Penkeri metai po septyniolikos. Baisiausias laikas.

Sulaukę 22-23, jau visi protingi, gudrūs, išrankūs, nuovokūs… Bet kaip išgyventi nuo 17 iki 22?!

*

Dar nieko neišbandęs, nieko neišmokęs, nieko neuždirbęs, nieko nesukūręs, o Gamta įsakmiai sako – tu jau suaugęs! Nustebęs ir sunerimęs stebi, kokius pokštus krečia tas keistai pasikeitęs kūnas… Kažkoks vidinis ilgesio įsakymas – bėgti, lėkti, čiupti, pabandyti… Protu priešiniesi – aš nemoku, aš drovus, aš negražus, aš jaunas, o Gamta kužda į ausį, siunčia pranešimus sapnais: „Tai tik repeticija, tik pabandyk. Turi mokytis pasirinkti, turi mokytis pratęsti save…“

*

Bandai suvokti, iki kurios ribos bandyti. Aplink siaučia gandų jūra, kuria tave užtvindė panašūs į tave, bet tik paklausyk – jie jau viską išbandę, jau viską pajutę, jie jau cinikai ir pragmatikai. O tu dar nori švelnumo, romantikos, tu nori šaukti – aš dar vaikas, vaikas, vaikas! Bet negali – užjuoks…

*

Kaip pasikeitė tavo vaikystės draugai! Jie tapo medžiotojais, konkuruoja dėl medžioklės plotų ir grobio. Tu irgi bandai konkuruoti, bet dėl to grimzti į depresiją, nes vaikiškoji draugystė gėdina: „Fe, kaip negražu!“

*

Ką daryti su tais tėvais?! Jei ir toliau jų klausysi kaip vaikas, tai progresui  – mirtis. Nebegali būti vaikas, bet tu vis tiek jų vaikas, jie tave vis dar savinasi. Maištauji? Kartu gyveni, kartu valgai, nieko neuždirbi ir maištauji? Gėda!

*

Tada veji iš savęs drovumą, švelnumą, vaikystę ir mokaisi būti cinikas. Apsimeti, kad nesiklausai, bet iš tiesų gerte geri sekso teorijas tipo tai taip pat paprasta, kaip išgerti stiklinę vandens, domiesi, kaip kiti ne tik išgyveno, bet net praturtėjo be tėvų paramos, mokaisi neparausti, kai ji tave paliečia ranka, žvilgsniu ar žodžiu…

***

Aš tau padėsiu. Galvok – tik penkeri metai! Daryk daug daug mažų kvailysčių, bet nedaryk nė vienos didelės. Visų klausyk, klausykis, bet neprievartauk savęs. Nieko neskubink, viską stabdyk. Mokykis, lavinkis. Stebėk save ir kitus. Lauk, lauk, lauk… Mėgaukis tuo, kad moki laukti.

Atsakymai

Burgis, 2012-10-31 15:52:40

Taigi…

sonata, 2012-10-31 17:25:51

Ačiū. Paaiškėjo. Bet čia gal daugiau šiltnaminiam jaunimui tinka?

Vladas, 2012-10-31 17:42:16

Išmintis (O. Nolan)

“Tą dieną, kai vaikas supranta, kad suaugusieji nėra tobuli, jis tampa paaugliu;(17m.)

Tą dieną, kai jis jiems atleidžia, jis tampa suaugusiu;(22m.)

Tą dieną, kai jis atleidžia sau, jis tampa išmintingu.”(??m.)

Burgis, 2012-10-31 22:01:14

Sonatai: kartais tėvai, kurie taip galvoja, skaudžiai žeidžia savo vaikus…

NiekurNeiva, 2012-11-01 10:31:47

Galimi ir kiti variantai:

Tą dieną, kai vaikinas pasako “Ne!”, jis tampa Vyru.

Mykolas, 2012-11-01 14:47:49

Labai teisingai!

