Senė:
GAL VISAI PABLUDAI BURGIEJIEVIČIAU? AR NESUMETI PARASTŲ KAIP DUONA DALYKŲ? Nesuvoki, kad Vytautas gyveno tokiuose laikuose, pagal kurių taisykles ir elgėsi. Elgėsi drąsiai, kilniai, išdidžiai, rasdamas išeitis atrodo iš beviltiškiausių padėčių. Kaip pats gali auklėti jaunimą, nesuvokdamas paprasčiausių tiesų- gerbdamas savo istoriją, gerbi ir save. gerbdamas save niekada neleisi žeminti nei savęs, nei tautos. Nei brolio nei sesers, nei kaimyno, nei žmonos. Nes esi neprastos istorijos tęsinys. Nekenčiu debilų, kuriems Lietuva “maža valstybėlė”, nekenčiu debilų, kurie nuolat kartoja:”TOKIE jau tie lietuviai…”. Ot mazgotės -tokie padorumo kaukes užsidėję gali bet kada paslapčiom prikiaulint – jokios savigarbos neturi- nei kaip pilietis, nei kaip lietuvis, nei kaip žmogus…
***
Pamėgdžiojant pamaldų frazę, galiu parašyti: „Perskaitėte pedagogo (pedagogės? o gal ir ne?) žodį…“ Jums ne paslaptis, kad bendrauju su savaitraščiu „Dialogas“. Bet jums nežinoma, kokius jausmus patiriu skaitydamas šio savaitraščio svetainės komentarus! Netinka man viską sakyti, nes „tas ne paukštis, kuris savo lizdą teršia“, bet kad kartais nieko nesakyti – visai blogai… Pavyzdžiui, ta „senė“ visai nesuvokia, kad joks padorus žmogus tokių kaltinimų nelaikys vertais dėmesio, nes “senė” pati išsiduoda, ko verta kaltintoja.
***
Šiandien karštokai pasiginčijau su savo kolegėmis. Bet jei jos būtų kalbėjusios kaip ta “senė” – būčiau išvaręs iš kambario. Ne, laimė, mano kolegos tokie, kad galiu ginčytis karštai, bet kaip su protingais, sumaniais, intelektualiais ir kultūringais žmonėmis! Ten, kur tokių nėra – nesiginčysiu. Bet gaila vaikų, kuriuos moko (jei moko…) tokios “senės”. Ypač – kad “auklėja”! Manęs, “sene”, jau nepaauklėsi, tik prajuokinsi…
Atsakymai
Atsakymas, 2010-02-08 21:55:15
Chamas chamą moko. Paradoksas?
altajus, 2010-02-09 00:00:08
Įdomu pas jus čia užsukti ponas Burgi. Aistros verda. Mokat jas pakurstyti. Nesakau, kad tai blogai. Jumis galima žavėtis arba nekęsti 🙂
O tokių rėkiančių “Dialoge” buvo ir bus. Svarbiausia, kad jie vaizduoju didelius specialistus. Kad ir pirmasis komentaras. Spėju pasireiškė “Senė”. Graudu skaityti tokius žodžius. Vat susitikus akis į akį su tokiu pagiežingu žmogumi, klausimas – ką jis tada sugebėtu pasakyti?
