Vakar su gimnazistais truputėlį pakalbėjau apie Sausio 13-ąją. Todėl ir rašau…
**Sausio 13-oji.
Sausio 23-oji.
Vasario 16-oji.
Vasario 23-oji.
Kovo 11-oji.**
***
Moksleiviai paklausė, kur aš buvau sausio 13-ąją. Tradicinis klausimas. Potekstės įvairios: kodėl nebuvai prie TV bokšto (aš buvau prie Kauno telekomo; trumpai…)? Ar dėl to esi kas esi, kad tada buvai ten, kur turėjai būti? Ar dabar mus auklėsi, kaip turėtume vertinti Sausio 13-ąją ir tave?
*
Atsakau taip: nesureikšminkite nieko, ko nesureikšmina jūsų širdis ir protas. Visų klausykite, visus išklausykite, bet ir patys matykite, galvokite. Visos šventės, datos, įvykiai, žmonės yra reikšmingi tiek, kiek reikšmingi būtent tau, asmeniškai. Kiek tu jau supranti ir jauti tą reikšmingumą. Kiek sugebi šamanistiškai įteigti sau tą reikšmingumą (sakau pozityviai!), „užvesti“ save ir nuteikti dideliems darbams, mintims.
***
Sausio 23-ąją prieš ketverius metus gimė mūsų pirmoji anūkėlė Mildutė. Reikšminga data! Bet gal džiaugsmas didesnis, kad gimė tokioje šalyje, kokios norėjome Sausio 13-ąją ir kokią apgynėme (apgynė)? Tai žinau tik aš.
*
Vasario 16-oji. Žiūriu į šių metų gimnazijos kalendorių ir matau visus 22 Vasario 16-osios premijos laureatus. Aš matau juos ne pavardes! Kelis jums priminsiu: 1993 m. – Aleksandras Gutmanas; 1996 m. – Audrius Alkauskas; 2000 m. – Gediminas Lukšys; 2003 m. – Tadas Jucikas; ; 2007 m. – Kęstutis Česnavičius; 2011 m. – Dominykas Sedleckas. Atsiprašau visų, kurių nepaminėjau. Visi jie – kaip Vasario 16-osios akto signatarai! Tokia ir šventė būtent man…
*
Vasario 23-ąją sukaks 38 metai, kai mudu susituokę. Kuri valstybinė šventė gali prilygti? Nė viena! Ir nieko blogo…
*
Kovo 11-oji. Kas nuo tos dienos valdo mūsų valstybę? Žinoma, Akto signatarai! Pasikeisdami. Ir gyvena jie visi taip, kaip žadėjo prieš tą atmintiną dieną. Ne po, o prieš. Ne, tai netiesa? Kodėl?! Todėl tokia ta mano šventė…
*
Pakartosiu – suasmeninkime. Protu ir širdimi. Tada ir agitatorių nebereikės, ir patriotinis ugdymas kažkaip savaime vyks…
Atsakymai
Burgis, 2012-01-11 11:08:16
Įvertinkite…
D., 2012-01-12 11:22:24
pirmai dienai tiktų pažiūrėti Berniukas dryžuota pižama (The Boy in the Striped Pyjamas) Tai filmas, kuris parodo kaip žmonės tampa aklo tikėjimo sistema aukomis.
Martynas, 2012-01-14 00:28:30
Šventės esmė yra įvykio, kuris minimas ir/arba švenčiamas, sudabartinimas. Iš šio veiksmo (jei jis buvo atliktas nepriekaištingai) kyla ir suasmeninimas.
Vėlinės yra artimųjų mirties valandos sudabartinimas, atliekami tai padedantys padaryti veiksmai – prisimenamas jų gyvenimas ir kartu patirtos akimirkos, už juos meldžiamasi šv. Mišiose, važiuojama aplankyti ir sutvarkyti kapų. Gimtadienis sudabartina tavo atėjimo į pasaulį momentą – kai visi aplinkui džiaugės, kad tiesiog esi, linkėjo gero, davė reikalingus dalykus dovanai (juk kūdikis dar nieko nespėjai nusipelnyti). Ne, šventė – tai ne šamanizmas. Tai kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis.
Neįmanoma suasmeninti to, ko pats nesi patyręs ir nė karto net nebandęs minėti/atšvęsti. Moksleiviams minėti ir švęsti turi padėti vyresni bendruomenės nariai, kitaip jie liks neįvesti į Lietuvos kultūrą ir istoriją – tauta išnyks. Labai svarbus vaidmuo čia tenka mokytojams (ką ir bekalbėt apie Mokytojus). Bet ar jie jį prisiima?
Liūdna, kad tautinės šventės ir minėjimai taip dažnai vykdomi itin nemokšiškai ir aplaidžiai.
Šiandien dalyvauvau kai kuriose renginiuose Kaune. Vaizdas prastas prastas. Po šv. Mišių Sobore vyko (visai neblogas) koncertas Sausio 13-osios proga. Daugelis moksleivių elgėsi taip, tarsi tik ir lauktų nutildančio kalėjimo prižiūrėtojo su šautuvu. Na, moksleiviai kaip moksleiviai – Kopenhagos operos teatre žiūrėdamas baletą mačiau tą patį. Bjauriausia tai, jog mokytojams Sobore į tai buvo visiškai nusispjauti. Po to vyko nei šiokia nei tokia neišsilaksčiusio jaunimo eisena su vėliavomis į Karo muziejaus sodelį. O apie ten vykusį minėjimą iš vis geriau būtų neužsiminti.
Nejau Kauno merui visai nerūpi, kad jo kalbos iš esmės nesigirdi dėl prasto įgarsinimo? Nejau jam visai nerūpi, kad į minėjimą atėjo tik saujelė žmonių, o ir tie patys žvalgos į dangų patempę lūpą (tikrai ne iš pagarbos datai)? Nejau jam visai nerūpi, kaip salsvai suruoštas tas minėjimas? Nejau jam visai nerūpi, kad Maironio ir kitų didelių vyrų biustai apdergti paukščių? Ar visa tai iš vis kam nors rūpi?
Viskas prasideda nuo požiūrio. Viskas žūsta, kai šis išnyksta.