Filo, 2012-11-01 14:48:35

Įdomu. Visi patarimai geri ir teisingi. Bet dėl tam tikrų momentų abejoju, ar kam iš jaunimo “surezonuos”…

Jei kalbame apie tarpą 17-22, tai antraštė turėjo būti “penkeri nuo septyniolikos”. 🙂 O man norisi pakalbėti kas tai yra “penkeri po septyniolikos”.

**

“Sulaukę 22-23, jau visi protingi, gudrūs, išrankūs, nuovokūs…”. Manau “baisusis laikas” prasideda būten nuo bakalauro studijų pabaigos. Nes tada visuomenė, sistema sako — viskas, tu paruoštas gyvenimui. Eik, susirask darbą, imk paskolą, kurk šeimą. Tik STAIGIAI!

Štai tada, per tą skubinimą ir skubėjimą, pasipila tikrosios gyvenimo klaidos. Nes tokiame amžiuje žmogus dar nėra nei protingas, nei gudrus, nei išrankus, nei nuovokus… tik tokiu jaučiasi. O tai iliuzija. Iš kurios daug kas blaivomės ilgai ir skausmingai.

Rasa, 2012-11-01 16:25:46

Vladui ar (O. Nolan?): „Tą dieną, kai vaikas supranta, kad suaugusieji nėra tobuli, jis tampa paaugliu;(17m.)”

Tai va ir juokiuosi… Manau, jei manyčiau, kad tai teisinga, tai… tada paaugle tapau penkerių… Suaugusia kokių 16-17, o išmintinga… Na, gal dar tapsiu kada nors 😛

Vladas, 2012-11-01 17:35:19

Sveika, Rasa. Pasigedau tavęs per tą tech. profilaktiką:))

Pastaba išties turėtų būti skirta man, nes aš prirašiau prie to Nolan teksto tuos metus skliaustuose. Jie bent jau turėjo būti su klaustuku.

Manau tas tekstas visai teisingas (t.y. jis sutampa su mano paties nuomone) ir tai visai nesikerta su tavo gyvenimo patirtimi. Išties vienas į paauglystę įžengia 5 metų, kitas 17, trečias gal tik 23-jų.

Lygiai tas pats ir su tapimu suaugusiu. Turiu draugelį. jam jau virš 50, bet žmogus daugeliu aspektų tikrai dar netapęs suaugusiu:(.

Daugelis tavo komentarų (ypač vienas, kur sakei, jog esi visai priimtina (sau) bet nebandykite būti tokie kaip tu), aiškiai rodo, kad sau seniai atleidai visas didžiąsias nuodėmes:)) Gali drąsiai laikyti save išmintinga.

Beje, pagal tai ką parašei, spėju, jog nepatyrei ryškios paauglystės krizės ir tėvai neturėjo su tavim daug problemų, kai buvai 16-17-os.:)

Rasa, 2012-11-01 17:53:07

Jau tas Vladas… :)))) Jau aš šneki, manau, bet jam tai tik pasakyk sakinį, tai neužčiaupsi… :))))))))

“Gali drąsiai laikyti save išmintinga.” Ar tikrai išmintingas žmogus galvoja apie save, kad jis išmintingas? Ar jis gali būti išmintingas, jei jis taip galvoja? Kažkaip net smalsu pasidarė.

O dėl paauglystės krizės… Ne tėvai turėjo su manimi problemų, aš jų turėjau su savimi 🙂 Kaip ir visais kitais gyvenimo tarpsniais :)))))

O va smalsu štai šita pusė: dauguma tėvų “turi problemų” su paaugliais. Kaip man tai nepatinka! Šitoks pasakymas. Va įdomu, o ką jie turi galvoje? Ar tai vaikų paauglystės “kaltė” ar tėvų nesupratingumo, nelankstumo ir bukumo, kurį jie lengvai “nurašo” vaikų paauglystei?