Norėčiau tikėti, kad “Senė” nėra pedagogas, oi kaip norėčiau, bet jei pasiteisintų mano spėjimas – užuojauta… tiems, kuriuos ji(jis) moko…
Povilas, 2010-02-09 08:53:53
Senei: kokie puikūs, šviesūs ir didvyrių laikai buvo Lietuvos praeitis! Net Vytautas tapo Didžiuoju! Ir kokie niekingi šiandien “TOKIE jau tie lietuviai…”, nes jų tarpe gyvena visokie burgiai… Sene – ir Jūs, ir aš, ir mūsų vaikai , o gal anūkai jau bus mirę, kai žmonėms kils klausimas: o kaip vertinti šias dienas? Gal kaip šviesius Nepriklausomybės 20 -mečio, neseniai Tūkstantmečio paminėjimo metus? Juk tauta negali pamiršti, kaip Tūkstantmečio paminėjimo metais juokdarys Valinskas įteikė regalijas Prezidentei? “gerbdamas save niekada neleisi žeminti nei savęs, nei tautos. Nei brolio nei sesers, nei kaimyno, nei žmonos”, tačiau lyg pjaunama avis tylėsit, kai iš tavęs tyčiosis politikieriai, save pavadinę seimūnais, kvalifikuoti vagys ir korumpuotieji TOKIE lietuviai, nuo kurių darbo rezultatų pensininkas greičiau miršta dievo ir kitų žmonių užmirštame kaime, nei sulaukia pagalbos. Jūs verčiau raudosite dėl visokių burgių buvimo ir leisitės apspjaunama iš pro šalį pravažiuojančio limuzino lango, nei pradėsite gerbti save ir kitus žmones… Jei esate mokytoja, tai jums dalinai pasisekė: tokių mokyklose nemažai esama…
giedrius m, 2010-02-09 11:16:04
Istoriją gerbti reikia, bet ir vertinti kritiškai. Po 40-50 metų Brazauskas, Lansbergis, Paksas, Gorbačiovas, Putinas bus istorija. Nuo to jie nepasikeis. Bet gali pasikeisti visuomenės nuomonė apie kievieną iš jų. Tai, kaip “kanoniškai” vertiname Vytautą nėra tas pats, kaip jį vertina lenkai arba vertino jo bendraamžiai. Ypač lenkijoje, ukrainoje.
Nukrypstant nuo komentaro. Taip, Vytautu galime didžiuotis. Netgi prisiminus mažą detalę – Lietuvos valstybė plėtėsi labai nedaug lygiant su prieš tai buvusiais valdovais ( Didžiausia plėtra buvo Algirdo ir Kęstučio laikais). Vytauto pagrindiniai nuoplenai buvo tų resusų panaudojimas išsaugant Lietuvos nepriklausomybę. Kas jam nevisai pavyko (nors nuo kryžiuočių išsaugojo). Kitas nuopelnas (ne tiek Lietuvai) yra mongolų ordų atmušimas iš Europos. Taip, Vytautas kariavo (nors jo karyba nebuvo tokia agresyvi kaip prieš tai buvusių valdovų, jis tam neturėjo laiko), darė politinius sprendimus (pvz laikinai pardavė žemaičius) ir t.t. Tai buvo tų laikų priemonės.
Nieko nuostabaus, kad Vytautą prisimena visi kaip karvedį. Žalgirio mūšis, etc… Bet tai nėra tai, dėl ko jį verta prisiminti. Kaip politikas jis DAUG idomesnis.
petras, 2010-02-09 11:20:56
na žmogus išsakė savo nuomonę, truputi supykęs (dėl nuomonės, kuri turbūt kardinaliai skyrėsi nuo jo, ara ne taip suprato) ir pasirinkdamas tiesmukiškai žodžius (vaidndamas kitą žmogų negražiais žodžiais). senai jau šitoj svetainėj lankausi. ir pvz. galėčiau maža dalele pritarti pirmam komentarui. chamas per daug smarkus žodis. bet aš asmeniškai,kartais pajaučiu aroganciją iš pono Burgio pusės (arba čia gal tik man taip atrodo). ir dažnai parenkant mandagius žodžius ir pan. galima įskauditn kitą žmogų, kaip ir kitas žmogus nemokėdamas parinkt žodžių renkasi labai tiesmukiškus. tiesiog vizualiai tai atrodo kitaip. aš pvz. asmeniškai stengiuosi kiek galima mažiau įžeist kitą žmogų, net jei ir labai skiriasi nuomonė (kartais tai sunkiai pavyksta), nors ginčytis mėgstu labai. turbūt nelabai supratot ką norėjau pasakyt, bet tai niekis 🙂
Ramunė, 2010-02-09 11:51:32
Aš neskaičiau paties straipsnio, bet manau, kad senė pirmiausia savo kreipiniu išreiškė panieką. Po to net ir mandagiausi nuomonės pareiškimai jau yra nuspalvinti. Mes daugelis esam emocingi, bet bendraujant tiek virtualiai, tiek nevirtualiai reikia “pristabdyt arklius”. Net ir čia, pono Burgio erdvėje svečiai labai dažnai komentuoja įžeisdami šeimininką.
