Mildutė lovytėje, gretimame kambaryje. Turėtų miegoti, bet kalba su meškiuku. Pasakoja jam apie viską, ką šiandien jau matė, valgė, išgirdo…
***
Žinoma, aš jau nebegaliu gyventi taip, kaip Mildutė. Pavargstu, tai šen, tai ten skauda… Bet stebiuosi ir nesuprantu, kai skaitau žiniatinklyje piktų, pagiežingų žmonių įrašus. Vargšai… Juk vasara! Gyvenimas eina. Jei pyksti šiandien, kas tau atiduos šią dieną be pykčio? Spjauk į vyriausybes, pinigus, teismus, neteisybes – gyvenk! Jei šiuo metu tau sunku – tai bent nerašinėk žiniatinklyje, juk kiti mato, skaito… Gal manai savo pykčiu ar pagieža mane pakeisti? Naivuolis! Geriau pamiegok „pietų miego“ – ir aš einu Mildutės kambaryje pasnausti. Palaima!
Atsakymai
Rasa, 2010-06-20 15:00:24
“Jei šiuo metu tau sunku – tai bent nerašinėk žiniatinklyje, juk kiti mato, skaito… “- nesutinku, ponas teisėjau 🙂
Kažkur kažkada skaičiau, kad vyrai daugiau bendrauja tada, kai jiems gera, o moterys nori bendrauti tada, kai joms liūdna ar sunku. Kai vyrams sunku, dažniausiai jie tyli. O kai moterims gera, jos tada nešneka, tik būna sau patenkintos 🙂
Apibendrinti nereikėtų, aišku, būna visaip, bet…
O gal žmogus kartais rašo piktai, nes norėtų patikėti, kad yra kitaip, bet negali patikėti? O man nepatinka dalintis tik džiaugsmu, gal aš kartais norėčiau ir tarkim gero paguodžiančio žodžio 🙂 Nesitikėti? 🙂 Nesitikiu, tikrai ponai mielieji, tikrai nieko iš jūsų nesitikiu, bet taip neturėtų būti… :)))
Turėtų būti tai, va taip (ne tik tarp dviejų įsimylėjėlių, bet tarp visų žmonių):
Jei sunku- paimki mano šauksmą
Tarsi gervės dainą debesy,
Jei džiaugiuos- paimki mano džiaugsmą,
Mano skardų juoką išklausyk.
Išklausyk… Į šviesą rankos kelias,
Ir širdis vienatvės nežinos.
Imki mano ašaros dalelę
Ir dalelę mano šypsenos.
Jei sunku- paimki mano šauksmą,
Nusinešk, ir liūdesio nebus.
Jei džiaugiuos- paimki mano džiaugsmą…
Mes viskuo dalinsimės perpus. (Palčinskaitė)
Pasidalinkit, ponai protingieji, na kodėl mums nuolat kalbama, kad mes kažkodėl turime tik visus linksminti ir linksminti, o kentėt ir pykt reikia vieniems? Ar tai tikrai normalu? Šitaip bendrauti su žmonėmis? Nekabu apie beribę agresiją, kokią nors, tik apie paprastą bendravimą.
Paaiškinkit man taip, kad ir aš gal suprasčiau, kodėl žmonės mano, kad nepadoru kitiems rodyti savo emocijas??? Tik išsišiepus vaikščiot padoru ir sakyt: “o, man viskas gerai…”
Nepris, 2010-06-20 15:45:59
Rasa, pasidalintas džiaugsmas didėja, pasidalintas liūdesys, irgi, deja. Visas ir bet koks liūdesys yra iš tamsumo ir neišmanymo, taip kad jo geriau niekam nerodyti ir pačiam per daug neknibinėti — geriausia paleisti, nelaikyti prie savęs, tiesiog ignoruoti, arba sudeginti darbo, meilės, maldos įkarštyje…
Apie sėkmės kultą ir džiugesio imitavimą — atskira kalba…
Rasa, 2010-06-20 16:02:36
Nepris-iui: tu tikrai neteisus dėl liūdesio. Džiaugsmas didėja, o liūdesys pasidalinus išsisklaido, dalinasi į dalis, jis mažėja. Žinau tai tikrai. Kartais pasidalinus ir pajutus supratimą jis išgaruoja kaip dūmas, staigiai ir visam laikui. Tik reikia paimti dalelę svetimo skausmo, kad žmogui liktų mažiau ir, aišku, nelaikyti savy, išleisti. Tau bus smagu, kad padėjai, o žmogui lengviau, nes jo našta sumažėjo. Ne kiekvienas moka savo liūdesį ignoruoti, sudeginti, kartais žmones reikia apsikabinti (nebūtinai tiesiogiai), kad jis išeitų 🙂
Nepris, 2010-06-20 16:27:37
Papasakok savo liūdesį žmogui, kuris neturi meilės, ir pajausi, kaip liūdesys tau grįžta rikošetu, dargi atmiežtas pikdžiuga ar abejingumu.