Vladas, 2012-11-01 18:27:20

Rasa, taigi ir sakoma, kad “TĖVAI TURI PROBLEMŲ” o ne vaikai:)) O dėl problemų priežasčių negaliu ginčytis.

Bet kokiu atveju mano tėvai jų neturėjo augant man ir aš jų neturėjau augant mano vaikams. Gal tai paveldima?:))

Neįsivaizduoju ką reiškia “turėti problemų su savimi”??? Negi neįmanoma susitarti gražiuoju?

:))

sonata, 2012-11-01 18:49:05

Va, kiek daug įžeidžiau su “šiltnaminiu” jaunimu. Taip, esu tos nuomonės, kad pataikavimas hormonų problemai arba jos visiškas ignoravimas ne išeitis. Nesutinku, kad šios energijos pats jaunas žmogus sąmoningai negali nukreipti (sublimuoti) tuo gyvenimo tarpsniu jam naudingesne linkme – sportas, kūryba, galų gale šioks toks darbelis kišenpinigiams o ir orumui palaikyti. Kažkaip nesupratau būtent to penkmečio sureikšminimo – tiek mano žmogus, tiek aš po 18 – kos gyvenom savarankiškai, mokėmės, tuo pačiu dirbom ir niekas nesutrukdė 21-erių “sulakstyti” į civilinės metrikacijos biurą:) Dirba dabar mano įstaigoj kelios devyniolikmetės studentės, gražiai jas po darbo pasitinka jų džentelmenai . Tai gal ir tos problemos aktualumas ir “penkmetis” kiekvienam individualus? Čia vienas man sufleruoja, kad “žmonės kaip skirtingos funkcijos – vienai funkcijos reikšmę taške x galima rasti, o kitai tame pačiame taške funkcijos reikšmė gali būti neapibrėžta”. Nežinau, ką tai reiškia, nes matematika nėra mano stiprioji pusė:)))

Rasa, 2012-11-01 19:11:30

🙂 Vladui: visaip būna. Dėl to susitarimo su savimi… Štai paauglystėj irgi tariaus kartą- pjaut per veną ar ne. Pabandžiau skustuvu per pirštą- skauda. O ranka pakilus su peiliuku sekundėlę laukia… Kita vertus- jei giliai per veną- turbūt ilgai neskaudės. Tada prabyla kita pusė: “bet taip negalima. Reikia gyvent”. Kita vertus – o kodėl reikia, jei nesinori? (tada man taip atrodė 🙂 Visai nesvarbu, kad esi visų mėgiama mergina, gabi, gana daili, linksma… Tai jie- pasaulis tokią tave mato kasdien. Ir niekas nemato kaip skauda… Tada tenka būt su savimi ne gražiuoju, o griežtai- negalima ir viskas. Tada pasakiau sau: “dabar tiesiog išmesk peiliuką, tiesiog išmesk. O kodėl- sugalvosi arba suprasi paskui…” 🙂 O paskui… Paskui viską su laiku ir supranti…

O tėvai nelabai turėjo su manim problemų, nes jie viso šito niekada nesužinojo 🙂 kaip ir daugelio kitų dalykų apie mano gyvenimą.

Net atsidusau. Gyvenimas… Jis toks puikus… Koks bebūtų… 🙂

Vladas, 2012-11-03 20:31:20

Atleisk, Rasa, atrodo pakabinome per giliai. Eilinį kartą susiduriu su situacija kai, rodos, visiškai panašūs žmonės, pakapsčius kiek giliau, pasirodo atėję iš visai skirtingų vaikysčių ir turintys visiškai skirtingas gyvenimo patirtis:((

Nenoriu girtis, bet aš su tėvais visada galėjau pasikalbėti visomis temomis (jei tik buvo poreikis ir noras) ir sulaukti supratimo. Net ir šiandien, nors mano tėvui jau 89-ti mes puikiai suprantame vieni kitus.