Nuomonė, 2010-02-09 12:23:40
Aš manau, kad ponas Burgis, pats tai provokuoja. Dar mokykloje moko, kad negalima niekada nieko kategoriškai teigti jeigu nebūtinai esi teisus, šios svetainės šeimininkas tai dažnai daro. Užtat ir susilaukia tokios reakcijos. Nemandagu, bet iš abiejų pusių.
Burgis, 2010-02-09 14:29:39
Gaila, kad etiketas neleidžia čia įdėti to straipsnio (jis jau priklauso “Dialogui”), bet juk ir taip aišku, kad savaitraštis nespausdintų ko nors tokio, panašaus į “senės” burnojimą. Taip, aš provokuoju (toks džiazas…), bet negi manote, kad leisčiau sau rašyti tai, kuo pats netikiu ar abejoju? Ir svarbu ne tai, ką ta “senė” parašė, o kaip parašė. Labai prajuokino mane savo rašiniu.
O šioje svetainėje aš jei ir užgaunu ką nors, tai tik moteris, kurias paskui garbinu, garbinu, garbinu, kol jos supranta, kad nebuvo verta įsižeisti… :-)))
Regina, 2010-02-09 19:21:20
Skaitau “Dialogą” ir man patinka p.Burgio provokacijos, jos skatina į reiškinius ar nuomones pažiūrėti iš įvairių pusių. Šiuokart tikrai intriguojanti provokacija buvo istorikams – bent jau mano mokykloje jie yra nemąstantys “plaktukai”: kaip vadovėlyje parašyta, tai jau ir šventa. Burgis kelia klausimus net ten, kur “tikras” lietuvis jų nekelia, šaunu. O dėl internautės Senės, tai tokio tipo žmonės karingi tik užkulisiuose, į akis sako tik tai, ką kiti nori girdėti. Tokie žmonės bent nesąminingai nekenčia savęs, tad išsilieja kitur.
Regina, 2010-02-09 19:35:35
Burgiui: tikrai būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę apie nuolat mums, pedagogams, peršamą misiją – aukotis dėl vaikų, dėl ŠMM, dėl NEC, mums tarsi neleista būti paprastais žmonėmis, LR piliečiais – tais, kurie už savo darbą reikalauja atlyginimo (pvz., iš NEC už VBE vertinimą), prašo laikytis įstatymų, tais, kurie turi teisę rinktis (pavyzdžiui, dirbti egzaminų komisijoje ar ne). Mylėti NEC “tikram mokytojui” dabar privalu kaip ir mylėti Tėvynę… Aišku, už viso to, ką rašau, yra daugybė faktų, įvykių, veiksmų ir atoveiksmių. Man tiesiog įdomi Jūsų, ir kaip įstaigos vadovo, ir kaip paprasto žmogaus, nuomonė – įdomu, ar ji skiriasi priklausomai nuo socialinio vaidmens?
Matilda, 2010-02-09 19:45:10
Aukotis gal ir būtų galima, jei matytum prasmę. Anksčiau ir aš ,,aukojausi”. Darbas man buvo svarbiausia, gal kad taip buvau išauklėta tėvų- pirmiausia- darbas. Po to šeima ir visa kita. Dabar, po visų nesąmoningų mokyklos griovimų, pavadintų- reformomis, suvokiau, kad neverta. Vardan ko aukotis? Ką man tai davė ar duoda? Ogi nieko, ničnieko, tik sugadintą laisvalaikį ir sveikatą. Kas iš to, kad rengi mokinius olimpiadoms, konkursams, kad jie laimi. Na, ir kas? Nė karto niekas iš administracijos nepriėjo ir nepadėkojo, nė vienas tėvelis ačiū nepasakė, nes galvoja, kad jų vaikelis toks genialus ir viską pasiekė savo genialaus proto dėka. Vardan ko aukotis? Dėl sugriautos , kažkada buvusios geros švietimo sistemos, dėl tėvų, kuriems į savo vaikus nusispjauti, nes viską padarys mokytojai??? Nematau prasmės, tad aukotis nustojau. Darbą padarau, dar daugiau negu priklauso, su skambučiu iš pamokos neišeinu, bet nepersistengiu. Nematau prasmės.Jei aukotis, tai savo vaikams, tėvams.