Jei daliniesi liūdesiu su mylinčiu žmogum, tai tą liūdesį deginate drauge — meilėje. Bet tai tam eikvojama psichinė energija. Todėl jei jau dalintis, tai tik su žmogum, kuris turi meilės — ir žino iš kur gauti dar! 🙂
Rasa, 2010-06-20 16:28:20
Štai pasakysiu paprastą pavyzdį. Tavo vaikutis nusibrozdino kojytę, jis verkia. Tu galėtum pasakyti, kad čia nieko tokio, tuoj užgis. Bet jam skauda ir baisu! Tada mama papučia, kad neskaudėtų, nuplauna ir parodo, kokį stebuklingą pleistriuką ji turi su nupieštais dinozauriukais, kurie išgarins visą jo skausmą. Užlipina ir dar pabučiuoja tą kojytę. Ir jau nebeskauda… Nei mamai, nei vaikučiui 🙂
Rasa, 2010-06-20 16:28:53
Oi, beveik kartu parašėm 🙂
Rasa, 2010-06-20 16:38:42
Nepris-iui, tikram Brisiui :))) Aš neprasivardžiuoju,man tik susirimavo, nes blynai prisvilo, kol aną komentarą parašiau 🙂
O tu ar moki gauti meilės ne tik sau, kad galėtum priimti svetimą skausmą? Kiek? Eikvoti psichinę energiją nėra taip blogai, ypač jei ji eikvojama geriems dalykams 🙂
V.R., 2010-06-20 18:01:31
Tas pabrėžtinas vien džiaugsmo, vien sėkmės deklaravimas man kažką primena… Juk kažkada gūdžiuoju sovietmečiu taip buvo – tarybinis žmogus laimingiausias, …-ausias, – …ausias, jo ateitis šviesi ir visi jo keliai veda tiesiai komunizman!
Žmogus, kuris prisipažįsta, kad ne viskas jau taip jam labai labai, kad jis ir pyksta, ir liūdi kartais, kad ir jam nepasiseka, man atrodo tikresnis. Kaip Rasa. Vis apsidžiaugiu paskaitęs, kad yra tokių paprastų, savų, “neblatnų” žmonių kaip ji.
Rasa, 2010-06-20 18:32:29
V.R.: ačiū 😛
jar, 2010-06-20 23:37:46
Iš tikrųjų, kai paskaitai kokiam dienrašty komentarus, ar laidas pažiūri (maždaug – kokie visi blogi), tai sugadina visą nuotaiką. Motinai net draudžiau skaityt komentarus, nes paskui matau, kad pati panašiai kalba. O kai pagalvoji, nieko čia jau tokio blogo nėra, kad reikėtų verkti – artimi sveiki drūti, pavalgyt užtenką, gamta tokia pat ‘gamtiška’. Kai buvau užsieny, tai buvo kultūrinis šokas, kad visi laimingi, šypsosi, visi nepažįstami sveikinasi; pagalvojau, kad turim beveik tiek pat, tik ne taip pat viską priimam. O kas kaltas dėl to, nežinau :/
zaibas, 2010-06-21 02:24:31
paklausiu ne i tema,,ar ismoko universitetas verslumo?kokiu verslu uzsiimti patartumet? as manau universitetas neisugdo verslininku…
Burgis, 2010-06-21 08:46:50
zaibui: na, tikrai ne įtemą, bet atsakysiu. Ne, universitetas nemoko verslumo! Tada, kai sako, kad moko pagal tokią ir tokią programą… Taip, universitetas moko verslumo! Nes universitetas moko universalių dalykų, o verslumui kaip tik ir reikia visko: nuo taisyklingos lietuvių kalbos, iki finansų ir etiketo. Tik būkite imlūs ir smalsūs!
Burgis, 2010-06-21 08:50:03
V.R. : o kas čia vien sėkmę deklaruoja? Ar tik ne aš? Namiškių kaip tik esu peikiamas, kad išduodu labai intymias negandas… Bet visuotinai – taip, aš sėkmės pranašas, „sėkmės džentelmenas“… („ukral, vypil – v tiurmų, ukral, vypil – v tiurmų…“).