Gal todėl niekada neteko vaidinti laimingo, kai buvau piktas ar liūdnas, o kai man linksma, apie tai girdi visi dirbantys aukštu žemiau ir aukštu aukščiau.

Rasa, 2012-11-03 22:09:49

🙂 Vladui: Nėra už ką atleisti 🙂 Mano tėvai puikūs žmonės, nė už ką nenorėčiau kitokių. Tėtis iš vis gyvenimo stebuklas 🙂 Ir vaikystė mano buvo puiki. Paauglystėj turėjau visko daugiau, negu eilinis vaikas galėjo turėti. Pradedant veikla, darbu, materialiais dalykais ir baigiant daugeliu draugų, kurių daug išliko draugais iki dabar. Tiesiog manau, kad apskritai gyvenime sutikau mažai žmonių, kurie galėtų mane išties suprasti, tai niekam jokių pretenzijų neturiu 🙂 Suprantu, kad taip ir turi būti. Pakanka, kad mane daugelis priima tokią, kokia esu. Nors dažnai jie mane irgi mato labai jau skirtingai, tai skirtingai ir priima 🙂 Bet viskas gerai. Ir tu ne taip supratai- aš nevaidinau laimingos, kai man buvo liūdna, aš buvau savimi, tiesiog būna tokia būsena- skauda gyventi… :))))) Tai nereiškia, kad tu kažkur kažkuo apsimeti. Tai nereiškia, kad tave kažkas skriaudžia. Nelabai buvau iš tokių, kurią nuskriausi… :)) Tai tiesiog… kai dar nesi supratęs, kuo užpildyt tuštumą širdy, nes ji nedingsta, kad ir ką bedarytum. Tai ne depresija. Tam nepadeda “kavalieriai”, draugai ar tėvų bandymas suprast. Tai kai skauda, nes nežinai, kur tavo vieta, kokia tavo vieta, kokia prasmė gyventi šitam pasauly ir ar ji yra…(čia supaprastintai 🙂 O aplinka… Aplinka ir žmonės tegali truputį įpilt deguto arba truputį praskaidrint gyvenimą… Na, kai kurie moka ir daug praskaidrint, čia irgi tiesa :))))) Nebesiplėsiu, nes vis vien rašant tai atrodo pakankamai lėkšta :)))))) Be to, man nebeskauda gyventi. T.y. būna, skauda, bet ne gyventi skauda, o dėl kažko ar kažką skauda 🙂 Ir aš dažniausiai moku būti laiminga net kai skauda. Taigi viskas gerai…

Vladas, 2012-11-03 22:20:31

Super, Rasa. Džiaugiuosi kad mums abiem priimtini ir brangūs mūsų tėvai ir vaikystės nors jos gal kiek ir skirtingos:)

Miestras, 2012-11-04 16:01:41

Taip…. Kartais taip viskas sudėtinga, bet tuo pačiu , kartais sudėtinga, bet lengva į visą tai žiūrėti.

Jūratė, 2012-11-04 20:56:41

Filo, o tuomet ką geriausiai daryti kai baigi bakalaurą, o galimybių tiek daug? Studijuoti toliau, dirbti, išvykti, savanariauti kurioje nors šalyje, ir, ką daryti jei visų šių dalykų norisi?

petras, 2012-11-05 13:32:34

norėčiau meistrui paantrinti. gyvenimas yra toks sudėtingas, bet tuo pačiu toks paprastas 🙂 kad negaliu nesistebėt šiuo paradoksu.

Filo, 2012-11-05 15:04:33

Nėra vieno atsakymo kada kam ką daryti.

Tai ir esminė mintis, todėl pakartosiu — vieno atsakymo tiesiog nėra! Kiekvieno kelias kitoks. Kas be deramos atodairos kiekvienam nurodinėja ką jam dera daryti gyvenime, yra arba šventasis, arba pamišėlis.

