Kas rytą apeinu, apsidairiau, savus ir kaimynų augalėlius apžiūriu. Kai kuriuos aš palaistau, kai kuriuos – mano širdies palydovė. Gera pasitikrinus, kad visi teisingai auga ir žydi…
Tas žydėjimas dabar – kaip nerimas… Ar mes dar galime kaip jie? Kaip bus toliau? Kiek dar kartų? Ar tikrai grožis išgelbės pasaulį?
Aš jau vaikystėje dažnai galvodavau, koks esminis skirtumas tarp matyti, gėrėtis ir turėti? Matai gražius rūmus, gražius ežerus, kalnus, bet tu jų neturi… O tai, ką turi, niekada neprilygs didingiausiems pasaulio pastatams, vaizdingiausiems kraštovaizdžiams… Bet bėgo metai, ir aš pradėjau suprasti, matyti, jausti: didingiausia ir gražiausia yra su mumis! Mano jausmai, mano mintys, mano meilė, mano vaikai, mano vaikaičiai… Niekas pasaulyje jiems neprilygs! Gal todėl taip greitai išaugau iš turisto kelnaičių, gal todėl pavyko išvengti kolekcionieriaus įpročio dėti „varneles“ – ir aš ten buvau, ir aš tai mačiau…Ne, supraskite teisingai, mane ir dabar žavi jūros, kalnai, rūmai, paveikslai, bet visa tai matau, priimu ramiau, be pavydo ir graužaties, kad tik matau, bet nieko neturiu…
Dabar – žydėjimo metas. Bet jį jau keičia ir turėjimo metas. Ir visada taip bus, visada…
Atsakymai
Burgis, 2013-07-05 19:57:32
Teisingiems…
Jūratė, 2013-07-05 22:16:39
Gražu pas jus… Verta buvo stengtis didelę dalį gyvenimo dėl ramybės oazės. Nuvažiavai jaunas į Maljorką, Kretą, pasisėmei įspūdžių,pašėlai, grįžai ir pamiršai. O čia , išeini rytą – ramybė, išeini vakare – gėris. Nesvarbu, kad “ari” visą dieną dėl grožio, bet verta. Čia ir yra gyvenimo pilnatvė. Neturiu omenyje materialaus turto. Tai savo statytas ir prakaitu aplaistytas namas, savo pasodintos gėlės žydėjimas, savo moters šiltas petys šalia… Nereikia net žodžių, kartais gera patylėti šalia.
petras, 2013-07-08 10:38:59
kiekvienam savo
Giedrius, 2015-01-06 13:22:38
🙂