burgis, 2010-02-09 21:53:40
Reginai ir Matildai: aukotis?! Absurdas! Negalima aukotis dėl nieko: nei dėl tėvynės, nei dėl savo vaikų, nei dėl savo anūkų, nei dėl savo žmonos, o juo labiau dėl moksleivių, darbo kolegų ar pan. Aukojimasis bematant sukelia grandininę reakciją: kažkas iškart turi būti dėkingas, skolingas (todėl irgi turi aukotis…), o pasiaukojusysis gali nuolat virkauti apie aplinkinių nedėkingumą, apie savo prarastą gyvenimą ir pan.
***
Jau rašiau, bet pakartosiu: esu egoistų egoistas! Gyvenu tik taip, darau tik tai, kad man, MAN būtų kuo geriau, smagiau, jaukiau, ramiau ir pan. Ir jūs būtinai tokie būkite! Visi! Nes šioje schemoje yra tokia gudrybė: norėdamas, kad MAN būtų gerai (pavyzdžiui, kad jūs manęs nemuštumėte, neapvogtumėte…), aš turiu pasistengti, kad ir jums būtų gerai, ir kad mano žmona būtų patenkinta (ot, ir ne taip supratai!…), ir kad mano vaikai, anūkėliai, gimnazistai, bendradarbiai būtų patenkinti, laimingi, šypsotųsi ir net mane vaišintų skanėstais… Va, kaip!
sonata, 2010-02-09 22:33:47
Matildai: žinoma, liūdna, kai neįvertina, jei toks yra darbinės veiklos tikslas. O aš žinau, kad manęs vistiek niekas neįstengs įvertinti tiek, kiek esu naudinga darbdaviui, todėl dirbu savo malonumui. Man smagu, kai sugebu padaryti tai, ko kiti negali ar nenori. Pati sau “užsikabinu” ordiną, padėkos raštą ar tiesiog pavaišinu save kava:) Juk savirealizacija irgi svarbu, ar nesutinkat?
Povilas, 2010-02-10 09:37:20
Apie aukojimąsi mano nuomonė tokia: jei žmogus aukojasi, ir žino, kad aukojasi, tai nebėra aukojimasis, tai – savižudystė. Aš paprasčiausiai gyvenu. Sutikęs neįveikiamą kliūtį (mano vertinimu) arba tokią, kuriai įveikti reikės PAAUKOTI dalį sveikatos – aš tą kliūtį apeinu. Ne visada pavyksta? Žinoma. Bet man ramiau, kad bent bandžiau išvengti savižudystės recidyvų. Mūsų šefė – energetinė (gal dar kokia) vampyrė. Ką daryti? Aš niekad į ją nesikreipiu (yra pavaduotojai), man jos nėra, ji man nereikalinga. Baisu, bet taip yra.
Lina, 2010-02-10 11:01:02
Jei apie Burgį – man labai patinka jo maniera nebijoti sakyti savo nuomonę ir laužyti stereotipus. Provokacija ir kitems taip elgtis. Nors aišku taip elgiantis reikia tikėtis visokių reakcijų. Pokalbis su kolegėmis vis tik yra pokalbis su pavaldiniais, nors ir sąmoningai kalbantieji to ir nepripažintų.