Kas tokių klausosi ir negalvoja savo galva, kas neklauso savo širdies, tą konvejerio mokykla-universitetas-darbovietė juosta pagriebia ir nuneša ten, kur nuneša — į nykią pensiją.

Filo, 2012-11-05 15:07:13

Suprantantiems angliškai: Alan Watts “Life is a hoax”. Pamąstymui.

Vladas, 2012-11-05 15:20:16

Skaitantiems lietuviškai, kažkada pats rašiau rašinėlį apie patarimu prašymą ir dalijimą:

http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/patarimai-%C4%AFgriso-juodai

Šiuo metu situaciją matau dar kiek kitaip, bet…:)

Jūratė, 2012-11-05 15:32:11

Dar klausimėlis Rasai: o dabar, kai jau lyg ir ne paauglystė, ar supratote tą gyvenimo prasmę ir koks tikslas jį gyventi? Ačiū:)

Burgis, 2012-11-05 15:40:49

Filo: „Kas be deramos atodairos kiekvienam nurodinėja ką jam dera daryti gyvenime, yra arba šventasis, arba pamišėlis.“ Tai čia apie save? 🙂 Prašau nesupykti, bet rekursiją tikrai įžiūriu.

*

Yra situacijų, kai nei man, nei kitam netinka tiesiog pasamprotavimai apie variantus – reikia konkretaus nurodymo, patarimo. Štai du pavyzdžiai. Kai prieš daugelį metų su portfeliuku po paskaitų nuėjau į klinikas pasitikrinti, manęs namo nebeišleido, variantų nepatarinėjo, patarimų nedavė – davė nurodymą operuotis.

*

Kai kitu atveju gydytojas nagrinėjo variantus ir siūlė man pačiam priimti sprendimą, aš neiškenčiau ir paklausiau: „Tai jūs gydytojas ar aš? Kaip aš galiu priimti sprendimą, jei neturiu jokio supratimo šioje srityje?“

Ne, netiesa, kad niekada nėra vieno atsakymo, netiesa!

Rasa, 2012-11-05 16:17:41

Jūratei: 🙂 Na atsakyčiau taip: aš vis dar mokausi suprasti daugelį dalykų, bet… tam pabaigos nėra! 🙂 Kai ką ir supratau… 🙂 Ir džiaugiuosi, kad aplink mane nuolat atsiranda žmonių iš kurių galima visko pasimokyti dar, dar ir dar.

Vladas, 2012-11-05 16:20:43

Kartais iš ties reikalingas greitas ir konkretus patarimas, bet ne visada…

  1. Jei degančiame pastate lankytojas darbuotojo klausia kaip greičiau išbėgti į gatvę – tikrai ne vieta pradėti analizuoti architektūros tendencijas.

  2. Daug panašių klausimų ir patarimų galima rasti kompiuterininkų ar automobilių mėgėjų puslapiuose.

  3. Kur kas sudėtingesnė situacija jei dukra klausia: “Mamyte, ar man tekėti už Jono?”, arba “Aš laukiuosi o Jonas jau vaikšto su Maryte. Ką man daryti?”. Čia jau subtilesnis klausimas, ar stengtis “neišsitepti rankų”, ar duoti konkretų ir aiškų patarimą? Ar šioje situacijoje yra dar ir trečias, vidurinis kelias?

Bent aš manau, jog čia vienas iš atvejų kai reikia išklausyti pasakyti savo matomus vieno ar kito sprendimo privalumus ir trūkumus (“padėti jam suprasti, kaip tokią situaciją reikėtų analizuoti”), bet sprendimą privalo ir turi teisę priimti tik pats klausiantysis.

Kiek pastebiu daugybė žmonių nėra linkę ir nesugeba priiminėti sprendimų svarbiais savo gyvenimo klausimais. Tai generuoja ištisą kohortą patarėjų, būrėjų, guru, aiškiaregių bei patarimų knygų rašytojų, kurie linkę mokyti to ištroškusius gerbėjus. Jie visi linkę į hierarchnius Mokytojo – mokinio santykius.

