklose išvis uždrausčiau vartoti pasakymus “ugdyti meilę Tėvynei” ar “būti tikrais piliečiais”, nes nes prievarta brukamos meilės nebūna.
Mr. student, 2011-04-13 16:18:52
Sonatai: negalima sakyti, kad esi patriotas jei esi pilietis. Tu esi tik pilietis. Taip, jūs jaučiat kažkokią meilę tėvynei, taip jūs dažnai grįžtat į ją ir t.t. Bet tikrą meilę tėvynei palyginčiau su meile merginai: tu negali jos mylėti per atstumą (taip – gali, bet negali jos liesti, negali ja kvėpuoti, neagali jos jausti, negali su ja kartu išgyventi ir laimę, ir skausmą). Yra labai sunku mylėti per atstumą, praktiškai laikui bėgant tu užmiršti merginą (užmiršti tėvynę).
sonata, 2011-04-13 18:46:56
Mr.student: Jūs matyt labai jaunas, džiaugiuos dėl to. Taigi apie meilę asmeniui. Žinau moterį, kuri 7 metus myli vyrą per atstumą – negali jo liesti, negali būti su juo, negali jo jausti – bet myli ir negali būti su niekuo kitu. Žinau vyrą, kuris 23 metus kankinasi, kad jo mylimoji ištekėjo už kito ir tebemyli ją, nors negali ja kvėpuoti, bet per atsumą gyvena jos laimėmis, o skausmus stengiasi palengvinti. Neįžiūrėkit daugiau nei yra – jie ne meilužiai. Rozamundos Pilcher kolekcija? Ne, tai šio laikmečio realūs žmonės. Taip ir su ta tėvynes meile – per atstumą ji gal daugiau nuskaidrėja, tampa idealistiškesnė. Žinoma, jei ji iš viso buvo kaip tokia ir iki emigracijos. Pastebėjau, kad čia gyvendami ir deklaruodami labai stiprius meilės tėvynei jausmus, dažnai elgiamės mažų mažiausiai kaip mizantropai. Idealizuojam kažkokią mistinę Lietuvą, o tuo pačiu “dedam” iš viršaus ant savo artimo tokio pat piliečio. Tėvynė- tai ne tik laukai ir kloniai. Tėvynė – tai pirmiausia jos žmonės. Tie sugrįžusieji, nors ir trumpam, kažkaip kitaip elgiasi čia likusiųjų atžvilgiu. Šilčiau, minkščiau, nuosaikiau, tolerantiškiau. Aš matau taip.
D., 2011-04-13 20:19:50
D., Balandžio 13 00:23: nors citatai pritariu, bet žiūriu atsirado mano dublerių 🙂
D., 2011-04-13 20:24:26
O jei kalbant į temą, tai norėčiau paklausti, ar norint būti geresniems, mums reikia Dievų? O gal jūs turėjote mintyje tikėjimą (nebūtinai Dievu), ateitimi, vaikais, žmonija ir t.t.
Dovilė, 2011-04-13 21:45:40
D.
Atsiprašau, nepastebėjau, kad jau yra tokiu inicialu pasirašinėjančių. 🙂
Ema, 2011-04-13 22:30:32
Pascal Mercier yra pasakęs:,,Suvirpu vien nuo minties apie neplanuotą ir nežinomą, bet neišvengiamą ir nesulaikomą tėvų galią, paliekančią savo vaikams žymes, jų, kaip ir nudegimų randų, nebeįmanoma panaikinti. Tėviškus troškimus ir baimes deginantis grifelis įrėžia į sielas mažylių, visiškai bejėgių ir nenutuokiančių, kas su jais vyksta. Mums reikia viso gyvenimo, kad rastume tą įdegintą tekstą ir perskaitytume, ir niekada negalime būti tikri, kad jį supratome.” Taigi, aš pirmą vietą vis tik skirčiau šeimai, nes nuo jos prikausys, kurioje vietoje atsidurs Tėvynė.
Lėlys, 2011-04-13 22:48:55
Kaip šeimos galva, šiuo tarpsniu aš ir nustatau, kur yra tėvynė. Kai būsiu tik senelis, tada matyt taikysiuosi prie savo suaugusių vaikų sprendimų. Nes meilė vaikui visagalė, ir pati aukščiausia.
Dėl to ir noriu juos auklėti taip, kad niekada nereikėtų rinktis tarp dviejų. Kad jie liktų ir dirbtų čia, kad šlovintų savo ir savo tėvų šalį. Tokią, kokia ji yra. Ir varge, ir skurde.
Kad Tėvynė neatsidurtų ten, kur yra lengviau. Kad ji visada liktų čia.
D., 2011-04-13 22:56:24
Dovile, nieko tokio, man negaila, galit rašyti, tikriausiai visvien didesnių nesąmonių nei mano neparašysit 😉
Mr. student, 2011-04-13 23:13:02
Sonatai: aš gal ir jaunas, bet apie meilę šį tą žinau. Meilė egzistuoja tik kai esi su žmogumi, kai jo nėra, turi jį užmiršti, nes kitaip ta meilė pavirs kančia. Kaip tas žmogus gali gyventi 23 metus mylėdamas ją ir nebūdamas su ja? Ar tai meilė? Tai kančia. Klystu? Paklauskite jo!
sonata, 2011-04-13 23:19:24
Mr.student: aš pvz. nesu tiek brandi, kad sugebėčiau taip mylėti. Bet gi myli vienuolės Viešpatį ir nevadina to kančia.
Kristė, 2011-04-14 00:57:31
Dievas, tėvynė, šeima – atrodo, lyg tai nebūtų įmanoma toliau tėvynės. Dabar bandau išsiaiškinti, ar čia jūsų, diskusijos dalyvių, ar mano žvilgsnis toliau nosies nesiekia.
Ir kiek metafizikos šioje diskusijoje…paskaičiau ir pasijaučiau visiška bedieve
Mr. Student, 2011-04-14 10:15:44
Kristei: ką turi omeny?
Kristė, 2011-04-14 22:08:44
tiesią metaforą…
Mr. student, 2011-04-14 22:39:06
Tada jūsų žvilgsnis tikrai toliau nosies nesiekia.
Kristė, 2011-04-14 23:42:54
Dar nežinia. O man tik nesinori leistis į diskusiją apie vertybes, pernelyg asmeniška man čion atrodo.
Ech, kaip sunku kartais neprasižioti.