Jei apie istoriją – man labai patinka M.Waltari knygos. Taip, tai ne mokslas, romanai. Skaitydama vis galvoju, kaip nedaug pasikeitė žmogus per tuos šimtus ar tūkstančius metų, ir kokie mūsų laikai vis tik palyginti humanistiniai. Viduramžiais ir anksčiau smurtas, žudymas, apgavystės, plėšimai, jėgos teisė – savaime suprantami dalykai. Čia mes tokie lia lia civilizuoti, nors daug kam prasikiša tie amžini instinktai.
Jei apie tikrus pedagogus, kurie iš pašaukimo – mano tokia patirtis iš tų laikų, kai mokiausi: visose mokyklose jų buvo tik keli, bet visose buvo. Matyt ne kiekvienam duota, o tų, kuriems duota, nėra ir negali būti tiek, kad visiems etatams užtektų.
Ramunė, 2010-02-10 12:29:29
Visiškai taip pat, kaip p. Burgis galvoju apie aukojimąsi.
Rasa, 2010-02-10 13:15:58
“…Absurdas! Negalima aukotis dėl nieko: nei dėl tėvynės, nei dėl savo vaikų, nei dėl savo anūkų, nei dėl savo žmonos, o juo labiau dėl moksleivių, darbo kolegų ar pan…” – kadangi gana daugelis tam pritaria, norėčiau paklausti, KĄ jums reiškia žodis “AUKOTIS”?
Ar nuosavam vaikui atiduoti inkstą, kad jis galėtų gyventi, nereiškia aukotis? Juk gali pats nugyventi sveikai, su dviem? Ar tai jau įvardijama tik “duoti”? Manau mes visi dažnai kažką aukojame dėl kažko, o sužaisti žodžiais, aišku, galima… 🙂
Lina, 2010-02-10 13:27:04
Rasa,
Čia žiūrint kaip pasverti.
“Pats be inksto plius gyvenantis vaikas” arba “pats su visais inkstais ir miręs vaikas”
Jei pirmas atvejis nusvėrė, vadinasi likai išlošęs, tai koks čia aukojimasis, jei pasirinkai kaip tau geriau?
Yra toks pažiūris, kad altruizmas viso labo egoizmo kitas pavadinimas.
Povilas, 2010-02-10 13:43:10
Yra dar bjauresnė nuomonė: didžiausia auka yra tas, kuriam aukojama… (kuriam reikia aukoti).
Rasa, 2010-02-10 14:16:53
Žodžiais pažaisti galima, aišku:
duoti = (ar nelygu?) gauti;
aukoti (taip ir neatsakėt, ką jums reiškia “aukoti”) = duoti laukiant atlygio? Ar duoti nelaukiant atlygio? Ar atiduoti savo labai reikalingą dalyką su pagieža?
Burgis, 2010-02-10 14:31:19
Rasai: jeigu reikės ir aš galėsiu – atiduosiu inkstą, kepenis ar širdį savo vaikams, anūkėliams, bet nevadinsiu to pasiaukojimu. Juk aš taip nepaprastai pradžiuginsiu save!
Rasa, 2010-02-10 14:54:13
Burgiui: tikiu, Jūs juk juos labai mylite 🙂 Be to, tikiu, kad esat geras žmogus.
Tai vis tik ką vadintumėte aukojimu (-usi)? Kai duodi tai, ko nenori duoti, nes neturėsi naudos? Neturėsi pasitenkinimo?
Rasa, 2010-02-10 15:00:04
Dar Matildai: sakot, kad dabar nebesiaukojat 🙂 Bet… Jei vis dar ten dirbat, jei jums nepatinka tvarka, mokiniai, tėvai, daugelio požiūris, tai ar nesiaukojat? 🙂 Tam tikra prasme jau vien dirbdama aukojatės, nes galėtumėt dirbti kitokį darbą, kuris teiktų daugiau džiaugsmo. O dėl ko aukojatės? Iš įpratimo, gal kad esat mokytoja, dėl pinigų, dėl to, kad jums atrodo, kad nieko daugiau nemokat? 🙂 Perspėju – aš nepuolu, tik svarstau 🙂
Burgis, 2010-02-10 15:14:13
Rasai: parašiau straipsnelį “Dialogui” ta tema, todėl dabar skelbiu savo komentarams moratoriumą, kol tą straipsnelį išspausdins…
Matilda, 2010-02-10 17:09:04
Rasai- Auka gal nepavadinsi kasdienio darbo. Gal amžius kaltas, kad laiku nepabėgau iš mokyklos, nes mylėjau mokinius ir mėgau savo darbą. Dabar ką nors keisti lyg ir vėloka, o dar ta krizė, tai ir dirbi tą darbą, kurį geriausiai sugebi. Be to, jautiesi atsakinga . Sakau, esu dar ,,seno kirpimo”, sunku kardinaliai keistis. Jei pavyktų pasirašyti sutartį su Mefistofeliu, kai Faustui, tikrai viską keisčiau kardinaliai.