Kartais žmogus, duodantis patarimą, iš karto pozicionuoja save į Mokytojus, o patarimo nepriėmimą lako bandymu apversti šią hierarchnę poziciją. Todėl ir piktinasi. Nes gal būt yra pripratęs, kad kiti jį laiko Guru ir jo patarimus priima su džiaugsmu.

Filo, 2012-11-05 16:23:10

Perfrazuosiu: šventuoju/pamišėliu vadinčiau tą, kas gyvenimą keičiančius sprendimus bruka neišmanydamas reikalo ir/arba neįsigilindamas į konkretų žmogų, jo situaciją.

Mano ankstesniame pasakyme yra dvi vietos, kurias galima nesunkiai pražiūrėti, bet jos reikšmingos: “be deramos atodairos” ir “ką dera daryti gyvenime“.

Jūsų pateiktu atveju, daktaras “turi deramą atodairą”, o be to, tai dar yra sprendimas tai konkrečiai situacijai (o ne pasamprotavimai kaip tvarkytis savo gyvenimą). Taigi, daktaras nei šventasis, nei pamišėlis, o tiesiog sprendžia reikalą savo kompetencijos ribose. 🙂

Burgis, 2012-11-05 16:37:18

Filo: šis komentaras geresnis, bet jei Jūs kalbate apie tą antrąjį daktarą, tai nesutinku! Jis norėjo man primesti spręsti viso gyvenimo reikalą, nors tas gyvenimas mane ir atvedė pas jį, kad jis nuspręstų…

Filo, 2012-11-05 16:51:37

Dar verta pastebėti, kad specialistai dažnai operuoja tikimybiniais įverčiais, visaip rikiuoja, klasifikuoja variantus, lygina niuansus, kol prieina tos išvados, kokios prieina.

Ir tik pašaliniam stebėtojui atrodo, kad ekspertas “žino visus atsakymus”, kad ekspertas “kaip pasakė, taip ir bus”.

Nuo tokio aklo pasitikėjimo ekspertais, kitas ekstremumas yra visiškas skepticizmas — “ką besakytų ekspertas, aš pats viską žinau geriau”.

Tai grįždamas prie savo įžanginės minties, pakartosiu, kad jaunam žmogui nereikėtų tikėtis garantuoto rezultato nei gyvenant pagal kažkieno primestą programą, nei į kažką veržiantis su aklu tikėjimu savimi.

Kuo anksčiau įsisąmoninsime, kad gyvenime nėra nieko garantuoto nei amžino, tuo didesnė tikimybė pasijausti išties laimingu. Tada sieksim vardan siekimo, darysim vardan darymo, gyvensim vardan gyvenimo.

Filo, 2012-11-05 18:09:34

Labiau turėjau omeny pirmąjį daktarą. Antrasis darė tai, kas vadinama “kliento įtraukimas į sprendimo priėmimą”. Verslo aplinkoje tai daroma su tikslu pasimažinti įgaliotam asmeniui tenkančios atsakomybės dalį. O medicinos srityje toks manevras kvepia neužtrikrintumu. Kuris nebūtinai byloja apie profesinę nekompetenciją — gali būti ir tiesiog žmogiškas noras solidžiam žmogui paaiškinti kaip viskas yra.

Darius, 2015-06-28 21:44:45

Geri patarimai

Bandai suvokti, iki kurios ribos bandyti. Aplink siaučia gandų jūra, kuria tave užtvindė panašūs į tave, bet tik paklausyk – jie jau viską išbandę, jau viską pajutę, jie jau cinikai ir pragmatikai. O tu dar nori švelnumo, romantikos, tu nori šaukti – aš dar vaikas, vaikas, vaikas!