Regina, 2010-02-10 19:00:56
Matildai: sakote, kad auka negalima vadinti kasdienio darbo. O kaip dėl nekasdienių darbų, tarkim VBE (gimtosios lietuvių) darbų vertinimo savivaldybėse – aš, pavyzdžiui, to žiauriai nenoriu daryti dėl šimto ir vienos priežasties; atrodo, turėčiau teisę apsispręsti, nes tai nėra mano tiesioginis darbas, dėl jo nukenčia kitos klasės, kurioms tuo metu, kai vertinu valstybinius, nevyksta pamokos, negaliu pakęsti NEC melo ir santykių su žmonėmis pobūdžio, dirbam be sutarčių,o tai neteisėta, paskui bent pusę metų “išmušinėjame” priklausantį atlyginimą, o jis būna bent pora šimtų litų mažesnis nei žadėta. Bet ar man leidžiama apsispręsti? Nuo mažiausio iki didžiausio vadovo aiškina, kad mokytojas privalo aukotis – tai tiesiog jo pareiga, privalo kaip kareivis nemąstydamas vykdyti vyresnybės nurodymus. Mokykloje vėl – mokytojas už dyką turi dirbti įskaitose net kai neturi savų egzaminuojamų klasių, užsiimti auditais ir kitomis nesąmonėmis. Visada atsakymas vienas – jūs esate mokytoja (potekstėje – kvailė, menkysta?).
Matilda, 2010-02-10 19:36:53
Regina, o dėl visokių ,,nekasdienių” darbų- nevertįa aukotis. Dėl VEB apmokėjimo- tai kalta ŠMMir NEC-as. Bėda, kad niekas nesiryžta tų ponėkų pajudinti. Ir apskritai, lituanistų ,,reikalas” nejuda iš vietos .Reikia ,,dėkoti” neveiksniai Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos pirmininkei, kuri yra tik kišeninė veikėja. Bandė sąjunga ,,pramušti” reikalavimus , bet dėl neveiksnumo ir neveiklumo geri norai ir liko tik norais. Kol nebūsime vieningi, kol vienas kitą laikysime priešu, tol ir būsime mulkinami ir apkraunami nereikalingais ir neapmokamais darbais.
Regina, 2010-02-10 21:03:42
Matildai: tie kišeniniai veikėjai labiausiai ir kalba apie privalomą aukojimąsi. Manot, “Lituanistų avilio” šeimininkė Z.N. – ne kišeninė veikėja? Trina iš forumų nepatinkančias mintis, meluoja ir klaidina mokytojus. Puslapio finansavimas nutrauktas, o ką ji šneka? Pamatysit, ateis pavasaris – vėl bus ministerijos užsakytas Z.N.straipsnis “Dialoge” apie tai, kad neįsivaizduoja mokytojo, paliekančio abiturientus sunkią valandą. O kad tą sunkią valandą jos draugė ir maitintoja ministerija sukūrė – nė motais. Jūs pažiūrėkite, kas dabar darosi su kalbos įskaita – rodos, prisipažink, kad “prisidirbai” ir pulk taisyti klaidų, kol dar laikas (čia aš apie ministeriją ir NEC), bet ne – visokiais būdais ponios atsikalbinėja, kad viskas iš jų pusės čiki-piki. Kažin ką ponas Burgis mano apie abituriento galimybes per 10 min. įbėgti į auditoriją, “sukišti” į kompiuterį savo pasiruoštą medžiagą (o jei formatai, programos neatitiks?), sureguliuoti multimedijos aparatą, užtraukti žaliuzes, padaryti 7 min. pristatymą ir dar 3 min. pakalbėti su egzaminuotoju, atsakyti į jo klausimus, tada išsiimti iš kompiuterio savo medžiagą, atitraukti žaliuzes ir išeiti, nes ant slenksčio – kitas kandidatas. Ir taip per dieną visi 30 moksleivių. Užtat įskaitos nuostatuose paminėta, kad atsakinėjimo patalpoje turi būti 3 stalai ir laikrodis, žodžio “kompiuteris” ten nėra, juo labiau nieko nerašo nei apie patalpų paruošimą, nei apie medžiagos įkėlimą, nei suderinimą, nei kokius nors reikalavimus mokinio pasiruoštos medžiagos formatui. O jei kompiuteris užstrigs? Kas jį tvarkys, kai egzaminuotojas ir vertintojas atlieka visai kitas pareigas, o į atsakinėjimo patalpą joks kitas žmogus užeiti negali… Čia esmė net ne įskaita, o POŽIŪRIS į mokyklą, mokytoją, vaiką. Ar aš klystu? P.S. beje, mano straipsnis šia tema taip pat bus šio penktadienio “Dialoge”.
Rasa, 2010-02-10 21:04:24
Povilui: “Yra dar bjauresnė nuomonė: didžiausia auka yra tas, kuriam aukojama… (kuriam reikia aukoti).”
Turiu minutę laiko, nors esu labai pavargus… Šiandien mokytojos aukojo savo laiką ir laukė tėvų… Tai buvau mokykloj jų atsiprašyti už savo sūnų, kuris tinginys ir pakalbėti apie tai, kad nereikia kelti pažymio vien dėl to, kad jie (kai kurie) nelaikytų egzamino. Negalima. Bloga aš mama. Bet jei istorikė sako, kad neves 1, o kad kas nors pasikeistų nieko padaryt negalima, reikia stebuklo, tai reiškia, kad sūnui išaiškinu- nereik kaulyt mokytojos pažymio, o reik išmokt daryt stebuklus. Dėl istorijos jau sūnų išmokiau padaryt stebuklą… 🙂 Išvedė 6 🙂
Grįžtam prie Poviliuko 🙂 Apie auką, kuriai aukojama. Prisiminiau seną matytą per teliką alkoholikę ir jos pasakojimą, kuris mane sužavėjo. Ji ramiai ir geromis akimis pasakojo: ” Žmonės mėgsta aukoti, jie taip patiria malonumą, bet kai kurie man atneša tokius dalykus, kurie jau taip seniai sugedę, kad jų net šuniui negalima būtų duoti. Kad būtų jų sąžinė rami (tipo neišmetė gero daikto ar maisto), jie neša man. Aš tai padėkoju, tegul jiems būna gera, o paskui tyliai užkasu kur nors…” Ar ta alkoholikė auka, ar tie žmonės gyvenimo aukos, nes duoda ne iš širdies, o “prasigrynina” sąžinę nusikratydami šlamšto? Čia šiaip, pamąstymas.
Linai: “altruizmas viso labo egoizmo kitas pavadinimas”- nesutikčiau pilnai. Pav. aš sėdžiu ir padedu kaimynukui spręsti uždavinius pataisų. Vasara. Kodėl? Ar tai man kelia pasitenkinimą? Ne. Ar kas nors žino, mane pagirs? Ne. Ar tas vaikis mane mylės? Ne, nes žino, kad kitą kartą, jei blogai elgsis, gaus per sprandą. Galėčiau degintis pliaže, kam man sėdėt su alkoholikės vaiku? Aš negaunu nieko. Altruizmas… O gal kartais tiesiog reikia taip elgtis. Va padėti nieko nesitikint, tiesiog šiaip, tiesiog dėl to, kad mes Žmonės!